Švariau.

Nuostabus daiktas yra veidrodžiai: žvelgdamas į juos gali daug ką pamatyti – ir tai ko nori ir tai ko nenori. Paprastai aš matau tik tai nenorėčiau matyti, o įžvelgti ką nors gražaus ir traukiančio akį savyje man prireikia ne vienos valandos įtemto žvelgimo sau į akis.

Šiandien buvo kitaip: aš tik praeidama žvilgtelėjau į veidrodį ir pamačiau kažką kitą. Į mane žvelgė didelės rudos akys, įrėmintos gluotnaus balto veido. Lūpos vėl buvo natūraliai raudonos. Tuo metu aš kalbėjau, bet savo balso aš neatpažinau... aš žinojau, kad jau anksčiau esu mačius „šią merginą“... bet ji žvelgdavo iš nuotraukų: nudailintų bei nugrimuotų, darytų tam tikroje aplinkoje ir tinkamame apšvietime. Neturiu aš nė vienos nuotraukos... o ir tas, kurias turėjau, dūmais paleidau... Bet dabar ji stovėjo ir žiūrėjo į mane tiesiai iš veidrodžio. Ji kalbėjo apie tai, kad jai patinka jos balsas. Ir tikrai jis yra gražus: toks moteriškai sodrus, suaugęs, nešaižus kaip mano. Man gera buvo jos klausyti. Man buvo gera ir ramu į ją žiūrėti. Ji žengtelėjo žingsnį į mane ir įėjo į tiesiai į mano sielą. Ji tapo manimi. Dabar iš veidrodžio žvelgė nesvetimas, o savas veidas...

Aš kitokia. Nebeliko vaikiško naivumo. Kažkas tą akimirką, žvelgiant į savo atvaizdą veidrodyje, manyje užaugo. Muselė pakėlė sparnus. Geras jausmas: toks užpildantis ir raminantis. Sumažėjo tas nenumaldomas noras būti tik kažkieno, o ne savo. Laikrodis krokodilo pilve pagaliau suskambėjo ir pažadino iš šalto transo būsenos.

Viskas aplinkui žydi. Žydėti ir aš galiu.

Noriu šokti laužo šviesoje. Noriu visa gerkle dainuoti (ir man px, kad kitiems mano dainavimas nepatinka... ;D ). Noriu buriuoti. Pavasaris. Sunku. Labai sunku ir skauda, bet dabar labiausiai noriu gyventi bei būti laiminga...

Visiems po gabalėlį.

Įsivaizduokit:

Lauko kavinė. Karštos, juodos, tinkamai pasaldintos arbatos puodelis. Vėjas, taršantis laikraščių lapus. Spalvų paletė, ištėkšta ant pasaulio. Gėlėtos musės ir varpai, skambinantys Bachą...

O man to nereikėjo įsivaizduoti, nes tai buvo realybė – graži, nebjaurojama šlykščių nuojautų bei pavydo piktžolių. Ir man vėl gera gerti arbatą. Be proto vėl gera jausti vėją: tokį šiltą ir apgaubiantį... Pakartosiu banalią frazę – man gera (vėl) gyventi.

Daug netekau per pastarąsias savaites. Labai daug. Daug verkiau. Daug kartų norėjau baigti. Bet sėdžiu susiraičiusi ant kėdės ir toliau rašau savo gyvenimo knygą, kurioje yra dar daugybė tuščių puslapių, kurios aš smulkiu šriftu prirašysiu. Gyvensiu tol, kol turėsiu ką pasakyti ir parašyti: kai to nebeliks, manęs irgi nebebus likę. Bet praeis daug metų, kol tai atsitiks. O aš ir nenoriu, kad liautųsi. Per daug myliu vėją...

