Kartais gyvenime padarome ar pasakome tai, ko tikrai nederėtų. Tai įvyksta prieš mūsų valią. Dėl to mes netampame blogesni sau patiems, bet kitų akyse mūsų autoritetas smunka į patį žemiausią lygį. Ir tai labai sunku pataisyti.
Aš labai norėčiau, turbūt pasaulyje atsirastų ne vienas nors kiek panašus į mane, būti kitokia, bet deja negaliu. Labai norėčiau atverti širdį pasauliui arba bent vienam žmogui. Norėčiau parodyti tai, ko niekam manyje negalima įžvelgti. Atskleisčiau visas paslaptis žmogui. Padovanočiau jam savo gyvenimą ir leisčiau daryti su savimi ką tik to žmogaus širdis užsigeistų.
Bet aš nesutikau toki žmogaus. Kažkada, visai nesenai, aš maniau, kad sutikau savo antrąją sielos pusę. Mes abu buvome tokie panašūs, bet kartu per daug skirtingi, kad mūsų sielos susijungtų į vieną...
Kartais man atrodo, kad dėl to ieškojimo, to pasaulio ir žmogaus idealizavimo, aš tampu blogesniu žmogumi. Gal todėl aš nesugebu būti bent kiek švelnesnė, atlaidesne? O gal mano antroji sielos pusė nėra mano sukurtas idealas, o visiška jo priešingybė?.. Gal... Galbūt beieškodama aš viską prarasiu, ką dabar turiu, nors turiu tiek nedaug?..
Dabar mano gyvenimas tik vienos ašaros ir žmonės, kuriuos aš skaudinu. Man yra pasakęs vienas žmogus, kad aš nesugebu mylėti, nes niekada niekas manęs nesuprato ir nesistengė suprasti, bet aš stengiausi pritapti ir suprasti kitus, kad pamiršau, kas iš tikrųjų esu. Pamiršti savo pirmapradę prigimtį ir esmę yra tas pats, kas užmiršti savo sielą. Tai gal po storu ir kietu deimantu sluoksniu, padengusiu mano širdį, slypi tai, kas yra švelnu ir tyra? Gal... Gal ten ir yra tikroji buvimo Šešėliu prasmė? Tik kaip ten pakliūti ir kaip aš galiu iš ten ką nors išleisti, jei net neįsivaizduoju, kaip pramušti šį šarvą?!
Tokiomis akimirkomis susimąstau, gal išeitis iš šios padėties yra mirtis?.. Gal...
Tų „gal“ ir „galbūt“ mano gyvenime yra tiek daug, kad aš jau nebesugebu susigaudyti, kur prasideda tiesa, o kur melas. Reikėtų liautis klausinėti ir pradėti veikti. Bet kaip? Štai ir vėl man kyla klausimai, į kuriuos aš viena tikrai neatsakysiu...
Aš per daug mąstau, svarstau, bet vis vien negaliu įgyvendinti savo planų ir realizuoti savo troškimų. O jei tik pabandau, tai aplinkui lieka arba įsižeidę, arba įskaudinti žmonės. Aš jau nebesuprantu savo gyvenimo tikslo.