Tas pavasarinis gaivumas liejasi į mane ir pirmą kartą gyvenime aš žaviuosi šveičiančia saule. Nenoriu, kad sutemtų. Nenoriu užsidaryti tvankiame kambary ir pamiršti mane supantį pasaulį. Man gera gyventi.
Pro neigimų ir prieštaravimų kaukę prasimuša beprotiška aistra gyvenimui. Žinau, kad atrodau keistai, kai nebenoriu stovėti šešėlyje, bet šiuo metu aš sėdžiu prie autobuso lango, pro kurį šviečia saulė – nes noriu, o ne taip reikia.
Juoda arbata.
Trys šaukšteliai cukraus.
Prarasto gyvenimo liekanos.
Radau kur norėčiau gyventi.
Pianino klaviatūra bėginėjantys svetimi pirštai.
Kalbėti. Kalbėti. Kalbėti. Kalbėti. Kalbėti. Kalbėti. Kalbėti.
Šizofreniškos sapalionės, besiveržiančios iš mažų raudonų lūpų.
Likimo raka, stumdanti šachmatus žaliai pilkoje lentoje.
Rėkti. Rėkti. Rėkti. Rėkti. Rėkti. Rėkti. Rėkti.
Smūgiai lekia vienas paskui kitą į geltoną puodelį.
Juoda arbata.
Trys šaukšteliai cukraus.
Negana.
Negana.
Negana.
Pamiršau.
Prisiminiau.
Skamba pasiilgau.
Ironiška.
Juokčiausi, bet nebemoku.
Ir vis vien.
...Tu lėtai slenki gatve, bandydama nusiskandinti pakelės balose... bet gyvenimas išmokino Tave plūduriuoti vandens paviršiuje ir negrimzti žemyn lyg tu būtum tuščiavidurė dėžutė, kaip nebereikalingas parduotuvės manekenas, kuris kažkada puošė vitriną... tas graudžiai šleikštus jausmas gniaužia gerklę ir iš jos išsiveržia tik dirbtinis juokas... ir taip diena iš dienos...
...Aš niekada nesupratau žmonių, kurie visada būna laimingi... jie atrodo, kai ne iš šio pasaulio, kaip ateiviai, kurie nori užvaldyti pasaulį... O gal aš atklydau iš kitos planetos ir pasiklydau tarp laime spinduliuojančių žmonių... siaubas kaip man skauda galvą... turbūt nuo tos dirbtinės šypsenos užšaldytos mano veide... nusikeikčiau, bet man nedera... kaip ir užrūkyti cigaretę ar gerti alų tiesiai iš butelio... juk aš mergina... švelnumo ir nuolankumo įsikūnijimas... kuri moka atleisti, paguosti ir būti šalia, kai jos prisireikia... aš šventumo ir skaistumo simbolis... na, taip... norėtumėt... po velniu, kai kiekvieną dieną tave apšaukia kale narkomane, kuri namie nebūna, tai pamažu tokia ir tampi... laimingos šeimos portretas pamažu tampa pelenais... tarkim, ačiū man...
...norėtum turėti savo namus... savo gyvenimą... augintum dvi ar tris kates... ant virtuvės palangės žaliuotų mėtos... o rytais pakviptų šviežiomis bandelėmis ir kakava arba karštu šokoladu... o vakarais sėdėtum priešais židinį ir gurkšnodama martini skaitytum kokią nors knygą... bet šioje vizijoj kažko trūksta... užbaigtumo ir pilnatvės... ir jokios prošvaistės ką nors pakeisti... kaip nors užpildyti trūkstamas detales idiliškame paveikslėlyje mėlynuose rėmeliuose... o gal taip ir geriau: užbaigtumas reikštų pabaigą, o galo Tau dar teks ilgokai palaukti... deja...
...aš pavargau apsimetinėti, kad noriu gyventi... tas niūrus dangus slegia mane ir aš pasineriu į skausmingai pažįstamą pasaulio purvą, kuriame aš klampoju visą savo gyvenimą ir net išbristi neketinu, gal bent trumpam, kad kojas sušilčiau, nes man nepatinka jausti kaip šąlu... šlykštus jausmas, kai pajauti, kad tavo kūną sustingdo šaltis ir skverbiasi į tavo sielą, norėdamas ją sustingdyti ir sunaikinti... bet tu būk gerutis ir pasaugok ją, kad jai nebūtų šalta tavo kelnių kišenėje... o kūną aš padovanosiu šalčiui... jis išgers iš jo visus gyvybės syvus ir išmes į pakelės balą, kurioje jis plaukios, kaip tuščiavidurė dėžutė ar nebereikalingas manekenas, kuris kažkada puošė parduotuvės vitriną...
