Mano dienoraštyje daromas remontas. Atsiprašau už iškilusius nepatogumus. :}

2006-05-30

Valpurgija.

Griebkit, raganos, po šluotą!

Likite į laumių puotą!

Naktis, iš balandžio 30-osios į gegužės 1-ąją, yra viena mylimiausių mano švenčių metuose,o šias metais aš tik sėdėjau ir gėriau arbatą... O galėjau kitaip švęsti Valpurgijos naktį arba Beltanę: iškilmingai pakviečiami puotos dalyviai (visi būna apsirengia puošniu ritualinius drabužius, aš dažniausia rengdavausi juodai mėlyną ilgą suknelę), rankose nešdavomės po savo burtų lazdą, apraišiotą pavasarinėmis žolelėmis, ant galvų vainikai, jei būdavo vėsu, apsivilkdavome apsiaustais. Visur būdavo iškabinėti vainikai, perrišti balto ir žalio šilko juostomis. Degdavo vienas didžiulis laužas, o šalimais, ant mažesnių lauželiu, būdavo kepama mėsa ir verdami įvairūs viralai, kuriuos prižiūrėdavo jaunesnieji mokiniai. Grodavo labai linksma muzika ir visi puotos dalyviai šokdavo ratu aplink falo formos gegužinės medį. Visi garbina atgimstančią žemę, gerią raudoną praeitų metų vyną, valgo, mylisi. Tai būna pats nuostabiausias raganų šabas, koks tik gali būti. Paryčiui visi palydi vakaro valdovę ir valdovą, kurie atliks žemės derlingumo ritualą, susijungiant kaip Frejus ir Freja.

O galėjau būti su jais... bet pasiunčiau juos velniop, nes taip geriau bus... Dar man buvo prižadėję šiais metais Valpurgiją švęsti kartu su manimi keli asmenys, bet... et... sėdžiu ir geriu arbatą, per pačią šauniausią metuose šventę... gal kitais metais bus geriau?.. O gal ir ne...

2006-05-28

Ne itin protingai.

Danguje maišosi saulės spinduliai ir lietaus debesys. Geltoni vazonėliai išrikiuoti ant baltos palangės. Juose auga galybė kaktusų. Nublukusios geltona ir rausva spalvos, įsigėrusios į grubias kambario sienas, bet jas vis vien malonu paleisti. Pavargę pirštai nejučiomis barbeną pamirštą melodiją į minčių klaviatūrą ir kažkur giliai sielos kamputyje skamba lietaus lašų muzika, kuri atsimuša į naujai išvaškuotas širdies grindis.

Nusprendžiau perstumdyti baldus savo fantazijoje. Jie sunkiai stumiasi, bet aš juos stumdau. Išmetu nereikalingą šlamštą, kuris kaupė tik slegiančias dulkes. Nuo langų nukabinu juodas drobules ir pakabinu melsvo šifono užuolaidas, siuvinėtas mėnulio šviesa. Daugiau erdvės, daugiau švaros. Mažiau grūsties ir purvo. Dabar galiu gulėti ant vašku kvepiančių grindų ir žvelgti pro didžiulius langus į vaivorykštę, už kurios išskrido mėlyni paukščiai, kurios kitam gale yra užkasta vakar. Jei tik panorėčiau, galėčiau nueiti ir pažiūrėti į tą paslėptą lobį, bet man pakanka žvilgtelti pro langą ir matau ištolo spinduliuojančias užkastas žvaigždes.

Galiu kvėpuoti. Krūtinę dar slegia, bet jau ne taip. Išvaliau iš savęs bent dalį to susikaupusio šlamšto. Pasilieku tik tai, kas man iš tikrųjų yra brangu ir svarbu. Ant stalo pamerkiau jazmino šakelę. Uždegiau vanile kvepiančią žvakę. Palei langą pasodinau leliją. Apsigaubiau pasakom siuvinėtą mantiją. Ir valgau beprotiškai kvepiančias, svaiginančiai saldžias braškes...

Vis dar skauda galvą, o rankos bejausmės, bet akys šviesesnės.

Keista vakar buvo išgirsti iš savo močiutės, kuri tik išlipo iš automobilio, „kokia tu graži“. Nejučiomis susigėstu. Bet iš tikrųjų aš esu graži: graži kaip aš. Nieks šito iš manęs neatims, nes tai mano. Nieks mano akių neišblukins: nei ašaros, nei juokas. Aš esu graži tik todėl, kad manyje dabar daugiau erdvės ir mažiau šiukšlių. Aš esu graži tik todėl, kad dabar aš žmogiškesnė, kad galiu pamiršti viską, kas buvo bloga, ir prisiminti tik, kas buvo gražu ir gera. Aš darausi graži, nes vėl turiu kam paduoti ranką...

2006-05-24

Mėlyni paukščiai, skrendantys už vaivorykštės

Norėčiau, kad bent trumpam suskaustų taip, kad pajausčiau viską, kas vyksta, kad vėl galėčiau bent trumpam suvokti, kad viskas – nebėra. Neliko. Išnyko. Išėjo ir nebegrįš. Daug daug ašarų, o man tik kelios nuriedėjo skruostu ir išdžiuvo kažkur prie lūpų kampučių.

Atmintyje yra išlikę vos keli prisiminimai – tai beprotiškai skanaus maisto kvapas ir skėtis.

Skėtis buvo vienintelė dovana, kurią kada esu iš jo gavus. Mažytis, metaline rankena skėtukas, aptrauktas mėlyna medžiaga, kuria bėginėjo maži vaikai su spalvotais skėtukais rankose. Turėjau tą skėtuką labai ilgą laiką. Po to jis sulūžo, kaip sulūžta ir visa kita gyvenime...

„Kodėl jūs dar trumpai? Pabūkit dar bent truputį... kažin kada mes vėl pasimatysim...“ – tai buvo tik prieš savaitę, o dabar tai irgi tapo tuo vakar. Dar viena mano gyvenimo dalis pasitraukė į vakar. Niekada nemaniau, kad tai buvo man taip svarbu. O pasirodo buvo. Bet vis vien keistai jaučiuosi. Norėčiau verkt, bet neverkiu. Norėčiau, kad skaudėtų, bet neskauda. Nenoriu dabar būti tokia rami. Noriu jausti gedulą plūstelėjusį į mane. Bet...

Ir vėl mėlyni paukščiai skrenda už vaivorykštės, bet aš kartu su jais neskrendu... skrenda kiti, bet ne aš... Norėčiau bent palypėti ant vaivorykštės viršaus ir visus pamatyti, bet...

2006-05-23

Verkiu.

