Mano dienoraštyje daromas remontas. Atsiprašau už iškilusius nepatogumus. :}

2006-06-25

Vasara.

Vasara. Kaitra ir žydras iki skausmo dangus. Realybės jausmas išnyksta ir pradedame skraidyti aplinkui, suktis, suptis... ech... vasara, vasara, na, kodėl manęs nenuvedei į išsvajotus debesis, kur gyvena mano ramybė...Tad belieka tik sustingti, įsižiūrėti į žvakės liepsnelės šokį ir laukti...

2006-06-18

Į kelionę.

Na, ką: raudonas „lagaminėlis“ sukrautas, rankinė prigrūsta kosmetikos ir kitų smulkmenų, aš pasipuošiau mylimais drabužiais, pasidažiau, susitvarkiau plaukus, kad gražiai stovėtų piestu, užsimetu brezentinę striukytę, įsijungiu muziką (...coxcomb red...) ir išeinu į kelią... tai bus apie devintą valandą ryto, 2006 metų birželio 19 dieną... O dabar vis dar sėdžiu ir mąstau ar viską, kaip aš ten nuvyksiu, ką rasiu, kaip ten jausiuos, ką veiksiu... trupučiuką apima nerimastinga baimė, bet kartu jaučiu ir ramybę... daug minčių pinasi šiuo metu mano galvoje: prisiminiau seniau išmoktus dalykus, kuriuos turėsiu laiko užrašyti, mąstau apie naujus, kuriuos galėsiu padaryti, įsivaizduoju baltai paklotą lovą, švariai nuplautus langus, trumpai nupjautą pievutę ir namus, esančius vos per ištiestą ranką, bet kurių aš negaliu pasiekti. Elementarūs logikos dėsniai rėkia man į dešinę ausį, o nuotrupos išlekia pro kairiąją, bet lieka, kažkas vis dėlto lieka manyje. Tikiuosi taip ir toliau. Nesišypsau ir neverkiu. Neliūdžiu, bet ilgiuosi. Neskauda, bet vis vien myliu. Norėčiau tiek daug pasakyti, bet nuleidus galvą patyliu, nes reikės daug ką sutramdyti ir uždaryti giliai giliai savyje, nes išmesti gaila., mat suvalkietiškas kraujas pradeda šaukti labiau nei likęs sveikas protas. Tyliu, nes kartais užtenka pažiūrėti į akis, žvelgiančias pro praviras duris, ir supranti, kad nesi viena ir nebūsi. To užtenka. Nes išmoksti tenkintis smulkmenomis, tokiomis kaip jazminų šakelė pamerkta stiklinėje palei lovą arba tiesiog pasakymu „braškės dar neprinoko, bet prinoks“ arba „ryt galėsiu tave lydėti?“... ne, man nereikia, kad kas nors už mane neštų raudoną kelioninį krepšį ar rankinę, prigrūstą kosmetikos ir kitokių smulkmenų... nenoriu matyti ašarotų akių, palydinčių mane į tolį, į artimą kelionę, kuri nubrauks daug laiko... ir kartu tiek mažai, palyginus, ką aš atradau aplinkui save ir savyje...

Vakar naktį klaidžiojau savyje... ir užmigau... šiąnakt aš nemiegosiu... norėčiau dabar ramiai kur nors atsisėdus pasėdėti, žvelgiant į tolį, į kurį man lemta nužengti basai...ir jokio skirtumo ar kelias bus klotas baltu, švariu it sniegas smėliu, šukėmis ar bus duobėtas, ar teks eiti per vandenį... vis vien aš eisiu, nes šliaužti nebenoriu... O jei pavargsiu, tai turiu į ką atsiremti ir man nebeleis parkristi...

Ir vis vien norėčiau išgirsti: labas rytas, kaip miegojai mano širdį... nes dabar aš miegu šalia...

2006-06-17

Balta, smulkiai pjaustyta mišrainė - skanaus.

