Tylu. Tu sėdi minkštame krėsle ir bandai skaityti knygą bet Tau neišeina... Tu ją padedi į šalį ir atsistoji. Pradedi žingsniuoti po kambarį, norėdama sukelti bent kokį triukšmą. Bet Tavo žingsniai tylūs tylūs.triukšmo sukulti neleidžia minkštas kilimas.
Tu nueini ir atsiguli ant minkštos kušetės. Susirieti į kamuoliuką ir bandai užmigti, bet ši tyla Tave baugina, gąsdina...
Dun dun... laikrodis muša dvyliktą valandą nakties. Tu pašoki šio garso nudžiuginta. Dun dun – paskutinį kartą sudunksi laikrodis. Ir vėl viskas paskęsta tyloje.
Tu lėtai nužingsniuoji prie pianino. Pakuli klaviatūrą dengiantį dangtį, atsisėdi ir pradedi skambinti švelnią melodiją... Bet ši melodija, skambanti kitu laiku švelniai ir gaivinančiai, dabar skamba niūriai ir gūdžiai! Staigiai atitrauki pirštus nuo klavišų... paimi ant stalo stovinčią žvakę ir prieini prie pianino, uždegi dvi žvakes žalvarinėse žvakidėse. Kambary pasidaro šviesiau...
Į kambarį įsiveržia vėjas ir suvirpinęs žvakių liepsneles, užgesina ant stalo stovinčias žvakes. Dabar tos dvi ant pianino stovinčios žvakės atrodo kaip dvi žybsinčios siaubūno akys.
Ir vėl Tave apima nerimas. Tu greitai išeini iš kambario į terasą. Čia kilimo nėra, ir todėl bandai sukelti menką triukšmą, o Tavo žingsniai tokie niūriai tylūs.
Tu priieni prie terasos krašto ir atsirėmusi klausaisi: gal išgirsi bent menkiausią triukšmą arba garsą. Pažvelgi į dangų, ieškodama paguodos... Dangus tamsus ir nesvetingas Tavo liūdnam žvilgsniui...
Dangus pasiunčia amalą, tylųjį žaibą, vieną, antrą, trečią, ketvirtą, o gal penktą kartą. Tuomet dangus nušvinta tik vienai sekundei...
O Tu galvoji: „Kodėl tylųjį? Kodėl tylųjį žaibą ?!“. Griebiesi už galvos, nes nenori girdėti spengiančios tylos!
Seniau Tu džiaugdavaisi kiekviena tylos akimirka, o dabar šią tylą, šią įkyrią tylą iškeistum i triukšmą: mašinų gaudesį, žingsnių aidėjimą... Dabar tyloje net miegoti nebegali... Daug ką atiduotum, kad galėtum pamiegoti miesto centre, vidurdienį, kai viskas aplinkui ūžia...
Tu dar kartą vylingai pakeli akis į dangų ir išgirsti griausmą! Tavo akys nušvinta džiaugsmu!.. Pajunti, kaip ant vos pridengtų pečių, krenta vandens lašai. Tu pasijunti kaip niekad laiminga... Paskubomis nueini į kambarį, sėdi prie pianino ir pradedi skambinti tą pačią melodiją. Dabar ji skamba kaip paukščio giesmė... Tu laiminga, pagaliau laiminga!