Aš kaip nudžiuvęs medis, laukiantis kol jį nukirs...
Aš kaip vaiduokli, kaip šmėkla, klaidžiojanti gyvenimo labirintuose...
Aš esu viskas ir kartu niekas...
Aš įkūniju visą skausmą, visą gyvenimo tragizmą, visą gyvenimo beprasmiškumą...
Aš sugebu naikinti visą gyvenimo grožį ir džiaugsmą...
Aš pamyniau po savo kojom ir sutrypiau meilę...
Aš neapykanta ir siaubas...
Aš norėčiau gyventi amžinai ir mirti...
Aš norėčiau pajausti meilę, nors ir nesugebu mylėti...
Aš norėčiau išmokti aukotis ir gauti iš kitų aukų...
Aš norėčiau tapti daugiau nei paprastu žmogumi...
Aš norėčiau būti tik paprastu žmogumi...
Kančia ir skausmas, meilė ir džiaugsmas – štai kas yra tikroji gyvenimo esmė. Verkti yra palaima, o juokas – tarsi ambrozija žmogaus sielai apkabinimas gali išgelbėti žmogų nuo pražūties. Žmogus bendruomeninis gyvūnas. Jam reikia žmonių, kad gyventų ir išgyventų.
Aš noriu būti žmogum tarp žmonių...
Bet aš tik Šešėlis.