Pypt, pypt, pypt.

Jaučiuosi tarsi eidama į Pink Floyd’ų “Sienos“ mėsmalę. Geras filmas. Turbūt vienas geriausių mano klausytų filmų. Kažkaip aš jį sugebu išklausyti, bet niekada taip ir nepažiūriu: tai valgau, tai rašau, tai piešiu, tai velnias žinok ką darau. Ir taip visą laiką. Bet įžymiąją mėsmalę aš atsimenu: daug daug vaikų eina į vieną didžiulę mėsos malimo mašinėlę. Man rodos, visi žmonės eina į vieną tokią mėsmalę. Ir čia jų niekas nerūšiuoja, neskirsto pagal rūšis, klases, nekabina etikečių ar „bar“ kodų – tiesiog visi malami ir iš šio žmogiško faršo daroma dešra, kuri kainuoja tik 2,90Lt už kilogramą. Žinot, o ši dešrytė populiari: skanuoju ją visą pusdienį,tada užkandu sūrio su albinosiniu kailiuku ir vėl skanuoju. Pypt, pypt, pypt - aidi per visą salę, nuo pirmos iki aštuntos kasos, tarsi Škėmos liftas „up and down“, tik pas mane pypt, pypt, pypt. Neverta kartoti, kad nuobodu ar beprasmiška. Darbo prasmė atsiranda tik pinigus gavus. Kiekviename pyptelėjime įsikūnija mano užgaidos, savarankiško gyvenimo vizijos. dėl to net žiedus nusiimti verta ir įlįsti į žalsvai šlykščią „uniformą“.

Pavyzdžiui šiandieną sėdžiu ant per aukštos kėdės, apsirengus „babatuku“ prasmirdusią uniformą, nes juo naikiname japoniškus cukraus sodus, išaugusius ant griozdiškų kasos aparatų, klausausi „ikinės“ reklamos ir bandau vėl netapti daržove. Žinot, visai sekas. Aš netgi kalbu! Geras! Tai man nebūdinga. Ir tai neapsiriboja tekstu „labas rytas/diena/vakaras <...> ačiū, kad pirkote. Geros dienos/vakaro“ bei sapalionėmis iš temos „kokia aš nelaiminga“, bet tiesiog kalbu, juokauju ir kartais netgi pamirštu, kad nebeturiu laiptų į apačią. Taip geriau. Mažiau lakstymų aukštyn – žemyn. Ir vėl išnyra škėmiška beprasmybė. O ar mano gyvenime nors kiek prasmės yra? Yra, nes jei nebūtų, tai jau senokai būčiau nudvėsus, o mano pelenai stovėtų šalia Tavęs, mano juodaaki.

Grįžkime prie nugriautų pire nugriautų laiptų. O gal geriau negrįžkime, nes kiekvieną kartą prie jų priartėjus noriu klykdama pasileisti žemyn. Mirti ir taip grįžti į pradžią. Kažkaip prisiminiau literatūros įvado paskaitas, per kurias mums aiškino simbolių reikšmes: aš noriu sugrįžti numirti, kad sugrįžčiau į pirmapradžią pradžią. Arba tiksliau noriu patekti pas draugus, kurie mano nuomone, man tik tiesą ir tesakė. O gal ir ne?.. Va, jų velniop nepasiųsi: ir taip nuėjo. Savarankiški ir ne pagal amžių išsilavinę žmonės buvo. Buvo. Bet grįžkime prie „rato simbolikos“. Tiksliau gyvatės, ryjančios savo uodegą. Gražus simbolis, nors ir ne toks populiarus kaip „pankų“ pamėgta anarchistinė „A“ ar „gotų“ pentagrama. Et, simbolika varanti į neviltį: kaip ir kur nusipirkti pakabutį, kainuojantį du su puse lito, bei kuris būtų „jėgiškas“ ir „žiauriai madingas“, be to parodytų koks/kokia esi išskirtinis/išskirtinė asmenybė. Reikėtų įkurti „Asmenybių prekybacentrį“ ir paskelbti daugybe išpardavimų, kad visi galėtume tapti nuvalkiotai vienodos asmenybės. Va, ir vėl beprasmiškas škėmiškumas bei Pink Floyd‘iška mėsmalė: kad ir ką mes bedarytume, mes einame į vieną ir tą pačią mėsmalę, o po to tampame vientisa, rausva dešryte, valgoma pusryčiams arba priešpiečiams, kai tingisi ką nors maistingiau iš šaldytuvo išsitraukti.