Pamečiau mintį, kurią norėjau pasakyti. Ji išskrido kartu su popieriniu lėktuvėliu į tolį, esantį už geltonos sienos. Apsivilkau saulę ir pievą kartu ir degant Vakarės žvaigždės imitacijai vidury kambario bandau prisiminti pamirštą. Vizijos skrieja pro mano akis, kurios jau nebėra jaudinančiai drėgnos. Užmečiau meškerę, kuria gaudau KAŽKĄ pabėgusį nuo manęs. O gal aš pati tarsi sprinterė pasileidau už horizonto, palikdama JĮ?.. Jei tik žinočiau, pasakyčiau. Bet atmintis apšalo nuo gervuogių skonio ledų, persismelkusių vanile. Paspausk F5, kad langai ir vaizdai atsikartotų taip pat ir kartu kitaip. Sudužęs nuo Velykų užsilikęs kiaušinis paskleidė nosį riečiantį kvapą ir visi išbėgo iš kambario, o tu stovėjai ir aklai tuščiomis akimis žvelgei kaip tolsta baltos burės. Už horizonto į priekį. Kojos nebesmenga į purvą, nes saulė išgarino iš jo visą drėgmę. Rėkiu pjaunančia tyla. Verkiu tyliau nei raudoja nebylys prie mylimosios kapo. Paprieštarauju net ir sau pačiai, žadėdama nelikti. Laikausi dantų krapštuko dietos:man galima valgyti viską, kas yra ant dantų krapštuko galiuko, net jai tai būtų kondensuotas pienas su kakava, kepsnys ar gyvenimas. Ir vėl pamiršau, ką norėjau pasakyti, bet argi kam nors tai svarbu. Pagrindinis polis – tu. Egoizmas, raunantis smegenis, tyliai traukiasi į šalį, o gal tik išvažiuoja trumpama reabilituotis... Et, nesvarbu. Tai tas pats, kas būtų rašyti dėl paties rašymo. Liaukis, tai tau kenkia. Kenkia ir cigaretė, ir vyno taurė, ir esminė mintis – gyvenimas. O kas taip pasakė? Gal tai buvo žmonės, kurie įsikirtę laikosi TIKRŲJŲ gyvenimo tiesų: gyvenk net tada, kai neturi dėl ko? Iš dalies jie buvo tiesūs. Bet tik iš dalies. Negali būti visiškai teisus, nes nieko gryno nėra šiame pasaulyje. Net ir meilė, tyriausias iš jausmų, yra suteršta pavydu, troškimu turėti ir kitomis gyvenimo šiukšlėmis. Gyvenimas didelis šiukšlynas, kuriame mėtosi sudraskytų žmonių pasaulėlių liekanos. Miela. Prarasti gyvenimai sudegusiame 24 mėtosi tarsi spalvotos kaladėlės, kurias kažkada lietė mažytės vaiko rankos. Kažkada seniai seniai ten girdėjosi laimingų žmonių juokas. Jauna šeima atkeliavo su mažučiu kūdikiu, suvystytu į didelę, vilnonę, purpurinę skarą. Jie šypsojosi, nes turėjo. Bet atėjo ponas GYVENIMAS ir išsinešė šypsenas, kaip užmokestį už suvartotą laimę. Kai patiri nežmoniškai stiprų skausmą, galiausiai supranti, kad tai tiesiog atlygis už šviesą, kurią suvartojai. Skausmas – tai sąskaita, kurią apmoki per prievartą. Tai suvokiau jau senokai, bet tik dabar supratau vienos nuostabios Tomo Mano frazės prasmę: „Kas patiria beribę meilę, tas yra niekingas ir turi už tai kentėti“. Senos mintys, skirtos šiandienai. Geresnės dienos nebeateis, nes jos buvo TADA. O gal ne? Ateis dar daug nuostabių dienų, kartu ir atskirai. Bet vakar buvo taip, o ryt bus kitaip. Nieko nėra identiško. Nenoriu taip pat. Nes niekada nebebus pirmo. Bus tik antri. O gal (devyniasdešimt devyni procentai, kad taip ir bus) taip ir nebebus? Gramatinių minčių raizgalynė, užstrigusi smegenų žievėje. Tarkim, aš nebebijau. O ko bijoti? Savų šešėlių? Juk jie tavo. Todėl ir bijau... Pasimečiau dar labiau. Švelniai paliesk pečius ir nutolk. O aš bėgsiu jaudinančiai drėgnų akių takų kažkur už geltono horizonto, kur nuskrido popierinis Refresh lėktuvėlis, kuri lankstant reikia švelniai supurtyti, nes kitaip toli neskris...

2006-06-12

Eime žaisti slėpynių.

Prisės su manim aukščiausios uolos, iškilusios virš prarajos, į kurią mes turėjome kartu krisit, nes buvome labiausiai nusidėję šio pasaulio paukščiai. Prisėskim ir nuleidę kojas pasišaipykim iš tų, kurie už bausmę buvo prirakinti ant žemai žemai apačioje esančių akmenų. Pasijuokime iš taisyklių ir įstatymų, kurių tiek daug per tokį trumpą laiką sulaužėme. Susiglauskim, kad mūsų šaltas vėjas netalžytų... apsikabinkim, kad mūsų niekas neišskirtų...

...o dabar mes žaidžiame amžinas slėpynes, kur aš tavęs ieškosiu iki paskutinės dienos: šaipysies, kad aš nemoku žaisti... Juk žinai – niekada ir nemokėjau... o gal ir išmokti nenorėjau?.. Visada norėjau žvelgti tiesiai į akis ir kartoti, kad myliu. Kad myliu ir viso to iš mūsų neatims nei laikas, nei atstumas. Kad atimti tai gali tik Moiros... arba balti milteliai, suberti į taurę bei išgerti, kad numalšintų skausmą tavo randuotoj širdį...

Dabar aš sėdžiu ant aukščiausios uolos, iškilusios virš nubaustųjų už aistrą prarajos. Nebesijuokiu.nebemoku juoktis.tavo permatomas šešėlis prislenka man iš už nugaros ir prisiglaudžia. Kaip visada po to tu nubėgsi žaisti su manimi slėpynių... ir aš tavęs nerasiu...