Mano dienoraštyje daromas remontas. Atsiprašau už iškilusius nepatogumus. :}

2003-04-15

Skirta Salomėjai Nėriai.

Skirta poetei Salomėjai Nėriai.

Į juodą stiklą barbena stambūs lietaus lašai. Laikrodis muša jau devintą valandą vakaro. Tu lauki. Tavo plaukuose žybsi smulkūs skaidraus kvarco akmenėliai, kurie tartum žvaigždės švyti Tavo tamsiuose plaukuose. Tu lauki. Juoda, maža, kiniško šilko suknelė apgaubia Tavo liekną figūrą. Tu lauki. Ant Tavo juodų batelių išsiuvinėti maži angeliški sparneliai ir Tu retkarčiais pasijunti lyg būtum su žavingojo vagių dievo Hermio sandalais, kuriais apsiavęs jis išnešiodavo dievų žinias. Tu lauki. Rankose, kurios papuoštos kukliais aukso ir sidabro žiedais, laikai mažytę mėlynu aksomu aplenktą knygelę. Ir Tu vis dar lauki...

Šis laukimas Tave gniuždo ir vargina. Tu jau nebe pirmą kartą verti pageltusius knygos lapelius ir kaskart atsiduri prie to paties eilėraščio. Tavo juodos akys tiesiog praryja kiekvieną eilėraščio žodį. Skaisčiu raudoniu paryškintos lūpos tyliai taria surimuotus žodžius, kol pagaliau Tavo siela ir protas prisipildo eilėraščio nuotaikos, jo prasmės ir žodžių. Tu suvoki, ką norėjo pasakyti poetė S.N. Vardas ir pavardė nėra svarbu, jie yra skirti tik kitiems žmonėms, kad jie galėtų Tave pavadinti ir šį pavadinimą įrašyti į storas bylas bei dokumentus, kur tiek beprasmių vardų ir skaičių.

S.N. ar L.P. – nėra jokio skirtumo, jei žmogus nenori gyventi ir nesugeba laukti , kaip ir Tu dabar laukti.

Tu lauki Jo. Ir Jis galiausiai pasibeldžia į Tavo duris.

Tu lėtai ir elegantiškai pakyli iš oda aptraukto minkšto krėslo. Užverti mažą knygelę, kurioje yra sudėta poetės S.N. siela, ir padedi ant stiklinio staliuko. Pagaliau minkštas apsiaustas apgaubia Tavo gležnus pečius. Tu įsikabinti į parankę energingai atsiprašinėjančiam draugui...

Tu girdi jo balsą, muziką, regi šokančius žmones, bet visos Tavo mintys sukasi apie skaitytą eilėraštį. Tu pakeli raudono vyno taurę ir gurkštelėjusi nueini šokti. Šokti Tau gera. Tavo perbalęs veidas parausta, o sustingęs nuo ilgo sėdėjimo kūnas sušyla. Šokio sūkurys... Tu jautiesi puikiai. Ir kodėl gi ne? Žavus jaunuolis apkabinęs Tave. Jūs šokate. Orkestras užgroja ramią melodiją ir Tu priglundi prie Jo.

„Kas Tau šį vakarą? Tu paprastai nebūni tokia susimąsčiusi?“ – Jis tyliai sušnibžda. „Aš nenoriu mirti“. Šio Tavo atsakymo Jam pakako. Jis Tave pabučiavo į kaktą ir pasiryžo Tave mylėti ir globoti visą gyvenimą...