Rausvo dangaus fone.

Ji jau kuris laikas stovėjo prie praviro lango gerdama vakaro orą į save. Jos stiklinis žvilgsnis buvo tiesiog prilipęs prie raustančio vakaro dangaus fono. Ji nemylėjo rausvos spalvos, bet vis vien kažkur giliai širdyje mėgavosi rausva spalva, kuri ištiško ant melsvo dangaus. Grotuvas jau buvo galutinai „suėdęs“ plokštelę, todėl visą scenos muzikinį foną atstojo tik svirplių čirpimas. Vėjo gūsis pūstelėjo į jos veidą. Ji prisimerkė. Suskaudo veidą. Kairė akis vis dar buvo pasruvusi krauju, o skruostas tik dabar pradėjo mėlynuoti. Ji palietė ranka sužalotą savo veidą ir nusišypsojo. Ranka taip pat buvo kruvina. Jai jau nebeskaudėjo. Jautė tik dilgsėjimą praskeltoj lūpoj. Žinojo, kad nevertėjo priešintis, bet ji vis vien spardėsi ir rėkė... nereikėjo – tada jis nebūtų jos mušęs... reikėjo klausyti jo, bet... Nieko. Nebe pirmas kartas. Kartais atrodo, kad jau priprato prie nuolatinių jo išpuolių, bet kiekvieną kartą ji negali jam nesipriešinti. Ir vis vien jis gauna, ko atėjęs. Kartą ji suvarė į šlaunį savo plaukų smeigtuką. Tada ji savaitę atsikosinėjo krauju. Be to jis pasirūpino, kad jai plaukų smeigtukų nebeprireiktų: nukirpo plaukus. Dabar iš ilgų ir purių kasų teliko tik kelios garbanos, kurias ji kruopščiai prižiūri. Jai galima išeiti į sodą. Tada ji skinasi įvairias žoleles ir džiovina pakabinus ant lovos baldakimo. Jis juokiasi iš šito jos poelgio. Tada ir ji nusišypso ir pradeda galvoti, kad viskas pradeda klostyti geriau. Tada jie geria ramunėlių arbatą ir prieš miegą klausosi Šopeno. Tada jis stebi kaip ji šiltais vakarais supasi ant siauručių sūpynių, kurios pakabintos ant medžio, ant kurio seniau kardavo žmones. Bet jai tai nesvarbu. Tada jai atrodo, kad ji beveik laiminga. Tada jos veidas būna tyrai baltas. Tada jis paglosto jos trumpai kirptą galvą, pabučiuoja į jos aukštą kaktą ir nueina ramiai miegoti. Tada jai atrodo, kad ir ji ramiai miega. Bet kartais jis ateina pas ją. Tada ji bijo. Tada ji šaukia. Kartą sudužo veidrodis. Karta suplyšo jo dovanota suknelė...bet jam buvo nesvarbu. Jam nesvarbu, kad ji šaukia, kad spardosi, kad ji verkia. Jis stipresnis. Jis gniaužia jos rankas ir stumia ją prie sienos. Ji tokia maža ir trapi. Ji negali jam priešintis, nes jis daug stipresnis už ją. Jis gali ją valdyti. Bet ji neklauso, todėl jis jai trenkia – tada ji tampa jo, tada ji jam paklūsta. Tada jis patenkintas. Tada jis jai leidžia ilsėtis ir žiūrėti valandų valandas pro langą, sustingus tarsi marmuriniai statulai, kurią kažkas ištepė raudonais dažais...

