Kelias į pačią pradžią
2006-06-25
Vasara.
2006-06-24
2006-06-18
Į kelionę.
Na, ką: raudonas „lagaminėlis“ sukrautas, rankinė prigrūsta kosmetikos ir kitų smulkmenų, aš pasipuošiau mylimais drabužiais, pasidažiau, susitvarkiau plaukus, kad gražiai stovėtų piestu, užsimetu brezentinę striukytę, įsijungiu muziką (...coxcomb red...) ir išeinu į kelią... tai bus apie devintą valandą ryto, 2006 metų birželio 19 dieną... O dabar vis dar sėdžiu ir mąstau ar viską, kaip aš ten nuvyksiu, ką rasiu, kaip ten jausiuos, ką veiksiu... trupučiuką apima nerimastinga baimė, bet kartu jaučiu ir ramybę... daug minčių pinasi šiuo metu mano galvoje: prisiminiau seniau išmoktus dalykus, kuriuos turėsiu laiko užrašyti, mąstau apie naujus, kuriuos galėsiu padaryti, įsivaizduoju baltai paklotą lovą, švariai nuplautus langus, trumpai nupjautą pievutę ir namus, esančius vos per ištiestą ranką, bet kurių aš negaliu pasiekti. Elementarūs logikos dėsniai rėkia man į dešinę ausį, o nuotrupos išlekia pro kairiąją, bet lieka, kažkas vis dėlto lieka manyje. Tikiuosi taip ir toliau. Nesišypsau ir neverkiu. Neliūdžiu, bet ilgiuosi. Neskauda, bet vis vien myliu. Norėčiau tiek daug pasakyti, bet nuleidus galvą patyliu, nes reikės daug ką sutramdyti ir uždaryti giliai giliai savyje, nes išmesti gaila., mat suvalkietiškas kraujas pradeda šaukti labiau nei likęs sveikas protas. Tyliu, nes kartais užtenka pažiūrėti į akis, žvelgiančias pro praviras duris, ir supranti, kad nesi viena ir nebūsi. To užtenka. Nes išmoksti tenkintis smulkmenomis, tokiomis kaip jazminų šakelė pamerkta stiklinėje palei lovą arba tiesiog pasakymu „braškės dar neprinoko, bet prinoks“ arba „ryt galėsiu tave lydėti?“... ne, man nereikia, kad kas nors už mane neštų raudoną kelioninį krepšį ar rankinę, prigrūstą kosmetikos ir kitokių smulkmenų... nenoriu matyti ašarotų akių, palydinčių mane į tolį, į artimą kelionę, kuri nubrauks daug laiko... ir kartu tiek mažai, palyginus, ką aš atradau aplinkui save ir savyje...
Vakar naktį klaidžiojau savyje... ir užmigau... šiąnakt aš nemiegosiu... norėčiau dabar ramiai kur nors atsisėdus pasėdėti, žvelgiant į tolį, į kurį man lemta nužengti basai...ir jokio skirtumo ar kelias bus klotas baltu, švariu it sniegas smėliu, šukėmis ar bus duobėtas, ar teks eiti per vandenį... vis vien aš eisiu, nes šliaužti nebenoriu... O jei pavargsiu, tai turiu į ką atsiremti ir man nebeleis parkristi...
2006-06-17
Balta, smulkiai pjaustyta mišrainė - skanaus.
2006-06-14
2006-06-12
Eime žaisti slėpynių.
Prisės su manim aukščiausios uolos, iškilusios virš prarajos, į kurią mes turėjome kartu krisit, nes buvome labiausiai nusidėję šio pasaulio paukščiai. Prisėskim ir nuleidę kojas pasišaipykim iš tų, kurie už bausmę buvo prirakinti ant žemai žemai apačioje esančių akmenų. Pasijuokime iš taisyklių ir įstatymų, kurių tiek daug per tokį trumpą laiką sulaužėme. Susiglauskim, kad mūsų šaltas vėjas netalžytų... apsikabinkim, kad mūsų niekas neišskirtų...
...o dabar mes žaidžiame amžinas slėpynes, kur aš tavęs ieškosiu iki paskutinės dienos: šaipysies, kad aš nemoku žaisti... Juk žinai – niekada ir nemokėjau... o gal ir išmokti nenorėjau?.. Visada norėjau žvelgti tiesiai į akis ir kartoti, kad myliu. Kad myliu ir viso to iš mūsų neatims nei laikas, nei atstumas. Kad atimti tai gali tik Moiros... arba balti milteliai, suberti į taurę bei išgerti, kad numalšintų skausmą tavo randuotoj širdį...