Verkiu. Didelės ašaros ritasi man per veidą. Verkiu ne iš skausmo, pykčio ar savigraužos, kad galėjo būti ir geriau. Nebekartoju to kodėl. Žinau atsakymą: nes taip reikėjo, nes taip buvo skirta. Verkiu, nes nebejaučiu pagiežos, o skausmas galvoje ne toks įkyriai žudantis. Verkiu, nes noriu atleidimo. Verkiu, nes aš viską turėjau šalia ir nemačiau. Verkiu, nes dėl manęs skaudėjo ir skauda ne man pačiai, o jiems. Verkiu, nes pradedu suprasti. Verkiu kartu su jais. Verkiu ir mintys pamažu grįžta į savo vietas. Daug laiko turi praeiti, kad vėl būtų kaip buvę. Nors nebenoriu, kad būtų kaip buvę. Dabar noriu kitaip. Lėtais mažais žingsniukais pradėsiu keisti tai kas buvo ir sudėliosiu viską į vietas. Ir tada nebeskaudės man daugiau galvos. Ir tada, gal tada, aš galėsiu atsistoti ir pasakyti: aš esu laiminga. Bet dabar aš verkiu, kad man nuo to lengviau. Nes ašaros nėra žlugdančiai sunkios. Jos neskandina. Jos nuplauna. Nuplauna bent tą viršutinį dulkių sluoksnį nuo mano akių. Verkiu, nes kažkas manyje pasikeitė. Bet ne į blogą... bet į gerą... aš jaučiu, nes nebepykstu ant savęs. Nenoriu kam nors trenkti. Nenoriu šaukti. Nebenoriu naikinti. Nenoriu vakar. Noriu rytoj.

2006-05-22

Po visko.

Nejaučiu savo rankų. Visas kūnas aptirpęs, bet rankos tarsi guminės: jei įdurtum, pamatytum tik kraują, o skausmo nepajaustum. Neskauda. Visiškai nieko neskauda. Tik dar tuščiau nei buvo. Nežinau kas bus pirmadienį, bet dabar jaučiuosi tarsi žievė, kurią numetė ant dulkėtos žemės. O gal aš dulkė? Gali būti. Esu skylė vakuume – tuštesnė nei beorė erdvė aplinkui. Jaučiu tik tvankantį raumenį manyje – tai ne širdis, nes širdis jaučia – tai tik besidaužantis raumuo mano krūtinėje. Jis plaka nebe taip intensyviai kaip anuos du kartus: turbūt jau priprato. Keista. Tie du kartai buvo kitokie, nes po to pasaulis atrodė ryškesnis, gyvesnis, aplinkui buvo tiek naujų garsų... ir rankas aš jausdavau... O dabar viskas matosi tik pro balzganą rūką, kūnas juda, bet aš jo nejaučiu. Labiausiai man keista dėl mano rankų. Bandžiau įdurti į jas, bet vis vien nieko nejaučiu.

...prisimenu išsigandusias mamos akis: tokių dar niekada nemačiau... gal todėl viskas kitaip šį kartą?.. Tada aš jos nematydavau ir gyvendavau toliau, o dabar viskas kitaip... ir buvo keista su tėčiu gerti arbatą, kai puodelis nori išsprūsti iš drebančių rankų ir kartu kristi ant grindų, nes blogumas skrandyje ima viršų, o jis sėdi ir kalbasi su manimi ir dar prilaiko man per sunkų arbatos puodelį,kad galėčiau atsigerti. Išsivemtum, bet nėra ką. Bet viskas šį kartą kitaip.žinau, kad viskas dabar bus kitaip. Nes aš niekada neužmiršiu mamos akių, bei šalimais sėdinčio tėčio skaitančio laišką ir tyliai veriančio. Pamenu dėl manęs panašiai verkė tik vieną kartą, bet tai buvo daugiau nei prieš aštuonis metus. Tada irgi savęs nejaučiau. Tada mano miegą saugojo sėdėdami šalia, kaip ir dabar saugo.

Kažkur už vaivorykštės skraido mėlynos paukštės...kažkur už vaivorykštės skrenda paukščiai, tai kodėl ir aš negaliu?.. Negaliu, nes turiu dar pabūti. Nes kažkokia jėga mane ištempė iš lovos už sprando ir privertė atsibusti iš saldžiai lengvo miego.

Tą valandą, kai buvau užmigus, aš sapnavau labai daug keistų dalykų. Tiksliau sapnavau jausmus. Jaučiau žmones, klaidžiodama tarp miegančių jų kūnų. Jaučiau praeities atšvaitus pilkšvai mėlyname danguje. Ėjau per į kietus grumstus pavirtusią dabartį. Kvėpavau šalta ateities vizija, kuri tolo nuo manęs. Atrodo ir prisimenu ir kartu pamirštu. Bet aš pažadėjau ir aš įvykdžiau: nukirtau savo sielos rankas, besilaikančias už vakar ir stoviu ant įtemto lyno bandydama suprasti kas įvyko. Todėl ir nejaučiu savo rankų. Todėl girdžiu plakantį raumenį, bet nebeturiu širdies.

Pagaliau pamiegojau bent vieną valandą... bet idiotas gyvenimas mane prikėlė... nežinau ar bus nuo to geriau, bet kadangi mane pažadino, tai bent jau kurį laiką nebeužmigsiu...

2006-05-16

Bebučiuojant angelus.

Paliesk tą mažytį taškelį ant mano kaklo. Spustelk jį ir užmigdyk mane. Ironišką ką gali padaryti vienas prisilietimas: tereikia žinoti ką lieti.

Jei lieti akis – tu jas uždengi. Lūpas – bučiuoji. Ranką – sveikiniesi...arba tari sudie. Palietus liemenį – tai virsta švelnia glamone. Palieti širdį – priverti pamilti tave. O angelų prisilietimus mes vadiname angelų bučiniais. Kas atsitiktų, jei iš tikrųjų pabučiuotum angelą?

Man sakydavo, kad aš esu juodas angelas. Keista, bet angelu savęs niekada nebūčiau galėjus pavadinti. Nesu šventoji. Gal todėl mane juodu angelu vadindavo?..

Grįžkime prie iškelto klausimo.

Kas būtų, jei pabučiuotume angelą? Aš nežinau. Bučiavau daug žmonių,bet angelo niekada: tokia garbė man neteko.

Bet vieną angelą aš pažįstu. Reikėtų jo paklausti, kas atsitinka, kai jį bučiuoja.

