- Gal norėtum atsigerti? Juk karšta... – paklausė balsas iš už nugaros.
Aleksa atsisuko ir pamatė tamsiaplaukį vaikinuką, kurio akys buvo žalsvai juodos. Jis nusišypsojo ir atkišo jai „Fantos“ buteliuką.
- Ne, ačiū. – atsainiai burbtelėjo Aleksa. – Ką aš žinau, ko jame pripilta?
- Negi manai, kad norėčiau tave nuodyti? – nusijuokė tamsiaakis.
- Gal ir nenunuodysi, bet prigirdysi velnias žino ko ir išprievartausi arba kam nors parduosi.
- Neslėpsiu – su tavimi norėčiau pasimylėti, bet tikrai ne per prievartą.
- Žinai, už tokius žodžius aš tave galėčiau ir gerokai prilupti.
- Bet neprilupsi... – šyptelėjo vaikinukas. – Mano vardas Gabrielius. – Maloniai tarė vaikinukas ir ištiesė ranką.
- O tu tikrai įžūlus.
- O tu man patinki. Trenkta tokia atrodai.
- Geras komplimentas... – burbtelėjo Aleksa.
- Negi dabar turiu sakyti „kokia tu faina... tu tokia graži... vos tik tave pamačiau norėjau tau išrauti šį jazminų krūmą ir pakloti tau po kojom, nes tu verta tik gėlių žiedais vaikščioti...“...
- Va, dabar jau geriau. – nusijuokė Aleksa ir ištiesė jam ranką. – Mano vardas Aleksa, bet šiaip mane visi Leksa vadina.
- Dabar aš truputį susinervinau. Galvojau, kad tu būsi sukalbamesnė...
- ... tiksliau galėsi mane lengviau pakabinti...
- Na, taip...
- Juk pats sakei, kad aš „trenkta tokia atrodau“. Rūkai?
- Kartais.
- Eime parūkyti į sodą.
- Emm... kokį sodą? Žinok, aš čia tik kokia savaitė gyvenu ir nepažįstu nieko... be to, iš kur man žinoti, kad tu mane nusivedusi į kažkokį sodą neišprievartausi arba šiaip prilupus neparduosi?.. – nusijuokė Gabrielius.
- O tu irgi truputį trenktas.
- Ne, aš netrenktas... tik šiaip iš medžio iškritęs...
- O aš iš dvylikaaukščio iškritau ir nukritau ant betoninio pagrindo...
- Žinai, o aš dar abejojau ar tave užkalbinti... bet dabar džiaugiuosi, kad taip padariau.
- Duok atsigerti.
- Ką?
- Na, pats pirmai man siūlei „Fantos“ ar kokio kito velnio.
- Aaa... prašau. Tai einame parūkyti?
- Tai žinoma. Tik tokiu tikslu aš iš namų ir išeinu.
- Namisėda?
- Ne, šiaip homofobikė.
- Juokauji? Aš tai mėgstu su žmonėmis būti. Man patinka su jais susipažinti ir bendrauti.
- Tada tu mano priešingybė. Aš nekenčiu žmonių. Bijau jų...
- Bet su manim bendrauji ir eini į kažkokį soda...
- ...o kairėje kišenėje instinktyviai gniaužiu gerokai išgaląstą peilį...
Gabrielius staiga sustojo ir stingdančiai pažvelgė į Aleksą. Nuo jo žvilgsnio ji pasijuto tokia trapi. Jo tamsios akys vėrė ją kiaurai ir jos širdis pradėjo smarkiau plakti. Gabrielius priėjo prie suglumusios merginos dešine ranka apkabino jos liemenį, o kairiąją panardino į susivėlusius plaukus. Jis pabučiavo ją taip staigiai ir kartu švelniai, kad ji net nespėjo užsimerkti, kaip būdavo įpratus besibučiuojant. Jos rudos akys susidūrė su jo žvilgsniu: jis bučiavo ją ir vėrė ją nuostabiai traukiančiu žvilgsniu. Ji nesipriešino. Jai buvo keistai malonu jausti jo prisilietimą. Kai jis atsitraukė, ji klestelėjo ant suskeldėjusių šaligatvio plytelių ir atsiduso.
- Na?
- Kas „na“? – vis dar atsidūsėdama ir traukdama iš porcigaro nepriekaištingai susuktą vyšninio tabako suktinę Aleksa.
- Ar manęs bijai?
- Galvojau paklausi, ar man patiko.
- Aš ne toks ir kvailas – juk akivaizdu, kad tau patiko. – švelniai nusišypsojo Gabrielius ir iš kišenės išsitraukė plieninį žiebtuvėlį, kuriuo pridegė merginos cigaretę. – Įdomu, ką užsirūkytum ir kokiu kiekiu, jeigu mes pasimylėtume.
- Blemba, ir vėl tu apie seksą. Mes pažįstami vos dešimt minučių, o tu jau du kartus užsiminei apie pasidulkinimą ir dar liežuvį man į gerklę sukišai... – išbėrė žodžius besistodama nuo purvino asfalto Aleksa bei besišluostydama nuo džinsų aplinkinio pasaulio dulkes.
- Eime į sodą?
- O kur tu galvoji mes einame? Velniop?
- Su tavimi galėčiau ir ten..
- Meilikautojas.
- Kaktusas.
- O! Iš kur žinai, kad tai mano krikšto vardas?
- Nujaučiu, kad mes vienas apie kitą žinom.
- Vai, vai koks tu pasitikintis savimi.
- Žinoma. – nusišypsojo visiškai įsidrąsinęs vaikinukas.
