Mirtis.

Kiekvieną kartą, kai kas nors miršta, su mirusiuoju išeina ir dalelė Tavęs, gabalėlis sielos. Su kiekviena nubyrėjusia ašara Tu šiek tiek nubalini mirties skraistę, užgulusią Tavo sielą, ir galiausiai lieka tik tyri, geri prisiminimai apie mylimą, bet jau išėjusį, žmogų. Svarbiausia nešiotis, nors ir slapčiausioje, širdies kertelėje, gražius prisiminimus bei atvaizdą besišypsančio žmogaus, kurį Tu mylėjai, nes tik prisimindama mirusįjį, Tu padarai jį nemirtingu, tik taip žmogus gali gyventi amžinai.

Sielos namai.

Graži, šerkšnota žiema. Šaltukas... Girgždantis sniegas po sunkiais kareiviškais batais ant smulkių ir plonų it degtukai kojų. Aptirpęs ir paraudęs veidas, per kurį teka skaidri ašara. Nebejauti šalčio, nors esi apsivilkusi tik ploną megztuką ir senu, jau nublukusius, džinsus. Rankoj Tu laikai juodą kuprinę, kurioje Tavo visas gyvenimas. Nežinai nei kur eiti, nei ką daryti. Norėtum kristi negyva, tarsi peršautas paukštis. Norėtum virsti druskos stulpu ar nudžiuvusiu medžiu. Numirti...

Bet tai lengviausia išeitis. Tau dar liko laiko. Tu turi gyventi. Pažvelgi atgal: ten Tavo namai, Tavo šeima, Tavo gyvenimas ir siela. Nors Tavo gyvenimas suskaldytas, Tu grįžti NAMO ir bandai sulipdyti gyvenimą...