Daug su tuo angelu kalbuosi. Prieš jį pasijaučiu demonu, bet vis vien kalbuosi, nes tai vienintelis mano draugas pasaulyje. Kitų draugų aš nebeturiu. O gal niekada ir neturėjau?.. Bet tai jau kita tema. Reikės šiandien paklausti mėlynsparnio angeliuko, kas atsitinka, kai jį bučiuoja. Aš nebučiuosiu... tik apkabinsiu ir padėkosiu už tai, kad šis mažutis angelėlis gimė.

Ačiū, kad gimei. Ačiū, kad esi, mano vienintele drauge.

2006-05-14

Gedulas.

Aš trankiau į duris sugniaužusi kumščius, bet Tu taip ir neatidarei. Mano rankomis pradėjo tekėti kraujas, bet Tu taip ir nepanorai manęs įsileisti. Pavargusi atsiklaupiau ant žemės ir raudojau, kad nebebus rytojaus su Tavim. Taip skaudėjo jau seniai. Bet kiekvieną kartą skauda taip pat... mačiau ant durų ištryškusį savo kraują, bet man rankų neskaudėjo. Sėdėjau viduryje didžiulio lauko, kurio viduryje stovėjo durys, pro kurias manęs niekas nenorėjo įsileisti.Skaudėjo labiau nei vakar, nes ateityje Tavęs jau nebebuvo likę...

Šį vakarą aš paleisiu paskutinį laivelį į pasaulį, papuoštą baltučiai slyvų žiedais – tai bus paskutinė mano dovana Tau.

Atėjo laikas, kai aš su visai atsisveikinu. Gal taip ir geriau. Nebeliks noro atsigręžus atgal žvelgti į jūsų veidus ir žinoti, kad galėjo būti kitaip. Kad galėjo būti namai, su mėlynomis durimis, ir trapi ir ką tik iškeptas sviestinis sausainis laimė... Lieku viena vidurį lauko, šalia vienišų durų, iš teptų mano krauju, pakėlusi į dangų skaidrius it rytas sparnus ir pasiruošus skristi, kai tik papūs rytų vėjas.... o dabar aš dar pasėdėsiu prie durų, pro kurias manęs Tu nebeįsileidai, ir pagedėsiu...

Baltas gedulas...

2006-05-07

Dar kartą apie šį bei tą.

Mama su seserim išvažiavo pasveikinti močiutės. Aš likau viena namie. Alpau nuo rytinio silpnumo, bet vis vien ankščiau prikėliau sesę ir nuėjom pasveikinti mamą. Gėlių jai jau daug metų nebedovanojam (tai tėčio pareiga), bet kiekvienais metais nuperkam ką nors gražaus.

Mama labai nori mažyčio kačiuko... bet mes dėl tam tikrų aplinkybių nebegalim laikyti kačių namie... Bet... vis vien padovanojom jai kačiuką: tokį rainą, su juodais ūsais, gražiai iškelta uodega... na, žinot, tokį medinį. Apsidžiaugė, nes pastaruoju metu jai tik papuošalus dovanojam – vis kažkas kitaip... Dabar stovi katinėlis koridoriuj prie telefono, atsišliejęs į sieną, ir laukia, kol grįš šių namų šeimininkė.

Aš kažkokiom stebuklingom pastangom sugebėjau išsiristi iš lovos, ją pasikloti, „užsidėti“ naują veidą. Kažkaip sugebėjau nusivilkti į sodą ir ten valandžiukę išjungus smegenis pagulėti. Silpnumas praėjo, bet dabar baisiai odą niežti, nes po keturių metų slapstymosi šešėliuose, ji pamatė saulės spindulius, nuo kurių aš šį kratą nesislėpiau ir buvau nugriuvus pagulėti vidury apšviestos pievelės... O dabar rašau...

Sesuo skundžiasi, kad dabar daugiau nieko nebedarau – tik rašau. Kartais man atrodo, kad dabar tai ir yra pagrindinis mano gyvenimo tikslas... negaliu kitaip: mintys pinasi galvoje, o balsu jų nebeišlieju... tai ir kalbuosi rašydama su tais, kurie teiksis šią rašliavą perskaityti. Dėstau kilusias mintis, lieju apribotą jausmų srautą, kalbuosi...

Penktadienio naktį parašiau laišką... bet nenorėdama dar labiau užrūstinti ir taip ant manęs pykstančio asmens, aš to laiško jam neatiduosiu... nors aš ten tik pasikalbėjau su juo... norėčiau, kad jį perskaitytų, bet... neverta mąstyti, kas būtų, jeigu būtų...

Ir vėl niūrios mintys plūsteli man į galvą...

Žodžiai tiesiai į širdį...

Kol buvau viena slegiančio jausmo širdį nebuvo... pastaruoju metu taip jau būna: kol aš viena nieko, bet kai tenka vaidinti laiminga ir viskuo patenkinta... tas jausmas mane žlugdo... Po velnių, aš net negaliu mamai normaliai išsikalbėti. Negaliu jai visko papasakoti... taip noriu kalbėtis, kad net gerklę griaužia... noriu kur nors išeiti ramiai gerti vyną (bet konkrečiai, graikišką saldų vyną... nedidelį butelį turiu... bet pažadėjau jį palikti atestatų teikimo progai...), užsirūkyti cigaretę ir žiūrėti į tekančią upe. Oi, sakysit „romantiška“... ne, nenoriu romantikos: tiesiog noriu sėdėti su draugais ir vėl juoktis. Atsibodo sėdėti namie. Taip atsibodo, kad net vemti norisi (ir ne nuo suvalgyto maisto, o nuo to sušikto nuobodumo jausmo, užplūdusio mane... :/ ). Ir nx, eisiu viena pasėdėti prie bažnyčios... gal ką parašysiu... taip, šiuo metu vienintelis dalykas, kurį darau, yra rašymas...

Bet bus ne tas pats, kas sėdėti su draugais ir pliurpti apie nieką, nes sėdėsiu viena ir tyliai kalbėsiu su popieriaus lapu... ir vis vien eisiu...

Saulės atokaitoj, po jazminų krūmu sėdi mergina. Pro nuleistas blakstienas ji žvelgė į tyvuliuojantį prūdą, kurio pakrantėje buvo priaugę daugybė meldų. Nuo vandens anaiptol nesklido maloni gaivuma – nuo prūdo sklido itin sunkus oras, kuris tiesiog gniaužė kvapą. O mergina ramiai gulėjo, kramtė ilgos smilgos galą ir pro nuleistas blakstienas stebėjo dvokiantį vandenį.

- Labas, pupa – apsižergdamas ir sėsdamas ant merginos leptelėjo vaikinas, kurio marškinėliai buvo persisunkę prakaito bei dvokiančio kūdros tvaiko.