Ji jau kuris laikas stovėjo prie praviro lango gerdama vakaro orą į save. Jos stiklinis žvilgsnis buvo tiesiog prilipęs prie raustančio vakaro dangaus fono. Ji nemylėjo rausvos spalvos, bet vis vien kažkur giliai širdyje mėgavosi rausva spalva, kuri ištiško ant melsvo dangaus. Grotuvas jau buvo galutinai „suėdęs“ plokštelę, todėl visą scenos muzikinį foną atstojo tik svirplių čirpimas. Vėjo gūsis pūstelėjo į jos veidą. Ji prisimerkė. Suskaudo veidą. Kairė akis vis dar buvo pasruvusi krauju, o skruostas tik dabar pradėjo mėlynuoti. Ji palietė ranka sužalotą savo veidą ir nusišypsojo. Ranka taip pat buvo kruvina. Jai jau nebeskaudėjo. Jautė tik dilgsėjimą praskeltoj lūpoj. Ji giliai giliai įkvėpė, suskaudo šonkaulius. Ji žinojo, kad ilgai dar gydysis žaizdas, bet vertėjo. Ant lovos su baldakimu, nuklotos išdraskytom paklodėm ir pagalviais, gulėjo jis. Jam jau nebeskaudėjo. O gal ir visai niekada neskaudėjo? Jai tai nebebuvo svarbu. Ji išgirdo piktus šūksnius už durų. Ji visu kūnu pajautė smūgius į duris. Nusišypsojo. Pro melsvas duris triukšmingai įžengė sutrikę žmonės. Ji tik plačiai plačiai nusišypsojo ir žengė į rausvumą, o jie taip ir liko triukšmingai sutrikę šalia lovos su baldakimu, ant kurios gulėjo jis, kuriam jau nebeskaudėjo. O jam kada nors skaudėjo?..

Dienoraštis.

Na, ką apturėjau nuostabią dieną. Jaučiuosi itin gerai. Kažkaip šviesiau pasidarė. Netgi pamiršau, kad noriu vėl sugrįžti į pūvančios daržovės būseną ir visą dieną išsišiepus vaikščiojau. O kaip gera buvo pajausti jo rankas savo plaukuose ir žinoti, kad nuo kiekvienos akimirkos praleistos kartu tau tik šviesiau ir lengviau galvoje darysis. Ech... nieko mažiau po pusantros savaitės aš vėl pajausiu jo rankas savo plaukuose. Ir dar kaip džiaugiuosi, kad jis savo laimę surado. Kaip gerai buvo žinoti, kad jis savajai padovanos žiedelį... ech... Darausi sušiktai sentimentali. Kad ir prekybos centrai. Na, gerai dirbu tokioj chamurkėj ir aš, bet tai visai kas kita. Kai į prekybos centrą išeinam su mama, mama ir aš būnam draugės, o ne motina su dukra. Tada mes šnekamės, renkamės daiktus, kurių (ne)reikia mums ar mūsų namams, po to „surūkom“ po saldainį ar ledų porciją ir patraukiam namo po kelių valandų, praleistų tarp prekių prikrautų lentynų. O šiandien dar ir olaus kartu gėrėm, ir rūkytą žuvytę valgėm. Niam niam.

Ir dar mačiau debesis, panašius į kūginių ledų porcijas... visai kaip vaikystėj...

Gal ir vėl atsistosiu ant savo debesies? Širdis jaučiau, kad ne tik gal...

Sienos.

Siena kažkaip keistai šalta…namo sijas graužia tūkstančiai mažyčių kirminėlių, kurių sukeliamas krebždesys mane varo iš proto… norių bėgti iš šio kambario, bet statybininkai pamiršo, kad kambaryje durys yra reikalingos…

Seniau sienos nebuvo taip keistai šaltos… buvo visai jauku glaustis prie jos ir pajausti, kad turi į kažką atsiremti… o dabar ir jos mane atstumia… gal, jei aš jas labiau mylėsiu, jos pasidarys šiltesnės ir nebebus tokios keistai šaltos… gal tada jos manęs taip dažnai nebeatstumtų ir aš vėl turėčiau prie ko prisiglausti…

O dabar guliu ant grindų ir žiūriu į sienas, kurios tokios drebulingai šaltos…ir negaliu patikėti, kad ir jos mane atstumia… keistas tas vienišumo jausmas, kai lieki vienas tarp keturių sienų, kurios, kai vos tik prie jų prisiglaudi, akimirksniu atšaldo visą kūną… keista, kai nebeturi prie ko prisiglausti… kai niekas nebenori tavęs išklausyti…

Kartą jos prabilo į mane… sakė, kad griaučiau jas ir bėgčiau į pasaulį, bet aš nenorėjau prarasti jų, nes tik jos mane supranta… o dabar jos jau nebekalba su manimi… skaudu… ne todėl, kad man pasidaro šalta, kai aš bandau prie jų prisiglausti… bet todėl, kad girdžiu, kaip jas griaužia tūkstančiai kirminėlių, kurių sukeliamas krebždesys mane varo iš proto… gal sienos su jais kalbasi…jų daugybę… jų balsai daug garsesni nei mano… aš tik viena apgailėtina žmogysta, gulinti ant grindų ir meldžianti sienų, kad jos leistų bent akimirkai prie jų prisiglausti… ir kad jos nebešaldytų manęs bent tą akimirką, kai aš prie jų glausiuos…

Tikėt...

