...užmerki akis...
Tu plūduriuoji tirštame vandenyje. Srovė neša palengva Tave į priekį. Vanduo toks tirštas, tarsi tai būtų ne vanduo, o drebučiai, tarsi želė... aksominio vėjo sukeltas bangelės kutena Tavo kūną... Rubino raudonumo danguje Tu matai mėlyną paukštį. Jo šešėlis Tave apkloja ir atvėsina... bet tai trunka tik akimirką... O srovė Tave neša į priekį, link horizonto... Tavo kūnas vandenyje palieka pėdsaką... Jis tarsi rogių šliūžės, lyg dviračio vėžės šlapioje žemėje... Tu norėtum nugrimzti į vandenį, bet kažkas Tave stumia į viršų su tokia galinga jėga, kad Tu atsistoji ir eini virpančiu vandens paviršiumi... Per Tavo nugarą ritasi violetinio vandens lašelis, palikdamas taką, eisiantis iš paskos...
Tu ištiesi rankas... Jos tampa lyg sparnai ir Tu pakyli į viršų... Tu nori skristi kartu su mėlynuoju paukščiu, bet jis jau toli nuskridęs. Rubininis dangus Tave slegia, dusina... Galiausiai Tau apsvaigsta galva ir Tu krenta žemyn...