Apie naktį.

...nėra nieko nuostabiau už naktį, kai visą purvą apgaubia tamsa. Ji tarsi apvalo, išlaisvina sielą. Tada atsiveria kiti pasauliai: nematyti ir neištirti dieną gyvenančių žmonių... Naktį jautiesi visiškai laisvas...

Žiema mano mėgstamiausias metų laikas. Ir ne todėl, kad šalta, kad aplinkui viskas apmiršta. Ne... tuo nuostabiai baltu metų laiku būna ilgiausios naktys...

Žiemą naktys ypatingos. Ypač kai šiaurys vėjas atgina šaltį į mūsų mažytę šalį, kai iškrinta purus it vata sniegas, o naktimis šaltukas viską apiberia sidabro dulkėmis. Tada naktys tampa ypatingos – lyg būtų nužengę iš kalėdinio atviruko, kurį tau atsiuntė koks nors giminaitis... Tokiomis naktimis man patinka vaikštinėti... eini gatve, pasinėrusi į savo mintis ir kartu grožiesi gamtos stebuklu... Naktis pridengia žmonių trūkumus ir išryškina visas gražiąsias jų bruožų savybes, kurias sudarko diena... Naktį niekas nekreipia dėmesio į mano nušiurusį paltą ar seną rudą kepurę... Niekas nekreipia dėmesio ar mano makiažas tobulas, ar jo visai nėra... ir tik naktį man pačiai tai nesvarbu...

Žengiu gatve. Po mano senais auliniais batais girgžda sniegas. Aš nebeturiu kur skubėti, einu palengva, traukdama į plaučius ledinį žiemos orą... Jaučiu kaip mano veidą pradeda badyti maži ledo krisleliai, krentantys iš skaisčiai žvaigždėto dangaus...

Pagaliau ateina laikas grįžti namo. Po šio pasivaikščiojimo jautiesi pasivaikščiojus ir atgavusi sielos ramybę... Nors kūnas sušalęs, siela – sušilusi...

...Žiemą siela šyla dar labiau, kai eini neviena...

Balsai.

Kodėl jūs visi mane šaukiat? Kankinat kartodami mano vardą tol, kol jūsų visų balsai susijungia į vieną visumą, kuri mane jau išvarė iš proto. Dar kartą tai padaryti norite? Nebėra ką. Man bloga. Dusina mane iš vidaus prisikaupusių šiukšlių masė, kuri nežinia iš kur atsirado manyje. Suvokimas, kad reikia susitvarkyti, yra daug silpnesnis už jūsų ūžiančius balsus. Žinau, kad jūs esate ne mano galvoje, bet tas garsas vis labiau pjauna smegenis ir aš nei miegoti nei kvėpuoti nebegaliu... Pradedu abejoti ar aš irgi nesu tik dar vienas garsas kažkieno galvoje ir ta baimė, kuria dabar patiriu yra tik menkutė dalelė to, kas bus vėliau. Priprasiu. O gal ir ne.

Bet kodėl jūs kviečiate mane atgal, nors patys ir išmetėt. Patys esate kalti, kad aš dabar ne su jumis. Atsikratyti, o po to gailėtis. Idiotiška. Ir vis dar aidi mano vardas jūsų lūpose, o mano širdis vis dar plaka ir jums. Nesąžininga – jūsų daug, o aš tik viena dulkelė, tik vienas dainininkas tūkstantiniam triukšmo chore. Atrodo, kad ištiestum raką ir galėtum pasiimti tai, ko tau reikia, ko tu nori, bet negali. O gal ir gali. Juk manęs niekas nelaiko. Niekam aš neįsipareigojus. Ot imsiu ir nuskinsiu obuolį nuo uždrausto pažinimo medžio: juk taisykles specialiai sukūrė, kad jas sulaužytume. Juk nesprendėm, kad visos religijos tik vienas kitam prieštaraujančių teiginių kratinys. O aš noriu vis vien melstis. Pasimelsiu Nakčiai, aistrai ir sklidinai vyno taurei. Pradėsiu būti tuo, kuo ir buvau iki kritimo. Aš vėl gyvensiu – kitaip ir kitur, bet aš ir negirdėčiau jūsų balsų, jei išgirsti nenorėčiau. Argi ne? Atsakykit. Arba ne. Aš pati atsakysiu. Taip, aš noriu atgal. Aš pasiduosiu jūsų šauksmo hipnozei ir eisiu su jumis...tiksliau mes vėl tapsim vienu aistringai karčiu siaubu...

Ir gal bent tada bus geriau...gal tada aš galėsiu ramiai naktį užmigti ir nebegirdėti triukšmo, kuris ūžia šalia manyje ir šalia manės... ir aš užsimiršiu... pamiršti nenoriu, bet užsimiršti man reikia, nes labiau už jūs mane iš varo vakarykščios dienos ir tas oras, kuriuo aš tada kvėpavau... ir vis dar tuo pačiu svaigiu oru aš kvėpuoju: jis kaip kokainas – norisi vis didesnį takelį į save sutraukti... bet perdozuoti lengva, todėl ir turi gydytis nuo prakeiktos priklausomybės...

Aš renkuosi didesnę blogybę iš dviejų esamų... einu į triukšmą... gal tada nuo Tavęs aš pasveiksiu... gal...