- Ko...

- Na, pažiūrėk į mane...

- Žiūriu...

- Ne, nežiūri – tu užsimerkus. Atsimerk.

- Kodėl...

- Na, saule mano, atsimerk...

- Mielasis, apsuk savo garbanotą makaulę ir pažiūrėk į dangų – ten vienintelė Saulė šioj visatos dalyje...

- Na... Please...

- OK... OK...

- Šaunuolė...

- Jo... būsiu sutraiškyta šaunuolė, jei nelipsi nuo manęs...

- O vakar nesiskundei... – šypteli ir pabučiuoja merginą...

- Vakar buvo vakar... o dabar man labai skauda...

Vaikinas nulipa nuo merginos, nusirengia marškinėlius ir išsitiesia šalia jos. Mergina perlaužia pusiau smilgą ir numeta šalin.

- Aš turiu tau kai ką...

- Na, ir...

- Tu pyksti ant manęs?

- Ne... aš myliu tave... – apsiveja rankomis jo kaklą ir karštai pabučiuoja. Vaikino rankos atsiduria po ir taip trumpute jos suknele. – Dabar... čia... – ir dar karščiau pradeda jį bučiuoti.

- Minutės pertraukėlė.

- Ką? Tu manęs nenori?! – patempia lūpą.

- Noriu. Daugiau nieko kito šiame pasaulyje ir nenoriu tik tavęs... todėl palauk – vaikinas pasilenkia ir iš marškinių kišenės išsitraukia persiką. – Kai susitikom, tu pirkai persikus. Ar pameni?

- Taip... – kiek sutrikus atsako mergina. Ji pasikelia nuo žemės ir atsisėda, kad būtų lygi su savo vaikinu.

- Aš paprašiau tada vieno persiko, o tu man nedavei. Liepei eiti kartu. Ar atsimeni?

- Taip, mano mažuti...

- Tada aš palydėjau iki namų. Man taip gera su tavim.

- Man irgi...

- Tu paėmei peilį ir perpjovei vieną didelį persiką, išėmei kauliuką ir pasakei, kad norėtum su manim dalintis visas gražias popietes taip pat kaip ir šį persiką... Nuo šiol aš noriu dalintis su tavim ne tik visas popietes ir naktis, bet ir rytus bei dienas. Noriu visą laiką būti su tavim. Noriu kiekvieną rytą pamatyti tave susivėlusią, saulės nugairintu ir nepadažytu veidu... Noriu žinoti, kad kiekvieną vakarą grįžęs namo aš nebebūsiu vienas. Kad tu būsi su manimi. Noriu tave globoti ir saugoti. Noriu būti tavo paskutinis sustojimas ieškojimų kelyje. Noriu susilaukti su tavimi vaikų. Noriu iškvėpti paskutinį atodūsi kartu... mieloji, nuo šiol noriu dalintis kiekvieną persiką per pusę. Nuo šiol noriu dalintis visą savo gyvenimą. – jis perskyrė persiką pusiau ir vieną pusę padavė merginai. – Mylimoji mano, vienintele saulę mano visatoje, ar būsi mano gyvenimo nusikaltimo bendrininkę... ar būsi mano žmona?..

Į persiko puselę buvo įsmeigtas mažutis sidabrinis žiedelis su mėlyna akute... Merginos skruostu nutekėjo skaidri ašara: akimirką atrodė, kad tai buvo ne ašara, o mažytė vaivorykštė...

- Aš... aš...

- Ot, asilas... pergrietai... – susinervinęs vaikinas atsistojo ir spyrė į šalimais gulėjusį akmenį, kuris nulėkė į dvokiantį tvenkinį bei garsiai pliumptelėjo į vandenį...

- Aš tokia susijaudinusi – ir ji atsistojo. – Maniau, atėjai pas mane tik pasidulkinti... net neįsivaizdavau, kad tu galėtum tokioj vietoj ir taip pirštis, bet...

- Žinau, reikėjo deramai...

- Ša, nezirzk. – griežtai nutraukė. - Tu taip zysi ir tada, kai mes susituoksim?

- ?

- Mielasis, tai buvo pati nuostabiausia akimirka žemėje. Aš tave taip myliu, kad tą patį pirmą vakarą norėjau pasidalinti su tavim savo gyvenimu...

...

Palikim juos vienus su savo laime... Taip jau būna: žmonės susitinka, įsimyli ir pasidalina savo gyvenimais per pusę net ir prie dvokiančio prūdo, tvankią vasaros dieną...


Tai va, žmonės, vegetuoju rašydama nenormaliai ilgus dienoraščius ir dar ilgesnius pasakojimus bei laiškus, kurių jūs niekada neskaitysite...

Šiandien pasistengsiu praleisti dieną kiek kitaip: eisiu pasivaikščiosiu, nueisiu pasėdėsiu prie bažnyčios, gal parūkysiu... eilinį kartą pasikalbėsiu su savim... et, ne esmė: pati pasirinkau tokį kelią... gal įstengsiu atsisveikinti, bet tik gal... gal vakare vėl ką nors jums parašysiu... idiotiška - rašau žmonėms, kurių net nepažįstu... jei kas nori pavegetuoti, maloniai kviečiu prisijungti... bet nemanau...

2006-05-06

Apie šį bei tą.

Ką tik praleidau vieną nuostabiausių valandų per šiuos kelis mėnesiu. Buvo gera. Dabar mano skruostai nenatūraliai įraudę, o oda tiesiog dega. Ne, aš nesimylėjau. Aš tiesiog gulėjau ant pievutės ir užsimerkusi mąsčiau... tiksliau bandžiau mąstyti... nė velnio nesigavo... bet dabar taip gera, kad net šokti norisi, dainuojant Dean Martin (aišku jūs jo nežinot... :P ).

Ech, pasiilgau šokio... kai šoki tol, kol paskausta visus kūno raumenis ir norisi tik sėdėti nejudėdama, bet vis vien šoki ir šoki. Geras jausmas. Šokdama jaučiuosi beproto laiminga. Bet dabar mane atgaivino paprastas pagulėjimas ant dar nepjautos šiais metais pievutės: žolės stiebeliai kuteno mano kūną, saulė mane kaitino, o aš gulėjau ir kvėpavau slyvų žiedų gaivumu. Gera tarsi šokti. Aišku atėjau į sodą vedama niūrių it juoduma vietoj mano širdies minčių... bandžiau rašyti gavosi tik kelios niūrios eilutės...

