Dalimis.

Aš klausausi jūros ošimo, sklindančio iš kriauklės. Bangos ritasi ir ritasi per gyvenimą, užlieja mano smegenis ir bando mane nuraminti, bet tik dar labiau suerzina. Ir vėl pabyra smėlis. Maži balti krisleliai krenta ant stalo, o mano kvėpavimas juos pusto lyg tai sniegas būtų. Reikia viską nuvalyti ir paslėpti, kad niekas nepamatytų, kad pribarčiau smėlio iš į mano ausį ošiančios kriauklės. Man visai dėl to negėda. Aš turiu teisę žaisti su blatučiu smėliu. Turiu teisę stumdyti mažutėles kriaukles savo delne, varstyti karolius iš kriauklių ir juos dovanoti kam tik panorėsiu. Bet vis vien turiu (nors nesuvokiu kodėl?..) slėpti, kad žaidžiau su smėliu, byrančiu iš egzotiškos kriauklės.

Noriu būti žuvėdra: tada išskristi galėčiau...

............

Degtuko liepsnelė gali nudeginti pirštus, jei būsi neatsargus. Įkaitusi ašara ritasi skruostu. Apsukęs kvėpavimas nuo nuolatinio bėgimo į priekį. O gal atgal? Apsispręsti... nuspręsti... Galvok, ką sakai, nes išskridęs žodis gali viską sužlugdyti. Aš ir vėl tylėsiu. Nors, ne. Atsibodo būti it vandens prisėmus į burną.

............

Noriu vegetuoti. Gulėčiau lovoj ir nejudėdama žiūrėčiau į užuolaidas arba i Klimtą (tik dabar mane apima keistai liūdnas jausmas, kai žiūriu į jį. Seniau taip nebūdavo. Seniau žiūrėdama į jį pajausdavau paslaptingą jausmą... dabar jau nebe...). Mano raumenys atrofuotųsi, atsirastų pragulos ir, jei net užsimanyčiau atsikelti iš lovos, man nepasisektų, nes per daug skaudėtų nusilpusius raumenis ir nuo gulėjimo atsiradusias žaizdas. Todėl aš ir vėl atsigulčiau ir toliau vegetuočiau. Po to man išsivystytų kokios nors formos osteopatija. Tada galimybė pakilti iš vegetacinio patalėlio būtų neįmanoma: vos tik man atsistojus lūžtų trapūs kaulai, o raumenis ir pragulas taip velnioniškai skaudėtų, kad nesinorėtų keltis nuo žemės. Todėl aš ir toliau pratęsčiau savo vegetacinį procesą, kai žiūrimą į užuolaidas arba į Klimtą.

............

Aš noriu...

Aš bandau tikėti...

Aš bandau gyventi...

Kas būtų, jei...

Aš einu ir einu pirmyn. Norėčiau trumpam sustoti ir apsižvalgyti, bet mane vėjas stumia pirmyn. Galiausiai pasileidžiu bėgti į priekį. Žinau, kad daug ką palikau už savęs, bet man negalima sustoti ir atsigręžti atgal. Žinau, kad jei, gal būt būčiau bent akimirkai sustojus ir atsigręžus atgal, jei bent būčiau pabandžius sustoti ir pasipriešinti likimo vėjui, gal būtų bent viena galimybė bėgti per pasaulį neviena. Aš puikiai suvokiu, kad nesu viena, bet ir neturiu tokio žmogaus, kuris mane užstotų nuo vėjo. O taip norėtųsi... idiotiški norai vėl sukasi mano galvoje....

Aš neliūdžiu ir nesigraužiu. Aš tik per daug mąstau. Kartais aš irgi norėčiau pavirsit nemąstančia būtybe, pilka šio pasaulio mase: gyventi paprasčiau pasidarytų. O dabar mąstau, apie tai, ką aš padariau gerai, o ką blogai; kas būtų, jei aš arba kiti žmonės būtų pasielgę kitaip; kas būtų, jei būtų... Tikrai kvaila taip mąstyti, bet nieko su savim negali padaryti – gimiau mąstyti...