Šilkas ir plienas... muselė ropinėjanti ant blakstienų... raibuliuojančios švyturio švieselės audros sūkuryje... mažytės vilties dulkelės ant antkapio akmens, skirto meilei... ir baltos gėlės... ir žvakės... atšalęs kūnas... ir ašaros... ir urna.... ir vėjas... ir sniegas... ramybė...

Nurimti... užmigti... pamiršti... nebejausti... o gal galiausiai jausti... ir nedvejot nė akimirkos vienos... ir gal tada aš tik nurimsiu ir pabaigą pamiršiu...

Užmigt... tylėt... mylėt... tikėt... paliesti... ištiesti ranką į tave ir pagaliau žinot, kad aš gyvent ramybėje galėsiu... ir ne tyloj... ne sapne miegot galėsiu... o žodyje, raidėj, garse aš viltį išgyventi ir gyvent atrasiu...

Paliest.... tylėt... mylėt... galėt... ir eit į priekį... atgal nežvelgt... pamiršti... užsimiršti... ir patikėt... ir atsiduot... o jei ir ne... tai pasiduot...

Panirt... nuskęst... ir nurimt... audroj užmigt, kai visos viltys tarsi inkaras nutrūkęs dugne į dugną klimpsta... ir nenorėt tikėt... tylėt... mylėt...

Ir pagaliau meluoti liautis...

Nurimt... užmigt... tylėt... tikėt... užmiršti... ir mylėt...

Kosmosas.

Išsiplėtęs akies vyzdys gaudo kiekvieną šviesos spindulėlį ir žaloja mano akis... ašaros nesustabdomai teka mano veidu... užsimerkiu, o jos vis vien teka pro užmerktas akis... jos griaužia mano pelenų spalvos odą... niekas nepadeda, kad nustočiau verkti... žiauru, kad nuo kiekvieno šviesos spindulėlio, sugerto į mano išsiplėtusius vyzdžius, norisi išsiplėšti akis ir mesti jas kuo toliau... apakti – gal ir visai nebloga mintis... bet ne, nenoriu prarasti gebėjimo matyti: tada kelio į priekį nesurasčiau... nebent mane vestų kas nors į priekį, bet suvokiu, kad niekuo negaliu pasitikėti. O gaila, norėčiau žinoti, kad galiu kažkuo šiame pasaulyje tikėti ir žinoti, kad man užstos saulę, kad uždengs akis nuo kiekvieno šviesos spindulėlio, deginančio mane, kad pagaus mane, kai aš krisiu. Negaliu tikėti, nemoku...

Miegoti, tiksliau pamiegoti ir išsimiegoti man reikia. Nemiegojau maždaug jau mėnesį. Ne, daug daugiau. Jau beveik trys mėnesiai, kai aš ramiai nemiegu. Akys tiesiog degina mane. Ir ne tik jos. Ir mintys. Jos vis sukasi mano susivėlusioje galvoje. Gal reikėtų nebesišukuoti – puikūs dredai gautųsi. Bet ne noriu gluotnių, gražių plaukų, į kuriuos būtų galima panardinti rankas, kai mane vėl kažkas bučiuos. Bet koks tikslas man juos puoselėti. Noriu būti viena... ir vėl sau meluoju... Tai tas pats, jei aš sakyčiau, kad man gera žiūrėti į pavasarinę saulę, ir kad man ji akių nedegina, kai šveičia pro išsiplėtusius mano akių vyzdžius... Meluoju visą savo gyvenimą. Norėčiau išmokti būti laiminga. Bet nieko negaliu su savim padaryti. Gal pamiegojus pasidaryčiau laimingesnė. Bet užmigti negaliu: mintys pinasi į labirintą, kuriame ne vienas ir ne du Minotaurai uždaryti. Senai jiems kas nors ką nors paaukojo. Tegul išsiveržės ugnikalnis sunaikina visą civilizaciją manyje: mintys ir mano praeitis bandytų gelbėtis, bet sustingtų kaip žmonės nuo Vezuvijaus rūstybės. O po to apie tai aš vedas rašyčiau – tai būtų kažkas panašaus į mitą apie Atlantidą ar Kalevalą.