Trylika braškinių karamelių guli ant rusvai raudono patiesalo... tiksliau dvylika braškinių karamelių teliko, nes tryliktoji ką tik ištirpo mano burnoje ir nugarmėjo į mano nekantraujantį skrandį. Kai buvom mažos, mama sakydavo, kad skrandyje gyvena daugybė mažyčių nykštukų, kurios reikia pamaitinti, nes jie labai alkani. Maniškiai dabar atrodo tarsi Ovenceno koncentracijos stovyklos kaliniai, nes jie tiesiog dabar nebevalgo – nėra ką... Nieko tokio, situacija taisosi ir jie, mažieji išlakę mano skrandžio koncentracijos stovyklos kaliniai, gauna dar vieną braškinę karamelę. Gera mėgautis saldumynais, ypač kai jų skonis primena braškes su grietinėle... nieko, nedaug teliko laukti ir aš rinksiu prinokusias braškes savo lysvėje... ir valgysiu. Laukiu šios braškingos vasaros dalies, kai sėdi apsikabinusi indą su kvapnia ambrozija ir valgai tol, kol pasirodo, kad jų nebeliko... tada ir vėl eini uogauti su mažyte pintinėle rankose tarp turgaus moterėlių ir išsirinkus pačias kvapniausias, pasineri į beprotiškai didelės išalkusios mano skrandžio koncentracijos stovyklos nykštukų maitinimą...

Et... nykštukai... ko tik mama nesugalvodavo, kad mes viską suvalgytume... ir valgydavome (na, aš tik svogūnus išmėtydavau...)! Gera tai prisiminti...

Keista, bet ir šeštadienį buvo gera: kasmėnesinis pinigų švaistymas nieko gero nenuperkant... Patinka man toki apsipirkinėjimai su mama. Ji pastaruoju metu labai stengiasi mane ir mano sesę prablaškyti... kažkaip su Neringa jai sekasi geriau... aš negaliu pakilti iš lovos – kas rytą man labai silpna (ypač po naktinių galvos skausmų)... Bet šeštadienį buvo gera. Ne esmė, kad didžiausias mano pirkinys tebuvo tinklinės kojinės, „grafkikių“ kalnas net už 45ct ir musė... Bet buvo kaip seniau: ėjom plepėjom, „rūkėm“ saldainius, pirkom papuošalus ir naujus drabužius. Net buvau užsimiršus, kad šeštadienį turėjau praleisti kiek kitaip... Bet atsisveikinti dar turiu laiko... tik to daryti nenoriu viena...

O grįžę valgėm ledus. Buvo tik trise namuose, nes tėtis išvažiavęs... gal taip ir geriau – nereikėjo žiūrėti į jo nepatenkintą veidą, kai mes prisiperkam „šudniekių“. Na, o kad geriau miegotųsi, prieš miegą pažiūrėjau pasakėlę pavadinimu „Nužudyti Bilą“ (dar kartą nusivyliau Tarantino... nors garso takelis tikrai neblogas): trykštančios kraujo upės net naktinį galvos skausmo priepuoliuką malšiną. ;D

2006-05-04

Apie tirštą orą

Ir vėl dvokianti tvankuma. Pamečiau mintį, kurią norėjau pratęsti. Bet pasiklydau slegiančioje tvankumoje. Migla užgulė mano smegenis ir aš pradėjau plūduriuoti ūžiančioje auditorijoje. Keistas pykinantis jausmas teliūškuoja mano skrandyje. Jaučiuosi lyg tuoj nualpsiu. Siauri drabužiai veržia mano kūną – noriu atsidurti nuoga savo lovoje ir kvėpuoti gaiviai drėgnu oru, plūstančiu pro pravirą kambario langą. Gera būti nesuvaržytai nei drabužių, nei žmonių, esančių šalia. Gera išsilaisvinti namuose ir tapti tarsi nesuvaržyta amazone, vaikštinėjančia tarp kambario džiunglių, basa brendančia per kilimo žolę ar einančia parketo smėliu...

Bet sėdžiu paskaitoje, aplink mane susikaupimą vaidinantys žmonės, į mano ausies būgnelį atsimuša monotoniškas dėstytojos balsas, kalbantis apie eksperimentus psicholingvistikoje... Nenoriu vaidinti stropios studentės. Nebenoriu vaidinti.

Svajuko dramblionės – tai kalbos rikta. Mes pasakome tai, ką jaučiame, bet ne tai, ką reikia. Visas gyvenimas toks. Nusišnekėjimas būdingas visiems. Pažįstu ne vieną žmogų, kuriuos nusišnekėjimas puošia: kalba apie orą, vartodami aukštojo pilotažo terminologiją. Būdavo linksma. Kosmonautai. Kosmosas. Bet jei dažnai nusišneki – sergi afazija. Kartais aš nesuprantu mokslininkų – jie patys painioja savo teiginius taip pat, kaip ir teologas, bandantis įrodyti, kad biblija yra visiškai teisinga ir neklystanti.

Jaučiu, kad ir vėl prasideda tas nevaldomas pulsavimas galvoje... trumpam liausiuos rašyti ir pabandysiu grįžti į pamestą mintį, kurią norėjau pratęsti vakar...

...šiandien tiek... nuaidi auditorijoje ir aš kuo greičiau sprunku iš jos. Nežinau kas mane veja... ne tiksliau žinau: tas oras, kurį gali su peiliu raižyti, nes nuo tvankumos ir įtampos, kurią jaučia mano širdis, jis pasidaro tirštas it ką tik išvirtas kisielius...

Skubu į autobusą, kuris turėtų tuoj atvažiuoti, o į mane krypsta visų aplinkinių žvilgsniai: šiandien aš tarsi pasijuokiau iš aplinkinių spalvotų žmonių ir tapau juoda rašalo dėme ant vaivorykšte trykštančio gyvenimo puslapio. Kaukšiu aukštakulniais bateliais, mano aptemtas sijonas atidengia kojas... Juoda spalva man tinka...

„Mirtis man tinka“ – staiga prisimenu eidama pro Bella Italija. Mielai prisėsčiau lauko terasoje ir išgerčiau puodelį nežmoniškai saldžios cappucino, bet.. skubu į autobusą...

Stebiuosi žmonėmis, tiksliau vyrais, kurie pavasarį varvina seiles žiūrėdami į atidengtas kojas (ir visai nesvarbu ar jos stambios, ar liesos). Stebiuosi dar labiau, kai man šypsosi. Nenorėjau šiandien šypsotis. Šiandien aš buvau egoistė: nebedovanojau šypsenos praeiviam. Palyginus su vakar – aš kitas žmogus. Šiandien aš ir klausytis nebenorėjau. Klausausi tik vieno žmogaus (aš juos, tiksliau jį, įkalbėsiu... pažadu... ;) ). Šiandien noriu būti gera tik vienam žmogui: kai jai būnu gera - ji šypsosi. Man gera matyti ją besišypsančią... tai retai dabar bebūna...

