Tu savo pačios vienišumo kalinys, įkalintas kalėjime be sienų, be grotų, be lango, pro kurį galėtų prasiskverbti bent vienas šviesos ar vilties spindulėlis. Tave apgaubusi tiršta tamsa – ištiesi ranką ir jos jau nebematai...
Tu neturi žmogaus, kuris eitų priekyje, šalia ar bent jau paskui...
Žmonių šaltis, abejingumas ir egoizmas Tave smaugia, dusina, žaloja. Kartais net atrodo, kad, jei jiems užkristum ant galvų, jie vis vien Tavęs nepastebėtų. Kartais atrodo, kad nėra nieko gražaus šiam pasauly, kad nėra dėl ko net gyventi ar egzistuoti... Kartais Tau atrodo, kad net verkti Tau beprasmiška, nes niekas šiam pasauly nepastebi Tavo ašarų prasmės...