Aš mačiau save ateityje du kartus. Labai aiškiai. Turėtumėt apie tai žinoti. Nesakiau to, nors ir dažnokai susitinkam. Mačiau save ir žinau, kad aš būsiu labai laiminga, kad turėsiu žmogų, kuris mane mylės, kurio buvimas šalia man kels šypseną. Mačiau ir tai, kad turėsiu gerą, gal net geriausią draugą, kuris eis šalia manęs ir mes kalbėsimės, kuriuo aš pasitikiu... tikiuosi ir jis manim pasitikės... Bet jūsų ten nebuvo. Jūsų buvimo šalia manęs ar manyje savo trumputėse vizijose nejaučiau. Ir gerai. Nors jūs vis dar mane traukiate kaip magnetas geležį... bet neverta: tai nebūtų naudinga nei jums nei man, nes dabar aš kitokia. Per daug manyje sugriuvo. Per daug naujų kalnų manyje iškilo. Nebegaliu aš savęs visos atiduoti kaip tada, nes nebesu vien tik savo nuosavybė. Turiu šeimą, draugus, žmones, prieš kuriuos aš jaučiu atsakomybę... Jūs visad liksite mano dalis, bet... teisingiausia būtų pasakyti: susitiksim pragare, pupuliai. ;D

Į Tave.

Tą dieną, papūtus vėjui, smilgos lingavo tari jūra, gal netgi gražiau, nes nedvokė vandeniu. Horizonte matėsi apleistas sodas ir sudegusio namo griuvėsiai. Po gaisro niekas nenorėjo atstatinėti namo. Niekas nenorėjo gyventi šiame nuošaliame vienkiemyje, esančiame viduryje smilgų lauko bei apsuptam tamsios girios. Senolė, gyvenusi čia prieš gaisrą, nebeturėjo jėgų atstatinėti savo tėvų namų, o vaikams ir anūkams medinis namukas, apsuptas nuostabaus, bet šiek tiek apleisto, sodo, nerūpėjo, todėl dabar susiraukšlėjusi močiutė stebėjo gyvenimą pro senelių prieglaudos langą.

Bet šis numiręs namas nebuvo vienišas. Viduryje, seniai baigusio žydėti sodo, po sena obelimi gulėjo mergina. Jos kūną dengė tik minkštutė, seniai dalgio nemačiusi žolė. Šalimais, po serbentų krūmu, gulėjo jos raudona suknelė, baltos šilko kojinaitės, kurios uždengdavo net kelius, ir mažučiai lakiniai batukai. Akivaizdžiai matėsi, kad ši rudaplaukė mergina neužaugo, o tuo labiau ir negyvena, kaime: oda pernelyg išpuoselėta, rankas puošė tvarkingi nagučiai, nulakuoti juodai raudonu laku, o veidas nebuvo nugairintas vėjo. Miestietė – nuosprendis, paskelbtas už kelių kilometrų nuo miško esančio kaimelio gyventojų. Jie nežinojo nei kas ji, nei iš kur ji. Jie tik matė kaip ji atvažiavo suklerusiu autobusu ir apsilankiusi kaimelio parduotuvėje, nuėjo dulkėtų šunkeliu link senai sudegusio namo, esančio viduryje tankaus miško aikštelės. Kaimelio krautuvėlėje ji nusipirko tik mineralinio buteliuką ir braškinį ledinuką ant pagaliuko.

Iš pirmo žvilgsnio mergina atrodė negyva. Bet geriau įsižiūrėjus, galėjai pamatyti besikilnojančia apnuogintą krūtinę, raudoniu plūstančias lūpas ir spindinčias it Vakarės žvaigždės akis. Buvo neįtikėtinai tylu. Girdėjosi tik girios ošimas, šiurenančios smilgos, ir keli, kažkur toli, čiulbantys paukščiai, kurių giesmę vis nunešdavo vėjas.

Mergina taip gulėjo jau kelias valandas. Žolės ornamentas įsirėžė į jos baltą ir švelnią it šilkas odą. Ant lieknos blauzdos rodinėjo juoda maža muselė. Kartas nuo karto ji pakeldavo ranką ir perbraukdavo per tamsius plaukus, paimdavo mineralinio buteliuką ir gurkštelėdavo, bet šiaip ji gulėjo ramiai.