„Love me tender, love me true“... ane?.. ;)

Noriu apsento. Ne gerti, tiesiog žiūrėti į jo žalumą. Skandinčiau tą kažką, atsibudusį manyje praeitą naktį... Man nepatinka prabusti ir pažadinti tą kažką; sunku vėl uždaryti didžiausiame širdies kambaryje ir užrėmus duris su juo kovoti. Įmanoma, bet sunku. Ypač, kai jis sutelkęs visas jėgas veržiasi į lauką, taip pat staigiai, kaip ir tu prabundi iš svaigaus sapno. Bejėgiškumas mane žlugdo. Todėl man ir reikia apsento taurės užmigdyti tam kažkam, kuris nori vėl valdyti. Bet aš neleisiu, jei reikės pati išgersiu tą prakeiktos žalumos taurę ir užmigdysiu tą kažką kartu su savimi, nes jis buvo, yra ir bus visas tik mano vienos nuosavybė. Aš jį įkalinus laikysiu savyje, kol pavargsiu... o tada apsentą gersiu...

Verandoje sėdėjo du žmonės. Vakarėjo. Ant mažo pinto staliuko garavo arbata. Šalimais, krištolinėje cukrinėje, žėravo mažyčiai cukraus gabaliukai. Senyvo amžiaus vyras įdėjo į puodelį penkis gabalėlius cukraus, o du padėjo šalimais lėkštelėje ir stumtelėjo savo žmonai. Jie buvo daugiau nei dvidešimt metų susituokę. Jis puikiai žinojo, kiek cukraus gabalėlių reikia į arbatą įdėti, kad jai patiktų... visada žinojo. Žinojo ir tai, kad jai patinka skaičius septyni – todėl šalia padėdavo dar du gabalėlius cukraus.Ji skaitė knygą, o jis tiesiog žiūrėjo į ją: švelnios plaukų sruogos krito jai ant veido, kelios raukšlelės buvo įsirėžusios šalia jos akių, bet pačios akys buvo likę tokios pat...

Ji žinojo, kad ją stebi jos mylimas vyras, bet apsimetė nieko nematanti: tyliai vertė puslapį po puslapio, kol arbatoje ištirpo cukraus gabalėliai ir nustojo kilti svajingas garas. Jai buvo gera žinoti, kad ją stebi. Lėtai, truputį familiariai, ji užvertė knygą, lyg ji jau būtų gerokai atsibodusi, ir švelniai nusišypsojusi ištiesė jam ranką. Ji buvo laiminga. Niekada ir su nieku kitu ji nejautė tokios laimės. O gyvenimas gerokai ją pamėtė, kol ji, pagaliau, surado savo ramybę.

Gera rasti save kito žmogaus širdy. Gera. Kai tavęs laukia. Gera ištiesti gyvenimo nualintą ranką ir žinoti, kad ją paims ir suspaus savo delne tavo žmogus.

Tą naktį jie paskutinį kartą mylėjosi. Kitą rytą ji mirė virdama savo mylimajam arbatą: širdis galiausiai pasidavė – nebepajėgė toliau plakti... Jam skaudėjo taip lyg jis pats būtų miręs... Jis kaltino save, kad išsunkė paskutines jėgas iš trapios jos širdies...

Praėjo daug metų, o jis vis dar kiekvieną vakarą verandoje pripildavo puodelį juodos arbatos, įdėdavo penkis gabalėlius cukraus, o du padėdavo šalia puodelio, lėkštutėje.. Praėjo daugybė metų, o jis net savo mirties patale ilgėjosi jos...

Sunkiausias dalykas yra prarasti žmogų, kuriam tu atidavei visą save...

Šiandien sodas kitoks: jis tylesnis, ramesnis, tarsi pasiruošęs kažkokiam virsmui. Kažkur toli skamba melodija, kuri darydavo mane laiminga. Dabar teliko tyla. Sėdžiu įsikniaubusi į save, o burnoje jaučiu braškių skonį, palikusį nuo ką tik suvartoto ledinuko ant pagaliuko...

Šiandien ir aš kitokia; sėdžiu ant žemės, nebeskrendu... mano sparnai šiandien šluoja pavasariškai trapią žolę... Neturiu tos ugnelės, kuri vertė mane šypsotis. Slegianti nuojauta stumia mane žemyn, bet aš įsikibusi savo juodais nagais laikausi aukštesnės laiptų pakopos ir nebesileidžiu stumiama į apačią, kur manęs vėl laukia purvas: aš per daug sunkiai išlipau iš jo, kad grįžčiau atgal...

Laikas sulėtėjo ir ėmė plaukti pro mane... ir vėl... ir vėl aš drebu: nepatinka man šitas žlugdantis drebulys. Iš gėriau gurkšnį raminamųjų... karštas gėrimas nugarmėjo manimi ir nutirpdė mano rankas, akys susikoncentravo į vieną tašką. Tas taškas tapo mano atsvara ir aš vėl pradėjau kopti tinklinėmis kopėčiomis į šviesą... šviesa labai daug kainuoja: kuo aukščiau jos, tuo daugiau švino kaupiasi mano batuose. Mano sparnai plonučiai ir trapūs vos kelia mano bado nualintą kūną.šiandien... ir vėl pavalgius norėjau bėgti išsivalyti save. Bet sėdėjau ir tramdžiau save (prireikė tokių pat didelių pastangų, kaip ir atsistojus eiti)... negaliu badauti – bandžiau, bet neišėjo: taip trokštu ragauti gyvenimą, bet kiekvienas kąsnis stringa mano gerklėje ir tampa švino gumulėliu, traukiančiu mane atgal... noriu prigulti, išsitiesti ir pasiduoti egzistavimui. Bet aš taip daugiau nebedarysiu... nebeegzistuoju, aš gyvenu... štai ta mintis, kurią aš vakar norėjau pratęsti, bet pamečiau tvankioj oro tirštumoj...

2006-05-03

Aš pabudau musele pavirtus...

Šįryt prabudau pienės žiede, įsikniaubusi į pavasarinį geltonį, apklota žydraakės gaivos. Gulėjau ir stebėjau kaip skleidžiasi žiedai, kaip žolės stiebeliu ropinėja trapus vabalėlis, kaip pro mane praskrenda pasipūtusi it mažas pūkinis žaisliukas kamanė, kaip rasos lašeliu gaivinasi žemė.

