Kai Šešėliui skauda.

... šiandien pajaučiau labai keistą jausmą... tarsi kažkas plazdėtų mano krūtinėje... girdžiu keistą ritmą: tuk - tuk tuk... tuk – tuk tuk... labai keista... maniau, kad jau patyriau viską savo gyvenime... bet pasirodo ne... šis keistas jausmas mano krūtinėj trikdo mane, mano įprastinį gyvenimą... net kvėpuoti pasidarė daug sunkiau... noriu pasiimti peilį ir išsirėžti tą kažką pulsuojantį manyje...

...O, DIEVAI, padėkite man... kai jus mane perkėlėt į šį pasaulį... į šį kūną sakėt, kad man neskaudės, kad galėsiu kuo ramiausiai gyventi čia ir nesilaikyti jokių žmogiškų taisyklių... bet buvau suvaržyta šito žmogiško kūno... buvau pavadinta kale, nes sutrypiau žmogiškąją moralę... bet man ant to buvo nusispjauti... aš sugniuždžiau ne vieną ir ne du žmones... ir nepajaučiau jokio gailesčio ar sąžinės graužaties... aš kalta, kad mirė žmogus... bet ir tai man nesukėlė jokio pojūčio... vynas man kaip vanduo... cigaretės dūmas – tik lengvas rūkelis aplink mane... atsitiktinis seksas – tai tik lengvas pakvailiojimas prieš miegą... man nusispjauti ant pasaulio ir visų žmonių... neturiu nė vieno draugo... nieko negaliu pavadinti savo šeima... esu velnioniškai viena... ir žinot ką: man gerai...

...bet kas šį kartą pasidarė?.. aš eilinį kartą žaidžiau su žmonių gyvenimais ir... tas nelemtas jausmas... jis neleidžia man užmigti... aš jaučiu, kad kažkas manyje kinta... jaučiu gailestį... skausmą... bet ne fizinį... man skauda mano deimantinę širdį... kas ją atgaivino?.. ji niekada nepulsavo ir neplakė... jos niekada neskaudėjo taip, lyg joje būtų apsigyvenęs milžiniškas vikšras, kuris graužtu mane iš vidaus... aš jaučiu skausmą, baimę ir... kaltę...

...Už ką?.. Maldauju pasakykit už ką?.. Aš tik buvau tokia, kokia mane sukūrė... kokia mane išmokė būti... aš gyvenau taip kaip gyvena visos Deimantinės Širdys... noriu gauti deimantinę adatą... noriu išnykti laike...

Avietinis dienoraštis.

...ir pasaulis kvepės braškių ir aviečių uogiene... ir nepamirškim vanilės bei jazminų... ir gera, šilta bus... norėčiau sušilti valgydama į ledą pavirtusias avietes... bet man vis vien šalta... išgersiu arbatos arba karšto šokolado su vanile ant palangės prisėdus... pakviečiau ir tave, bet palangės labai siaura ir mudu netilptume... reikėtų suglausti... bet gal geriau neriekia.... geriau pagulėkim kartu ant sniego, kuris kvepia braškių bei aviečių uogiene... o po to eisim megzti pirštinių, kad šalta nebūtų... tada aš bandysiu suskaičiuoti žvaigždes dangaus žydrynėj... ir suskaičiusiu... aš vėl noriu pamatyti besijuokiantį mėnulį... pajausti kaitrą, sklindančia nuo degančios ugnies... noriu, kad gyvenimo skonis būtų toks, kaip braškių ir aviečių uogienės... aš pasistengsiu, kad taip ir būtų... aš išvirsiu uogienės ir visus pavaišinsiu... geras sumanymas... ir šokoladinį tortą iškepsiu, kurį valgysim su vaniliniais ledais, kad gyvenimas saldesnis ir šiltesnis pasidarytų... o dabar aš einu pasivaikščioti po sodu, sušalusius ant mano lango, ir pagulėsiu ant sniego... ir tada gal bent kiek šilčiau ir saldžiau pasidarys...

Drugelis.

Šiandien mačiau kaip medžius kerta... net širdį suspaudė... O gal ją eilinį kartą spaudžia ne nuo to? Norėčiau jausti nieką....