Gyveno didvyriai, kurie kūrė arba bent jau bandė kurti gražesnį pasaulį. Šūdas gavosi ir viskas žlugo. Štai ir mitas. Dar paminėti reikia, kad jie, tarkim, didvyriai, bendravę su dievais, buvo. Vau... visas bestseleris. Rimtai, būsiu populiari rašytoja. Tokia kaip Agata Kristi arba Jurga Ivanauskaitė. Siaubas kokia ateitis manęs laukia... pff...

Einu dar vieną litrą arbatos išgeri. Ai, tiesa ar minėjau, kad jau daugiau nei keturi mėnesiai negaliu normaliai valgyti? Tai va, geriau labai stiprią juodą arbatą su daug cukraus ir valgau maždaug vieną kartą per dieną. Ne, aš ne anoreksinė ir ne bulimikė. Aš puikiai suvokiu, kad būdama dvidešimties metų, 164 centimetrų ūgio ir sverdama apie 47 kilogramus esu nenormali. Žinau, kad reikėtų valgyti normaliau, bet tiesiog neprisiverčiu: negaliu net pagalvoti apie kokį nors kepsnį, su bulvių košę ar kroketais... geriau man duokit razinų, kurioms be to esu alergiška (bet ir tai nėra esmė...)... et, kosmosas. Per daug su Pūkeliu bendrauju, todėl išmokau į kosmosą nuklysti. Nors man visai patinka (aišku tik kartais) tie minties šuoliai arba, pasakysiu moksliškiau, sąmonės srauto momentai. Bet už Antaną Škėmą tų minties šuolių išreikšti niekas geriau nemokėjo, nemoka ir nemokės. Geras psichopatas buvo, tik gaila, kad Čikagoje (ar kur ten) važiuodamas automobiliu užsimušė. Aš irgi noriu. Ne, ne apie avariją ar mirtį kalbu (nors ir vėl meluoju...), aš noriu išmoti taip nuklysti rašydama kaip ir Antanas Škėma. Jau geriau norėsiu būti kaip „Salto Mortale“ kūrėjas nei tokia kaip Jonas Mačiulis... „Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka...“ – banalu iki kaulų smegenų. Nors ir ten protingų minčių galima atrasti:seniau buvo geriau. Arba ne, bet ir tai nėra esmė. Aišku tik tiek, kad jei mielasis Jonukas nebūtų buvęs kunigas, tai būtų daug geresnių kūrinių parašęs. Jam, kaip ir pirmo padoraus lietuviško romano autoriui reikėjo mesti tą idiotišką užsiėmimą, ir gyventi normalų, sveiką gyvenimą, kai netramdai savo hormonų ir jų nepaverti milžinkapiais ar atžalynais... juodas kosmosas...

