Tavo gyvenimas virto ramiu juodu vandeniu, tyvuliuojančiu mažoje gyvenimo taurelėje... Aplink Tave tik juoda tuštuma, su kartais iš jos nukirtančia žvaigžde, kurios akimirkos agonijos spindesys apšviečia Tavo niūrų pasaulį ir nors tai įvyko prieš tūkstančius metų, ši super nova leidžia Tau pamatyti aplink ir geresnį pasaulį...
Tavo kūnas išseko ir suglebo, tarsi Tu būtum kamuolys vaiko rankose, o šis jį bežaisdamas susprogdino... Tavo akys virto dviem niūriomis didelėmis dėmėm, giltinės paglostytam veide... Tamsa išgėrė iš Tavo lūpų visą kraują...
Slenki gatve, paskui vilkdama vienatvę, įsmeigusi akis į nieką ir gyvendama kitaip ir kitame pasaulyje nei kiti gyvena...
Tu pasiklydai savyje, pametei kelią, o duonos trupinius, išbertus ant kelio atgalį šviesą, sulesė pilki Tavo gyvenimo paukščiai... niekas neparodys kelio namo, neišties rankos ir nesives kartu, ar bent jau seks paskui Tave... niekas netaps Tavo švyturiu gyvenimo vandenyne, nors ir kaip trokšti, kad kas nors uždegtų ugnį ir Tu vėl neatsitrenktum į briaunuotus kraštus...