Priešais ją, ant kažkada buvusių namo laiptų, suręstų iš didžiulių lauko akmenų, sėdėjo juodai apsirengęs vaikinas. Marškiniai buvo prasagstyti ir matėsi balta oda, padengusi tvirtą jo krūtinę, nors pats jis buvo labai liaunas. Ant kelių jis buvo pasidėjęs didžiulį blanknotą grubaus akvalerinio popieriaus ir su grafito gabalėliu, kurį kartais nusmailindavo peiliu, įsmeigtu į žolę, piešė priešais jį gulinčią merginą. Jo piešinyje nebuvo nė lašo gašlumo. Jo piešinį buvo galima prilyginti antikinių dailininkų darbams, kai buvo vaizduojamos po akacijomis ar alyvmedžiais besiilsinčias deives. Jis piešė merginą su aistra ir jos portretas per kelias valandas amžiams buvo įkalintas gelsvai grubaus popieriaus lape. Vaikinas nebuvo atsitraukęs nuo savo darbo jau kelias valandas ir pagaliau baigė. Užvertė blanknotą, pasidėjo jį ant žolės, šalia peilio, pajuodusia nuo grafito ranka perbraukė per juodus plaukus, kurie buvo užkritę jam ant tokių pat juodų akių, atsistojo ir pasirąžė. Mergina pasirėmė ant alkūnių, išsitempė kaip katė po ilgo miego ir atsisėdo. Dabar dar aiškiau matėsi jos lieknas kūnas. Vaikino akyse suspindėjo keista švieselė, o jo modelis visai nekreipdama dėmesio į dailininką išgėrė likusį mineralinį vandenį ir išsivyniojo braškinį ledinuką.

- Galiu pamatyti paveikslą?

- Ne..

- Kodėl?

- Kai bus iki galo sutvarkytas i įrėmintas – tik tada.

- Pff... koks tu neįdomus. Aš guliu čia nuoga tris valandas ir negaliu pamatyti, ką nupaišei...

- Sakau, vėliau...

- Tu visada man taip sakydavai, mielasis... – sarkastiškai šypteli mergina.

- Ką tu tuo nori pasakyti?

- Ai, nieko... nekreipk dėmesio... Tai mes jau būsim atsiskaitę. Aš savo pažadą ištęsėjau...

- Na, kaip ir taip... – liūdnai sušnibždi jaunasis menininkas.

- Bet nesuprantu, kodėl mes turėjom trenktis į šitą vienkiemį?..

- Tu supranti... O jei nesupranti, tai aš įsimylėjau ne tą merginą...

- ...o po to ją palikai... Nes aš tave varžiau, nedaviau laisvės, trukdžiau tau pasiekti tikrąją laimę ir gyvenimo pilnatvę...

- Nepradedam... mes negalima kalbėtis šita tema, bent ne dabar...

- Gerai... Mes atsiskaitę už supjaustytą tavo paveikslą... Dabar galėsi vėl didžiuotis merginos, gulinčios žolėje, po obelim, aktu...

- Šitas paveikslas kitos...

- Kodėl?...

- Ana mergina buvo paprastas modelis iš akademijos, o tu... – nutyla vaikinas. – Ai, neverta aiškinti...

Mergina atsiremia į medžio kamieną ir pasukioja burnoje ledinuką, aplaižo lūpas ir užkelia intriguojančiai koją ant kojos... Vaikinas nuryja seilę, susikaupusią burnoje per trumputę tylos akimirką.

- Aš tavęs išklausysiu.

- Man atsibodo kalbėtis. – Vaikinas staigiai nutyla, atsistoja ir ryžtingai nužingsniuoja prie nuogos merginos, sėdinčios po obels pavėsiu.

Merginos akių juodumoje žybteli keista ugnelė. Ji išsitiesia, pakelia galvą, taip tik dar labiau išryškindama savo krūtinės apvalumą. Nejučiomis ji pradeda tankiau kvėpuoti. Vaikinas be jokios dvejonės prisėda šalia jos, apglėbia ją per liemenį ir pradeda ją bučiuoti. Ji nesipriešina, tik panardina rankas į tankius it giria aplinkui plaukus ir prisiglaudžia visu savo nuogumu prie jo. Bučinys po bučinio ir vaikinas su mergina tampa vienu.

