Ir kiekvienas Tavo rytas toks pats, kaip ir vakar, kaip ir bus ryt ar poryt. Tu atsikeli, nusiprausi veidą lediniu vandeniu, išgeri karštos, itin saldžios, arbatos puodelį. Po to apsirengi... Dieninis kremas. Balta pudra, juodas tušas ir akių pieštukas bei ryškus, raudonas, provokuojantis lūpdažis... Ir išeini. Eini iš niekur į nieką, nes niekas niekada niekur nelaukė Tavęs... Graudu, gal kiek apgailėtina. O Tu dar tokia jauna... Kas bus, kai Tu būsi susiraukšlėjusi senučiukė? Tu juk nieko neturi tu juk nieko nemyli. Tavo draugai Tave vadina Šešėliu, nes Tu slankioji pakampiais, slepiesi nuo saulės, be kurios Tu negali gyventi. Tavo oda kasdien vis bala, o širdis kietėja. Ji darosi panaši į skaidrų ir kietą deimantą, nuo kurio taip gražiai atsispindi šviesa, jausmai ir visa, kas žmogiška. Bet deimanto briaunos kietos ir aštrios. Jos žaloja Tavo sielą. O kas ta Tavo siela? Ar gi tai dievo dovana, galimybė amžinai būti ir gyventi, ar tik jausmai ir emocijos? Gal... Bet Tu žinai, kad Tavo siela baigia nukraujuoti. Ją pervėrė nevilties bei baimių ietis ir dabar, daugiau nei šešerius metus, jinai kraujuoja tarp Tavo sudaužyto pasaulio, svajonių ir planų... Išgelbėk! Atgaivink...
Kelias į pačią pradžią
Mano dienoraštyje daromas remontas. Atsiprašau už iškilusius nepatogumus. :}
2004-02-02
Iš niekur į nieką.
Kiekvieną rytą, vos tik pramerkus akis tu pradedi keikti pasaulį. Nesvarbu ar saulė šviečia, o vėjas išblaško debesis ir dangus tampa skaisčiai mėlynas... Nesvarbu ar lyja, viską perlyjantis, šaltas rudens lietus... Tau senai jau viskas nesvarbu...
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)