Tu guli ant šviežiai nupjautos žolės, jauti jos kvapą ir kaip lėtai sminga maži žolės stiebeliai į Tavo nuogą nugarą...
Tu taip ilgai čia guli, kad ant Tavęs pradėjo kristi maži ir šalti, tarsi ledo karalienės ašaros, rasos lašeliai...
Tavo oda jau pradėjo bėginėti šiurpuliukai, o ant rankos šliaužia pasiklydusi sraigė, nešdama ant savo nugaros viso gyvenimo naštą. Bet Tu vis vien guli...
Tu tyliai žvelgi į dangų ir bandai įžvelgti, kas slypi šio begalinio vandenyno bedugnėje...
Tuk tuk – tuk, tuk tuk – tuk. Lėtai, bet neritmiškai plaka Tavo širdis. Keistas, mažas žmogaus organizmo varikliukas, užgožiantis net lakštingalos naktinę serenadą. Tuk tuk – tuk. Niekas kitas, tik Tu, negirdi Tavo širdies plakimo, tokio keisto ir neįprasto paprastiems šios Žemės žmogeliams, kurie savo krūtinėse nešioja tiksliai sureguliuotus ritmingus laikrodukus. Tik tak, tik tak...
Tu tyliai klausaisi Savo mažosios širdelės plakimo, kuris susilieja su Tavo ramiu kvėpavimu ir kažkur toli giedančios lakštingalos balsu, ir išgirsti muziką. Klausaisi šios muzikos lyg tai būtų nieko neįprasto ir vis dar žvelgi į begalinę žvaigždžių jūrą...
Lėtai užmerki pavargusias akis ir pasuki galvą. Pajunti kaip kažkas lėtai nubraukia plaukus Tau nuo veido ir dar švelniau per jį perbraukia su ranka, bet, staiga, ranka atsitraukia lyg nenorėtų sugriauti šios akimirkos žavesį. Bet net dabar Tu nenori atsimerkti. Tau to ir nereikia...
Tu klausaisi tylaus širdies rečitalio, jauti kaip Tave užkloja dangaus skraistė, o Tavo odą nuprausia šalta rasa. Tu jauti kaip į Tave žvelgia nuostabiai geros žmogaus akys. Ir Tau daugiau nieko nereikia...