Šįryt mano žadintuvu tapo varnėnų porelė, jaukiai įsikūrusi rudo, nelakuoto medžio inkilėlyje, iškeltame praeitais metais vyšnios viršūnėje, kurio uogos būna visada labai didelės ir saldžios (na ir kas, kad mažai jų vyšnia užmezga). Stebėjau laimingus įsimylėjėlius, čiauškančius apie amžiną laimę ir meilę, apie vaikus, kurių jie šiemet susilauks naujuose namuose, apie tai kaip gera sugrįžti namo iš per daug karšto Egipto, kur vietoj gaivios žalumos tik auksinis smėlis žėri. Jie kalbėjosi apie ateitį, praeities per daug neliesdami. Kažkada aš jiems būčiau pavydėjus, o dabar guliu, apgobta geltono kiaulpienės šilko, ir linkiu jiems laimingo gyvenimo.

Šįryt aš prabudau gražesniame pasaulyje, kur yra daug spalvų, kur net maža bitutė nutupia man ant kojos, nebijodama, kad aš ją galėčiau nuskriausti, kur pavasariški balsai skelbia, kad prasidėjo dar viena nauja diena, ir kad aš ją gražiai nugyvensiu.

Šįryt aš prabudau kaip mažutė muselė, aprengta juodų žvynelių apdaru, ir buvau visos šios harmoningos visumos dalis. Aš buvau mažytė muselė, kurią pasaulis pakvietė skristi kartu su rytiniu vėju. Nerimastingas jausmas pakėlė mane iš būsimo pūko patalų, suvirpinau mažutėlius, permatomus sparnelius ir pakilau skristi į pasaulį, į saulę, kartu su iš rytų bepučiančiu vėju.

Gera prabusti gyvai.


Nuostabiai gražus rytas man staigiai praplėšė akis. Vos prabudus, ant palangės pamačiau žydinčias raudonas spriges, mėlynuojančias lobelijas, daugybę savo galvas keliančių daigelių ir pūkuotą kaktusą, kuris taip pat sumanė paržysti. Akys gėrė gaivų pavasarį, bet pats kambario oras bylojo ką kitą: sunki, per daug įkaitusi tvankuma trukdė įkvėpti ir galutinai prabusti. Ore tvyrojo sudegintos žvakės bei sandalmedžio tvaikas,nors vakar vakare visa tai man nežmoniškai kvepėjo ir „kėlė“ nuotaiką.

Pakilau iš sujaukto guolio, kurio mėlyni užvalkalai buvo jau gerokai išblukę, apžvelgiau geltonai rausvas sienas ir akys užkliuvo už jo, mano meilės, mano didžiausios aistros: kai pirmą kartą jį išvydau, iš karto pamilau. Mano Klimtas. Kitaip aš jo nevadinu – tik savo Klimtu. Atvirai pasakius, myliu jį labiau nei kai kuriuos žmones. Jo tyrumas mane varo iš proto. Jis kaip pats gyvenimas: persunktas aistra ir geiduliu, įkalintais tyro susijungimo bučinyje akimirkoj. „Kada nors ir mane taip bučiuos,taip pat glaus savo glėbyje,taip pat mylės“ – tariau sau mintyse ir nuėjau virti arbatos.

Slogi tvankuma buvo „įsivyravusi“ ne tik mano kambaryje, todėl virtuvėje energingai atvėriau langą... ir pajutau, kad mano galvą užlieja dar vienas skausmo priepuolis. Jau penkis mėnesius man pastoviai skauda galvą, o toki priepuoliai, kai tvinksintis skausmas surakina kairįjį smilkinį ir aš paprasčiausiai susmunku ant žemės, kartojasi vis dažniau. „Smegenyse didelių pakitimų nematau. Vyrauja alfa dažnio bangos. Didžiausia tikimybė, kad tau susiaurėją kraujagyslės, o, kadangi, tavo širdis kitokia... tai tau ir skauda galvą“ – tokia diagnozė. Apibendrinant: auglio (ačiū Dievams!) nerado, o galvą skaudą dėl širdies. Miela... Dažniausiai dėl visko mano širdis ir būna kalta: dėl nemigos, rankų drebėjimo, dėl to, kad akinius turiu nešioti, kad bėgti negaliu, kad esu labai balta ir išdžiuvusi kaip šakalys, kad alpstu ir taip toliau ir panašiai. Ai... vis vien gera prieš miegą girdėti jos ritmą: tuk – tuk tuk, tuk – tuk tuk.

Unikalumas "veža".

Pagaliau užvirė arbata. Mėgstu arbatą. Geriu ją iš geltono sultinio puodelio ir gerokai pasisaldinus. Šįrytiniai mano pusryčiai tapo arbata ir bandelė su karamele (šventuoju reikia paskelbti žmogų, kuris pirmas sugalvojo minkštutę, mielinę bandelę su tekančia karamele, kai tik jos atsikandi...).

Esu viena namuose, todėl įsijungiu muziką, kad galutinai pažadintų mane bei priverstų bent kiek užmiršti pulsuojantį skausmą kairiajame smilkinyje.

Keista, bet pastaruoju metu mane patraukė pop‘sas. Kalbu ne apie tą optimistišką (tarkim), pjaunamų pelių balsais dainuojančių (irgi tarkim dainuojančių...) muziką, o apie populiariąją, kurios klausosi daugelis šio pasaulio paauglių. Aš nebe vaikas. Seniai tokia nebesu. Palyginus su šeštadienį į „meet‘ą“ atėjusiais asmenimis, esu senė. Bet pastaruoju metu (gal norėdama išjungti smegenis nuo pastovaus darbo) klausausi pop‘so.

Jau kelios dienos iš eilės klausausi „Lamb of God“ (čia Marlyn Mansonas... nors daugelis čia skaitančių ir taip žino, nes ne vieną ir ne du jo plakatus ant sienų yra pasikabinę). Kažkaip netikėtai atradau šią jo dainą. Niekada nebuvau didelė jo gerbėja. Žinojau tik kelias šio pasaulio“fryko“ dainas (bet už tad mokėjau beveik visas LP dainas mintinai ;D ). Bet ši Marlyn Mansono, asmenybės savo svetainėje stiklainyje savo negimusį vaiką laikanti (tuo nuoširdžiai šlykščiuosi), daina man visai patinka: pragertas ar narkotikų sužalotas (turbūt ir to, ir to) gergšiantis balsas, dera su kiek neįprasta melodija.

Geriu saldžia arbatą, „taršau“ karamelinę bandelę, o bumbsinti melodija bando sureaguoti su mano išjungtomis smegenimis, kurios dar nespėjo atsigauti nuo „pasilinksminimo“ virtuvėje, prie lango.