Nesenai skaičiau, kad „meilės laišką rašai nežinodamas, ką jame pasakysi, o užbaigi – nežinodamas, ką pasakei“ (Žanas Žakas Ruso). Man rodos, kad visas mano gyvenimas, tarsi ilgais meilės laiškas nežinomam asmeniui (nors kartais norėtųsi tikėti, kad žinai kam rašai...), kurį aš pradėjau rašyti tada, kai mąstyti pradėjau ir baigsiu tik tada, kai mano kūnas suirs į milijardus molekulių, kuriomis eis ir kuriomis kvėpuos ateities kartos. Aš būsiu pamiršta, bet vis vien būsiu gyva, nes niekas niekada į niekur neišnyksta. Aš gyvensiu, kaip rasos lašelis ant smilgos lapelio, kaip dulkė ant tavo rašomojo stalo... bet aš vis vien gyvensiu. Bet gal net tada mano laiškas nebus užbaigtas, nes būdama kitais aš tarsi prasitęsiu jų laiškuose gyvenimui, o kartu ir meilei: nesvarbu ar tai bus elektroninė žinutė, ar su plunksna ant popieriaus išraižytas raštelis, ar tik mielas raštelis vonioje, ant veidrodžio, paliktas mylimam žmogui... Aš visada egzistuosiu, nors senai būsiu išnykus laike ir nei tu, nei niekas kitas manęs nebe prisimins...

Todėl aš turiu viltį, kad aš gyvensiu amžinai, nes man nei chemijos, nei fizikos dėsniai neleis išnykti laiko tėkmėje. Norėčiau įsikūnyti tyliame žodyje, nes dabar eidama į priekį, o tiksliau į savo pabaigą, aš tyliu ir dar ilgai tylėsiu, nes likimo vėjas man neleidžia man prabilti – toks stiprus ir galingas jis yra. Mano mintys tyliai graudžios...

Aš negailiu savęs. Aš neliūdžiu. Tik per daug mąstau, kas būtų, jei...

.......

Už lango dar žiema, o mano namuose prasidėjo pavasaris...

Klimtas.

Pažvelk į stiklo atšvaitus akyse: geltona saulė jau nusileido už horizonto ir liko tik sustingęs paveikslas, kuris įsirėžęs tavo atmintyje taip giliai kaip ir rasos skonis...

Aš brendu per spalvotą akvarelės pievą... gera be proto gera.... ir aš taip norėčiau... pavydas graužia kažką mano sieloje, kas dar liko po aukojimo... bet žiūriu ir man gera... norėčiau ir aš sustingti kaip ir jie tokioj nuostabiai ramioj akimirkoj...

Jis glaudžia ją taip švelniai ir kartu aistringai... liečia jos veidą nuo gyvenimo sugrubusiomis rankom... glamonėja jos plaukus... iš karto matyti, kad jis ją myli...

Ji glaudžiasi prie jo taip švelniai ir kartu aistringai... liečia savo išpuoselėta balta ranka jo ranką.... jos siela priklauso tik jam... iš karto matyti, kad ji jį myli...

Jie sustingo tobuloje akimirkoje, kai jiems daugiau nieko nebereikia: jie turi vienas kita... jie bučiuojasi... jų sielos suaugo kaip ir jų kūnai... jų sielos susiliejo tobuloj laimės akimirkoj... ir niekas jų nebegali išskirti...

O aš verkiu žvelgdama į tą tobulybę, nes žinau, kad taip iš tikrųjų nebūna... o jei ir būna, tai man taip nebus... ten tikra laimė, įkūnyta akvarelės žaisme... o čia aš galiu sutikti tik fatališkos nevilties realybę...

Ir skauda... saldžiai skauda... aš noriu, kad nebeskaudėtu... stengiuosi nutilti, užgniaužti savyje viską... pamiršti... nepadeda nei pastangos, kurios tik dar labiau didina tą beviltiškumą... nei burtai, kurie tik laikinai apmalšino tą begalo saldžiai šleikštų jausmą... prakeikiu aš save už silpnumą, kuris valdo mane... norėčiau pabėgti nuo visko ir sustingti akvarelinėje ramybėje... nutapyk mane, o mano dailininke, kurio rankoj išaugo teptukas... nutapyk mane kaip Juditą, kuris nužudė savo meilę, nes man nelemta pasivaikščioti po tavo sodus ar sustingti bučinyje... aš tik apgailėtina vargšė Judita, kuri nužudė savo meilę, ir liko stovėti sustingusiu išdidžiai skausmingu veidu bei apnuoginta pasauliui krūtine... išplėšk man širdį, kuri jau nebeplaka – tai bus tavo užmokestis, mano dailininke, kurio rankoj išaugo teptukas...

Cukinija.

