Raizgalynė.

Kapt... kapt... iš kairės į dešinę kapt...

Kas kapt?

O ką aš žinau...

Ir vėl tik kapt... tik dabar iš dešinės į kairę.... kapt...

Kapt... kapt... kapt...

Lietus?

Ne, ne lietus...

Pasakyk...

Pasakyčiau, bet nežinau...

Kapt... kapt... kapt....

Į viršų. Į apačia. Kapt... kapt... kapt...

Žinai...

Nenoriu žinoti...

Kodėl?

Bijau išgąsdinti ramybę...

Kapt... kapt... kapt...

Iš kairės į dešinę kapt... kapt.... kapt...

Kas kapt?

Nežinau... gal tu man pasakysi...

Kapt... kapt... kapt...

Taip, Tu teisus. Norėčiau, kad būtų kitaip, bet iš dalies tu esi teisus. Ne dėl pirmų, bet dėl antrųjų. Bet teisus. Rėkiu tą garsiai. O gal tyliu? Nežinau. Girdžių tik zzzzzzz....... na ir kas? Ne kas... na, ir kas... ayj... tarkim...

Akimirkoj.

Ratu ir ratu. Ratu ir ratu. Ir vėl sukasi praeitais metais nukritęs liepos lapas. Bandau ji sugauti, bet į akis lyja pavasariška liūtis, o liepos lapas, iškandžiotais krašteliais, vis sukasi ir sukasi – ratu ir ratu. Lietaus lašai jo neužgauna ir jis vis sukasi. Aš žvelgiu lietaus sklidinomis akimis ir jo šokis mane hipnotizuoja. Pamažu ir manęs nebežeidžia pavasarinis lietus: lašai nebeatsimuša į mano pilkšvai baltą odą, o nuo plaukų nebeteka dangaus ašarų upės... akimirkos žavesys bloškia mane ten, kur žydros paklodės krašteliu užsidengęs stovi sunkaus prakaito lašelis, nutekėjęs nuo KAŽKIENO kaktos. Noriu sugerti jį į save, bet jis pradeda bėgti, tolti nuo manęs ir pasislepia už kaštono, išaugusio viduryje manęs. Aš noriu jį sekti, bet man apie kojas pradeda pintis sparčiai auganti smaragdinio žalumo žolė. Aš tampu tik dar vien smilga, šokančia pagal vėjo muzika: siūbuoju lieknu savo kūnu lyg būčiau haremo šokėja, išpuošta šilku ir aukso papuošalais. Bet esu tik paprasčiausia pievoje auganti smilgelė. Praeidamas KAŽKAS mane nuskina ir veria kvapnias laukines braškytes. JIS eina link kaštono augančio manyje, kur pasislėpė nuo JO kaktos nutekėjęs prakaito lašelis, kurį aš sekiau. Vėl jaučiu tą svaiginantį saldumą, kuris mane keri labiau nei vėjo muzika, nei praeitais metais nukritusio liepos lapelio, su iškandžiotais krašteliais, šokis. Jaučiu kaip vėl virstu žmogumi. Jaučiu, kaip man paduoda ranka ir mes susikibę tarsi maži vaikai bėgame per gėlėtą pievą bei juokiamės. Nebežaidžiame slėpynių, nes esame plyname lauke: nėra kur pasislėpti, o ir šis žaidimas mums jau pabodo. Mes krykštaudami renkame pievoje augančias uogas ir piname vainikus, kurias puošiame vienas kitą. Aš nebe smilga, o KAŽKAS nebe sunkus prakaito lašelis, bebėgantis nuo manęs. Mes lakstome, juokiamės, valgome uogas, apsikabinę nugriūname į gamtos sukurtą minkštą gyvenimo pievos patalą ir vėl keliamės, nes mūsų širdyse dar plazda sielos drugelių pavidalais. Mes gyvename... akimirkos žavesys vėl bloškia atgal į pavasarinę liūtį, kuri dabar jau negailestingai daužo mane. Praeitais metais nukritęs liepos lapas, su iškandžiotais krašteliais, jau nebešoka savo hipnotizuojančio šokio, o tik guli ir laukia, kol jį sutryps sunkūs praeinančio žmogaus batai. Aš pasilenkiu ir pakeliu jį. Besilenkiant kraujas plūsteli man į galvą didžiule banga ir aš pajaučiu slegiantį skausmą kažkur kairėje. Šios bangos atgarsis plūsteli kraujo lašeliais man į burna. Neturiu kur nusispjauti, todėl tyliai nuryju tirštai saldų kraują ir toliau šypsausi. Dabar ratu skrieja tik atvažiuojančio autobuso ratai ir gyvenimas. Mažas liepos lapelis, nukritęs praeitais metais bei kurio krašteliai iškandžioti, dabar guli ant stalelio šalia jazmino šakelės, vanile kvepiančios, ir braškių indo. Priimu, bet nebetikiu.