Jie mylisi valandų valandas po obelimi, priešais sudegusį namą, lyg jie būtų pirmieji žmonės ką tik paragavę pažinimo medžio ir tuo pažinimu dabar mėgautųsi.

- Aš tavęs ilgėjausi. Ilgėjausi tavo kūno kvapo, tavo odos, tavo skonio... – sukužda mergina vaikinui į ausį po kelių valandų, kurios pralėkė lyg kelios minutės.

- Aš ilgėjausi net tavo bumbėjimo... – juokiasi vaikinas.

- Aš nebumbu... – susiraukia mergina.

- Bumbi. Ir nesiginčyk – aš geriau žinau.

- Nujaučiau visą tai...

- Ką?

- Kodėl tu mane būtent čia atsivežei... supratau tada, kai ėjau tuo šunkeliu...

- Va, tokia aš tave myliu.

- Kokią?

- Besišypsančią, prigludusią prie manęs ir mane suprantančią...

- Aš visada tave myliu...

- Bet kodėl? Juk aš esu nevykėlis, psichopatas menininkas...

- Kai pažvelgiu tau į akis, aš galiu į tave į eiti. Tai būna pati nuostabiausia kelionė. Bet kartais tu mane iš savęs išmeti... o aš vis vien grįžtu, nes neįsivaizduoju su kuo daugiau galėčiau pasenti. Norėčiau, žinoma ne dabar, o po daug daug metų, už tavęs ištekėti, susilaukti vaikų, juos užauginti ir paleisti į pasaulį. Noriu būti antroji tavo pusė... tereikia tik tau pasakyti, kad ir tu to nori, ir mano gyvenimas taps tavuoju... tereikia tau tik to panorėti ir man pasakyti, nes kitaip aš negaliu... man per sunku tave sekti žinant, kad aš pasensiu viena, nors gyvenimo keliu tu eisi šalia... man nereikia „šalia“, man reikia „kartu“...

- Mažute, aš ir to noriu... tik buvau pasimetęs... Tik į tane aš noriu eiti. Tik į tave mano gyvenimo kelias veda. Tik į tave aš noriu visada žiūrėti. Tik tave aš noriu tapyti... Myliu tave...

- Visada mylėjau tave... ir visada mylėsiu...

Tą dieną, papūtus vėjui, smilgos lingavo tarsi jūra, horizonte stovėjo sudegęs namas, kuris nebebuvo vienišas. Tą dieną susijungė dar viena siela.

Pasivaikščiokim?

Mintys klysta kažkur toli, kur dar tik pradedami rašyti visi laiškai man ir tau: vis žvilgčioju ar negavau bent menko sakinėlio.

Noriu su tavim pasivaikščioti. Eitume šalia ir tylėtume. O gal kalbėtumėmės. Žinau, kad būtų gera. Nepažįstu tavęs. Net vardo nežinau. Nežinau kokios spalvos tavo akys, bet tas nors gauti nuo tavęs laišką toks stiprus, kaip ir rašyti tau.