Grindys visai gražios, netgi labai gražios, kai žiūri į jas penkias ir daugiau valandas, savo žvilgsnį nukreipus trisdešimties laipsnių kampu į plonyčiu odos atplaišėlių ir kitų yrančių daiktų dalelių kailiuku, užaugusiu ant tamsiai rudų, tarkim vaškuotų, grindų. Keistas jausmas taip žiūrėti į pasaulį: sustingti žvilgsnyje į dulkėtas grindis. Jos man gyvenimą primena: tokį pat tamsų, apklotą yrančiom šio pasaulio detalėmis, bet, kai pažiūri į jį tam tikru kampu ir žiūri pakankamai ilgai, gali pamatyti, kad gyvenimas visai gražus.

Pavargau. Tiksliau pavargo mano įsitempę raumenys ir sausgyslės, kurios jau penkias ir daugiau valandas nejuda iš vietos. Juda tik mano akys, širdis, plaučiai ir kiti mano pačios nevaldomi organai: galėčiau ir juos sustabdyčiau... Bet aš jų nevaldau kaip ir cukinijos, gulinčios ant grindų. Ji guli ir egzistuoja ant pasaulio liekanomis apdulkėjusio grindinio. Panašiai kaip ir aš – tik ji sugebėjo nustoti visiškai judėti, o aš ne. Ant jos juda tik besidauginantys pelėsiai, kurie pamažu skverbiasi į jos vidų, į jos esmę: galiausiai ji visai suvirs ir taps trąša gyvenimui...

Noriu būti kaip cukinija. Noriu kaip ir ji pradėti irti gulėdama ant šitų grindų, simbolizuojančių mano pasaulį. Juk aš daugiau nieko neturiu: tik šitas prakeiktas apdulkėjusias lentas, kurios man jau gražios darosi, ir cukiniją, kurią teta mamai atvežė (net nežinau kodėl ir kada?..) bei visišką irimą aplink mane, bet ne manyje...

Reikėtų pajudėti, tiksliau pajudinti nors vieną sustingusį savo kūno raumenėlį. Apsiverčiu ant nugaros ir padedu tiriamai žvelgti į lubų žydrynę. O čia tai grožis: kiek man ir mano tėvams neuronų ląstelių kainavo šita mano užgaida. Tereikia tik didelio užsispyrimo ir aš viską gaunu. Ne, neviską. Irimo, visiško sąstingio – štai ko negavau. Bet gausiu. Visada gaunu, ko užsimanau.

Pasimelsti – štai ko dabar man reikia. Gal tada mano naujasis noras bus išpildytas. O kam man melstis? Ne kodėl, o KAM?! Nežinau ar aš dar katalikė, ar pagonė ar ateistė? Ne, tikrai aš nesu ateistė – per dažnai meldžiuosi, kad tokia būčiau. O kam aš meldžiuosi? Ar gali man atsakyti į šį klausimą, iškilusį mano minčių raizgalynėje, dulkėtos, tamsiai rudos grindys, apipelijusi cukinija ar žydrai nutepliotos lubos? Aš pati negaliu į šitą idiotišką klausimą, tai kiti tikrai neatsakys...

Aš beprotė, gulinti ant grindlenčių, ir galvojanti, kam pasimelsti. O pasaulis darosi gražus: daug spalvų ir detalių supa mane, aš mąstau ir jaučiu... nesąmonė...

Reikia eiti. Aš einu.aš rašau. Aš pamirštu. Aš, tarkim, gyvenu. Nes aš ne cukinija. Nes aš judu...

Histerikės sapalionės.