Skambutis. Žinau, kad skambina mama, nes niekas daugiau į laidinį telefoną neskambina tokiu metu. Užtildau muziką ir pakeliu ragelį. Pasiteiraujama ar aš jau atsibudau ir ar malonėjau pavalgyti (po šeštadienio labai dažnai visi domisi ar pavalgiau). Pradžiugina mane žinia, kad vakare parneš šakotį ir trapios tešlos obuolių pyragą (miela... :] ). Saldumynų aš niekada neatsisakiau. Va, mėsa – tai kitas reikalas. Ir dabar neprisiverčiu jos valgyti. Neskanu man. Be to užvalgius mėsos labai noriu kuo greičiau išsivemti (per keturis metus jau išsivystė gana neblogas refleksas). Tiek to. Man vis dar baisiai opi ši tema.

Į paskaitas neinu, todėl vegetuoju prie kompiuterio. Šiaip man patinka eiti į universitetą. Patinka dėstomi dalykai (išskyrus anglų kalba... o tiksliau pati dėstytoja, nes aš nesuprantu ko ji iš manęs nori...), bet dabar neprisiverčiu: reikėtų vėl išklausyti labai daug „Viskas bus gerai“, „Susitaikysit“, „Tu verta geresnio“...ai ir dar vienas, pats mylimiausias: „Ir kaip tai galėjo jums atsitikti! Papasakok“... Prisiekiu: išgirsiu dar bent vieną panašų sakinį, be jokio įspėjimo, atbula ranka vošiu per veidą. Žmonės, koks jūsų reikalas? Aš tik apsiraminu, užsimirštu, o jūs norit, kad aš vėl viską pasakočiau. Ačiū ne. Šiuo metu turiu didesnių problemų...

Rytinio įtūžio dozė išlieta ant klaviatūros, atrašant kažkokiam debilui, kuris parašo „Labas, kaip sekasi?“ ir tikisi, kad aš su juo griūsiu į lovą.

Rytinės meditacijos valandėlė, susiraičius ant kėdės, gramdant apsilupinėjusi nagų laką peiliu ir klausantis Nine Inch Nails „Wish“ (tikrai geriau nei Mansonas ;) ).

Po to seka dar vienas įsiūčio protrūkis ant idiotės, kuri pareiškė, kad „aš lygiai taip pat galvoju apie lietų kaip ir tu“. Vai kaip miela. Šį kartą kenčia kaimynai, nes aš pagarsinu muziką (kažkaip seni žmonės nelabai mėgsta tokia mielą ir širdį gaivinančią muziką kaip trashmetal‘as (Valio! Pagaliau pradedu skirti! Čia didelis ačiū vienam asmeniui. Pats žino kam...). Jie mieliau renkasi itin intelektualių veidų atlikėjus, tokius kaip „seksualieji“ „Žentai“, Minedas ar Purvinis (skaičiau aš jūsų diskusijas: išvada tokia – lietuviška „estrada“ patinka tarakonams bei ninzėms)). Vėl nusiraminu: šį kartą jau žiūrėdama ir vaizdo klipą. Mėgstu matyti žmogų, dainuojantį gražią dainą... tuo labiau, kai ir jis pats toks pats gražus kaip ir daina. :]

Vėl mane užvaldo pavasarinis gerumas. Palaistau gėles, tinkamai pasukinėju vazonėlius, kad augalai neišstybtų ir užaugtų normalios formos. Parsiunčiu kelias dainas. Į savo dienoraštį įdedu gražaus žmogaus fotografijas. Grįžta Neringa, geranoriškai užleidžiu kompiuterį ir išeinu į sodą.

Betoninis suoliukas įšilęs nuo saulės. Ir aš pati nuo jos nesislapstau: saulės spinduliai kaitina jau antrą dieną iš eilės negrimuotą veidą. Plonas sąsiuvinis, į kurį keverzoju savo mintis, guli man ant kelių. Rašau. Pastaruoju metu daug rašau. Lieju mintis į popierių arba „trankydama“ klaviatūrą. Gal todėl, kad nebekalbu. Senai kalbėjausi. Ir gerai – atprasiu nuo to beprotiškai dažno plepėjimo ir išmoksiu tylėti. Nors, kiek pamenu, visada klausytoja buvau. Ir dabar klausausi: klausausi bičių dūzgimo pavasariniuose žieduose, bereikšmių žmonių pokalbių apie aplinkos tvarkymą ar tai, kad „reikėjo ir mums mokintis, kai jauni buvom“ (įdomu, kas draudė?), popietinio paukščių čirškimo, šūkaujančių vaikų, klausausi vėjo, retkarčiais atsimušančio į mane. Girdžiu kaip tas pats vėjas kalbina praeitais metais nužydėjusį raganės žiedą... Man patinka klausytis – tada atrodo išnyksti kartu su visomis problemomis, pykčio protrūkiais, galvos skausmu bei rytine tvankuma kambaryje.

Kartais kiti man, kad aš jų negirdžiu, bet tai netiesa: aš kiekvieną žodį sugeriu į save, kaip žemė sugeria ašaras.

„Kaip norėčiau pasisupti ant beržo šakų...“ – tai žodžiai iš kažkokio filmo apie vėžiu sergančią mergaitę. Aš vėžiu nesergu, bet „kaip aš norėčiau pasisupti ant beržo šakų“... Ir aukščio, ir kritimo nebijočiau... o jei ir nukrisčiau, mane pagautų smaragdo žalumo žolė... Nebebijau kritimo... daugiau nebebijau... Savo baimes nugalime, tik su jomis susidūrę...

Maža krištolo taurė, sklidina saldaus raudono vyno, krito nuo pačios aukščiausios gyvenimo kalvos ir sudužo į apačioje dūksančias uolas. Iš jos šukių pakilo maža juoda muselė, aprengta juodų žvynelių rūbeliu. Ji pakėlė skaidrius it žvaigždžių šviesa sparnelius ir skrido kartu su rytų vėju. Pavargusi ji nusileido į kiaulpienės žiedą,kuris ją svetingai priėmė savo būsimų pūkų pataluose, ir neleido sušalti per visą naktį, nes muselė tokia trapi, kad bet koks gyvenimo stuktelėjimas galėjo ją sunaikinti. Per visą naktį ji ramiai miegojo matydama sapnuose praeities aidus bei girdėdama ateities vizijas. Muselė ramiai miegojo, nes ją saugojo pienės šilkas... ir ji daugiau nebebijo kristi, nes dabar ji turi sparnus, kurie jai padės skristi į ateities vizijas kartu su rytų vėju.