...tas gyvenimo aidas mano galvoje neleidžia man nurimti... klausausi ir klausausi kaip ataidi mano praeitis ir tada aš mąstau... gal geriau nereikia atverti mano asmeninės Pandoros skrynios, nes ir taip jums užtenka ir savų demonų... o maniškių jums išvysti ir nereikia... duokit mirties piliulę ir aš einu pamiegoti... nes pavargau gyventi... aš tenoriu tik miegoti taip, kaip seniau miegodavau: ramybė užplūsdavo mano kūną ir jis, pasotintas laime, nugrimzdavo į sapnus, kurie buvo preciziškai sutvarkyti ir surežisuoti... o dabar man reikia vaistų, kad aš užmigčiau... nes praeitas gyvenimas aidi mano galvoje ir man ją skauda... ir manau, kad dar ilgai skaudės...
......
Noriu vasaros lietaus. Tokio šilto ir gaivinančio. Tokio labai smarkaus, kai pro lietaus uždangą nematai kitos kelio pusės. Kai dideli lietaus lašai dūžta į skardinę palangę ir virsta mažu srauniu upeliu, tekančiu raudonomis namo čerpėmis žemyn į telkšančias ant žemės balas. Kai lietus nuplauna visas dulkes nuo pasaulio ir išryškina visas spalvas. Kai lietus permerkia kiaurai visus drabužius ir tampi tik dar vienu lietaus lašu... kai rūbai susilieja su tavo kūnu ir jautiesi apnuoginta pasauliui... o tiksliau lietui, nes tik lietus dabar tave mato... gera. Pasiilgau to nuostabios gaivos jausmo, besiliejančio į mane kartu su kiekvienu lietaus lašu...
Nusiaunu batus ir einu per tekantį pasaulį: brendu per vasaros įkaitinto lietaus upes, kurios išsiliejo ant dar prieš pusvalandį dulkėto kelio. Tada jaučiuosi tokia gyva, tokia tikra, kad net kvėpuoti gera. Kvėpuoju lietumi, gyvenimu, pasauliu. Nešuosi savo apavą rankoje ir einu pro susigūžusius bei praplyšusio dangaus išsigandusius žmones, besislepiančius po skėčiais, besigūžiančius nuo menkiausios vandens srovelės, nutekančios ant jų galvų. Man gera, nes jaučiu gyvenimą. Dangus dabar neverkia: jis prausia pasaulį. O aš esu pasaulio dalis, todėl ir maudausi lietuje kartu su paukščiais, medžiais, pastatais bei gatvėmis. Žmonės žiūri į mane kaip į lietaus dalį, kuri eina, brisdama basa per balas, šlapia kaip pasaulis, ir stebisi, kad ir aš, galbūt, esu tokia pat kaip jie – žmogus...
Galiausiai liaunasi lyti. Oras drėgnas ir gaivus, kaip ką tik išplautas lininis audinys, tik daug ryškesnis. Aš taip pat esu švaresnė: mano siela išskalauta ir atgaivinta. Aš nuplovei per metus sukauptą purvą ir vėl gali gyventi. Bet ir toliau brendu per didžiules balas. Žengiu per pažliugusią žolę. Seniau aš ant šlapios, vasaros įšildytos žemės gulėdavau ir lydėdavau debesis į tolį. Šią vasarą aš vėl ant jos pagulėsiu ir pasigėrėsiu dangumi: paganysiu debesis kaip seniau... kaip vaikystėje...
Viskam yra ribos, bet aš šiandien ribų nebejaučiu.. le kū kū man... Gerai, kad bent ne man vienai,o tai ir mano sesutei šiandien smegenėlės atsileido. ;D Pavasaris atėjo ir sesės išprotėjo. ;D
Gyvenu aš su maža, keista būtybe (čia geriau žinoma kaip Kaukutis), o namie ji tik Minkė Pukuotukas. ;D