Paimčiau tave už rankos ir eitume Aleksoto gatvelėmis. Nusileistume nuo Aleksoto kalno ir pereitume tiltą tu juoktumeisi, nes aš paniškai tiltų bijau... Pasivaikščiotume Nemuno pakrante – aš tave nuvesčiau iki Nemuno ir Neries santakos, kad galėtum pamatyti kaip susilieja dvi upės ir tampa viena galinga jėga. Jos kaip dviejų žmonių sielos: plūsta viena į kitą, jungiasi ir maišosi ir tampa vienu nedalomu dariniu. Po to eitume senamiesčio gatvelėmis. Pereitume per Laisvės Alėją, kupiną įvairiausių žmonių. Apkiltume kauko laiptais. Aš tau papasakočiau apie vaiduoklius, gyvenančius ant šio kalno. Tada aš norėčiau tave nusivesti į Ąžuolyną ir ten pasėdėtume ant suoliuko. Tada aš tave iš delno išburčiau. Nežinau, gal tik ironiškai nusišypsotum ir pasijuoktum iš mano pranašavimų, bet man vis vien: žinau, kad tada aš tave jau pažinočiau... O tada nuo Parodos kalno nusileistume, nueitume Bella Italijoje ar kur kitur išgerti po puodelį arbatos... ir vėl atgal... Būtų jau beįradėją temti. Eitume Mindaugo prospektu. Būtų šiek tiek baugiai neramu, bet vis vien eitume. Apsiektume Aleksoto tiltą ir eitume per jį, apšviestą mėlynos šviesos. Upė tokia nuostabi atrodytų, kad net aš pamirščiau, kad bijau aukščio ir kritimo. Laikyčiau tavo ranką ir nepaleisčiau. Pakiltume laiptais į Aleksoto kalną, nes funikulierius jau nebeveiktų. Parodyčiau, kur yra muzikos Konservatorija, o kur mano mokykla. Papasakočiau apie savo dar visai nesenus mokyklinius laikus... nueitume į Panoramą: vakare nėra nieko gražiau, kaip žiūrėti į naktinį Kauną. Nežinau kodėl, bet norėčiau tave apkabinusi pastovėti bent penkiolika minučių ir stebėti naktiniuose žiburiuose paskendusi miestą. Nežinau, bet jaučiu, kad man būtų gera ir ramu taip apsikabinus stovėti...

Tada eitume pro vienuolyną ir senuosius Mildos šlaitus. Aš tau apie senųjų lietuvių meilės deivę Mildą papasakočiau. Po to eitume Dariaus ir Girėno gatve, Veiverių gatvė, kuri yra ilgiausia gatvė Lietuvoje. Galiausiai pasuktume link mano namų – į Antanavos gatvę. Būtume labai pavargę. Grįžę išgertume po taurę gero raudono vyno (o gal balto, nes nežinau kokį tu mėgsti...)...

Norėčiau, kad tada pasakotum apie save. Norėčiau klausytis tavęs. Nežinau kodėl... bet norėčiau...

Nežinau kodėl, bet noriu tave pažinti...

Tai ar eime pasivaikščioti?

Pametus sielą.

Lėtai teka žiema pro mano batus, pavirtusi mažyčiais upeliukais, tekančiais nuo stogų. Keistai liūdna.. Atrodo, kad parskrendantys paukščiai išsinešė mano šypseną... tirpsta sniegas ir mano akys tirpsta... jos juodos, bet vis vien tirpsta... Keistai liūdna man šiandien... atsibodo užsirišinėti vis atsirišantį batų raištelį... seniau niekada neatsirišdavo... o dabar ištisai... atsibodo ir tas drebulingai šleikštus jausmas, prasidėjęs kartu su pirmosiomis snaigėmis... ilgiuosi rudens... jo purvo ir parudusių medžių lapų... buvo šilta,nors kandžiojo odą, bet buvo be galo šilta ir gera... pasiilgau ir ramaus miego... ir to reikalingumo jausmo... pasiilgau balansavimo ant lyno, kai žinai, kad būsi pagauta...

Einu pavasarėjančia gatve. Šveičia saulė, o tas keistas tuštumo jausmas plūsta su kiekvienu gaivaus vėjo gūsiu... brendu per patvinusį pasaulį... o mano kojos sausos, nors slapčia norėčiau sušlapti...

Einu per pavasarėjantį pasaulį... mano paltas prasegtas,o šalikas šluoja nuo tirpstančio sniego žemę... Man šiandien keistai liūdna... drebulingas jausmas purto mano mintis... nenoriu jausti viską lydančios saulės...

Jau trečia naktis iš eilės labai gražus mėnulis... norėčiau ką nors jam paaukoti, bet neturiu ką... mano akis tirpdo saulė, o sielą aš kažkur pakelėj pamečiau... norėčiau ją susirasti, bet net žinodama kur ji yra nebegalėčiau jos atsiimti... Todėl aš einu pavasarėjančia gatve, o man taip drebulingai šalta, nes aš žmogus be sielos...