Užsidedu baisius akinius ant savo degančių akių ir rašau. Visada, kai man būna negera, aš rašau. Kiti žmonės eina melstis, o aš rašau. Niekada nesistengiau to suprasti, bet šiandien susimąsčiau. Būčiau dėkinga, jei kas paaiškintų. Būčiau labai dėkinga, jai kas paaiškintų, kodėl medžius kerta. Juk jie tiesiog augo. Augu ir aš. Tik mano rievės, įspaustos į gyvenimą, siauros siauros. Prasti metai buvo. Tikiuosi nebebus. Tikiuosi daug ko nebebus... mano fotosintezės procesas kažkaip nelogiškai vyksta. Logikos mažai. Nesuvokiu. Tylėti norisi.

Šiandien man sakiniai pinasi galvoj. O gal širdį ar kepenyse. Nežinau kur siela. O gal jos visai nėra. Aš dulkė. Aš niekas. Aš nenoriu būti viskas. Man trūksta oro. Mane dusina, smaugia, bet nežinau kas... gėlės. Pasiilgau gėlių. Norėčiau jų gauti, bet žinau, kad negausiu... aplinkui tik daigeliai pradeda augti, o aš jau gėlių noriu. Jų ilgokai teks palaukti. O kiti jau braškes valgo. Nebejaučiu aš jų skonio burnoj. Nebe užuodžiu jų kvapo. Ir vėl tuščia.

Man šalta. Bet žinau, kad nesušilsiu. Reikia priprasti prie šalčio. Reikia pačiai sušilti, nes niekas nesušildys. O jei niekas nešildys, tai aš ir neperkaisiu. Bent kuo šaltis yra gerai: nuo jo aš nealpstu... tiesiog drebu ir tiek. Bet ir drebėti nustosiu. Ir mąstyti. Tada bus daug geriau. Tada aš nebeliūdėsiu. Tik tada aš laiminga būsiu. Turbūt. Tarkim.

Eisiu užsiplikysiu arbatos. Sudžiuvę arbatžolių lapeliai, supjaustyti juostelėmis, išsiskleis nuo karšto vandens ir nudažys jį tamsiai ruda spalva. Ir cukrus sutirštins arbatą, padarydamas ją bent kiek saldesnę. Užtaisysiu ir tau puodelį, bet tu prieš tai užtaisyto taip ir neišgėrei, todėl nežinau ar gersi ir šį...

...o ryt atsikelsiu ir eisiu... nežinau kur, bet eisiu. Eisiu viena, žinau tik tiek. Taip geriau. Praeisiu pro nukirstų medžių kelmus, pro šiukšlinas gatves. Pasėdėsiu sode. Paverksiu dėl praeities. Tik dėl ateities dabar neverksiu: neverta verkti dėl to, kas dar bus. Geriau paverkti dėl to ką praradai... o tada aš tau vėl šypsosiuosi ir bandysiu tave pralinksminti. Žinau, kad nepralinksminsiu, bet vis vien stengsiuosi.

Iš plunksnų padarytas drugelis nusileido ant violetinių gėlės lapų. Nenusileido, o nutupdytas buvo. Jį laiko dratukas ir todėl jis skristi negali. Tai neteisinga. Bet gyvenimas neteisingas.

O debesys dieną buvo kaip vasarą... gražu... tik kad aš vasaros nemėgstu...

Apsivalymas.

...ar girdi, kaip vėjas poliruoja ledini veidrodį ant asfalto... kaip braška šąlantys medžiai pakelei... šaltis papuošė mano kambario langą nuostabiausias sodais ir mintimis aš ten nuklystu... man nešalta, nors žmonės skundžiasi nepakenčiamu oru, bet aš džiaugiuosi , kad šaltis įkalino dangaus skaistumą mano atmintyje... mano akys šiandien tamsesnės nei paprastai... bet jose vis vien atsispindi skaisčiai šalta dangaus žydrynė... šiąnakt aš miegosiu ant sniego ir man bus gera bei ramu miegoti... nes šaltis manyje išnaikins pagiežą ir šleikštulį... jis mirtinai sušaldys manyje slypinčius demonus ir šešėlius... tikiuosi... jie ne, tai aš gulėsiu čia, kol ateis karšta vasara ir visas blogis manyje žus nuo karščio... nesikelsiu nuo šios žemės, kol nejausiu, kad galiu pakilti nuo žemės švaria, apvalyta siela... noriu nusiplauti visą purvą nuo savęs... noriu tapti geresnė... noriu pavasarinio atlydžio ar rudens lietaus, nes jis nuplaus viską nuo manęs... gal tada aš tapsiu bent kiek panašesnė į normalų šios planetos žmogų...

...ar padėsi man?..