Rankos tiesiog isteriškai dreba. Pykina. Norisi miego, bet smegenys reikalauja veiklos. Norisi gauti galą. Ir vėl kažkur manyje dilgteli skausminga tiesa: nx aš čia esu. Purtausi nuo minties apie grįžimą atgal, bet jau dvi savaitės, kai aš nė kiek nepasistūmėjau į priekį. Negalima. Reikia būti ramiai ir laukti išganingosios manos iš nužydrėjusio dangaus. Dievas nėra gėjus. Jis tik šiaip moteris, kuri žeminasi prieš vyrus. Nors atvirai pasakius, kiekvieną kartą, kai einu pro altorių mintyse parodau vidurinį pirštą ir pasinčiu TAI nachiort. Taip, tai mažvaikiška, bet kitaip negaliu. Jis/Ji man tiek daug gero atseikėjo per mano dvidešimt metų, kad gali springti nuostabybiškom akimirkom pusę savo gyvenimo ir nesuprasti kas darosi aplinkui. Dėjau ant pasaulio. Pasisiūsiu ir padėsiu. O man kas: aš gi psichinė, kuriai galiausiai nutrūko plonytis volframo siūlelis, rišęs ją su realybe. Norėčiau bent vieną dieną praleisti kaip tik aš noriu. Nepamenu tokios dienos. Visada reikėjo taikytis prie kokio nors kitų užsigeidimo, noro ar šiaip fantazijų, apie kurias mes čia nekalbėsime. Totaliai užkniso. Viskas. Taškas. Ir vis vien aš sėdžiu ant kėdės, bet neeinu gyventi. O kodėl, paklausite, smalsieji mano skaitytojai? O todėl, mano brangiausieji, kad turiu klausyti kitų, kad yra sušiktos taisyklės ir dar begalės kitų kliūčių, dėl kuriu aš ir atsisėdau ant šitos kėdės. Trumpam pakylam, pašokinėjam aplinkui ir vėl prisėdam. Šokinėjimas skirtas pramankštinti stingstančius raumenis, kad jie visai neatrofuotųsi. Ant mano stalo pusės guli runos. Kas iš to? Aš jomis nebesinaudoju labai ilgą laiką. Kaip ir kortomis. Ir iš rankos nebeburiu. Nebenoriu žinoti. Nebereikia. Šitiek metų pastangų išmokti ir pajausti nueina velniop, nes man pasidarė nebeįdomu. Gaišatis. Mes visi gaištame laiką bandydami išsunkti iš savęs bent lašelį malonumo ar, ne duok die, naudos. Ir vėl artinasi nuostabiai žavingas isterijos priepuolis, palydimas totaliai idealia akcijas, pavadinimu „Apvemkim pasaulį“ (aišku galime apsiriboti ir „Apvenkim Kauną“, bet kadangi esu maksimalistė, pasirinkau pirmąjį variantą.). Šiaip patarimas iš šalies, kai aš būnu pikta ar ko nors negaunu, geriau man nesirodyti akyse, nes papjausiu su pirmu pasitaikiusiu aštresniu daiktu (ką tik suvokiau, kodėl mane psichine vadina.). išmintingasis falo garbintojas apie tokias kaip aš rašė. Jis per daug jausmams pasiduodančias moteris vadino Histerikėm (lietuviškai šnekant: isterikėm). Na, gerai. Man ši diagnozė visai priimtina. Ir net garbinga, nes histerija sirgdavo tik aristokratiško kraujo turinčios merginos, mat jos „galėjau sau leisti“ būti išlepintom, trapiom būtybėm, kurios kelia triukšmą dėl nieko. Kartą skaičiau knygą, kurios nei pavadinimo, nei autoriaus nepamenu, bet žinau, kad ta knyga buvo apie anglų gydytoją, kuris knygos pabaigoje, kai palaidoja žmoną, pamato į citadeles panašius debesis (kaip gražu ir romantiška.. vimt....), jis labai įdomiai gydė isterija sergančia mergina: ji paprasčiausiai gaudavo gerą antausį ir atsigaudavo. Mano ligos forma daug sunkesnė, todėl jei trenksit man per veidą gausit atgal. Ayj... baltos lankos, juodos avys. Tarkim. Aš tiesiog norėčiau išnykti iš čia. Kokiems metams trenkti viską ir išvažiuoti. Pailsėčiau nuo visko. Apie mane sužinotumėt tik iš nesuprantamų mano rašliavų. O gal ir nieko nesužinotumėt. Et... neverta svarstyti. Ir vėl tas isteriškas noras apsiverkti. Maniau, kad jis jau pabėgo, bet jis tik palakstė ir grįžo tarsi ištikimas šuo pas savo šeimininką. Čia mes negalime pritaikyti Brisiaus galo scenarijaus, nes per daug gajus tas daiktas yra... o ir aš nesu Terminatorius. Kas man teliko, sėdžiu, virstu į storėjančia daržovę, kuri netrukus eis vemti, nes visą savaitę valgė ir valgė... ai, dar pamiršau paminėti: miegojo ir miegojo... ir dabar dar eis miegot, bet tai jau ne jūsų reikalas, mano meilieji skaitytojai. Visų gyvenimai yra daugiau ar mažiau sušikti. Maniškis ne išimtis.