Valio, jau sutemo. Dabar prasideda mano tikrasis gyvenimas. Ai, tarkim... niekada normaliai negyvenau: kartai tikrai jaučiuosi kaip vampyras, kuris slepiasi nuo saulės ir apskritai nuo bet kokios šviesos (gerai, kad pas mane kambaryje šveistuvas sugedęs, dega tik menkutė stalinė lempa, na dar kelios žvakės – ir tai tik tada, kai romantiška nuotaika man būna, arba laukiu savo naktinės draugijos, t.y. šešėlių, o ne vaikinukų...). Bet nesu joks aš vampyras: mano tik akių vyzdžiai per daug išsiplėtę ir man be proto skauda akis, kai šveičia nors ir menkutė, bet ryški šviesa... norėčiau dabar būti Vilniui, ant sienos prie atstatomų Valdovų, kurie, tarkim, bus identiški sugriautiesiems – juk net gi penkios unikalios ir iki šiol išlikę plytos pamatuose likę! Vau... norėčiau ten viena pabūti: žiūrėčiau į naktinį sostinės gyvenimą, išgerčiau vermuto, bet nedaug, nes, keista, pastaruoju metu gerti nenoriu, gal surūkyčiau vyšninio tabako cigaretę (nieko kito rūkyti irgi nenoriu), išsiverkčiau ir išsirėkčiau, nes praeitą kartą negalėjau, nes mano makiažas turėjo būti nepriekaištingas... bet dzin, vis vien verkiau... kiek aš save prisimenu, visada verkiau. Mama sakė, kad naktimis mano balsas ją į neviltį varydavo (čia tada, kai dar mažas tarakoniukas buvau... po to didesniu tarakonu tapau...) O dabar ją į neviltį varau, nes namie nebūnu. Bet kitaip negaliu: jei tik ji mane pažinotų tokią, kokia aš iš tikrųjų esu... bet geriau nereikia. Tegul ji geriau galvoja, kad man tik dabar „stogas nuvažiavo“. Sakė, kad pas psichiatrą ves... visai norėčiau – dar vieną žmogų iš proto išvaryčiau... Fainas darbas išvedinėti žmones iš proto. Panašiai kaip ir gyvenimus žlugdyti. Va šitoj srityje aš esu profesionalė. Belieka tapti milijoniere bestselerių rašytoja, o po to nusigerti užsidarius savo didžiuliuose namuose, arba gyvenimą pabaigti kambaryje, kuris būtų minkšta medžiaga išmuštas... bet ir taip aišku, kad greitai savo gyvenimo dieneliais leisiu prie Kauno marių: žavi vietelę, o dar ir patogia aprangą bei narkotikų nemokamai duoda. Mielasis mano Kare, paseksiu tavo pavyzdžiu: apsisvaiginsiu ir atsiribosiu nuo visų draugų, o galiausiai pas tave ateisiu – tada eisim pasivaikščioti, nes dabar aš tik autobusais važinėju... Ech, gražus tas mano gyvenimas: degu beprotiška aistra gyventi, bet kartu ir ant bėgių pagulėti norėčiau... ramuma, ramuma... vai ateik mano mirtele... na, ir kas, kad man viešai dainuoti draudžiama, o tai kurčiųjų padaugėtų, bet vis vien aš dainuosiu prie savo kapo (nors būsiu sudeginta ir pavėjui paleista – o va šitą darbą tu, mano mažuti, atliksi...), bet ir tai nėra esmė... O kas iš tiesų ta esmė yra? Gyventi, dulkinti/daugintis ir nudvėst? Aš kažkaip ją prasmingiau norėčiau įsivaizduoti. Jei tik „gyvensiu“, tai aš nesitikiu, kad ko nors savo sušiktai trumpame gyvenimėlyje pasiečiau (o norėčiau...). Jei, iš tikrųjų, gyvenimo esmė ir pati prasmė pagaminti po vieną apsiseilėjusį tarakoniuką, tai taip gyventi aš nenoriu ir eini gerti pora saujų paracitamolio tablečių, kad nudvėsčiau skausminga mirtimi, kai pradeda irti kepenys, o po to ir visa tavo organizmo virškinimo sistema išvešės ir po, maždaug, dviejų savaičių kančių aš, galiausiai, „kojas pakratysiu“... Malonios perspektyvos. Duokit paracitamolio. Ai, dzin, nereikia: pamažu visos mano smegenys ir taip numirs, jei ir toliau taip nervinsiuos. Mano mielieji neuronai, mirkit mirkit! Gal todėl, mane kankina tie bjaurūs galvos skausmo priepuoliai, kurie dar labiau mane stumia ant beprotybės ribos… ech, ir taip aš esu išprotėjus, jei rašau visą šitą nesąmonę…

Einu padarysiu iš savo kambario laužą: užsidegsiu daug žvakių, dar plius kelis braškinius smilkalus – kaifas bus. Ir paverksiu iš skausmo, nes man akis vėl pradės deginti šviesa, kuri skverbsis į mano išsiplėtusius akių vyzdžius… Ai, dzin… ir tai ne esmė…

Neužbaigta, nes negalima.

Gaila, kad negaliu užrašyti savo širdies muzikos. Įdomu, kokia ji būtų? Gal tai būtų panašu į rekvijam, o gal į siautulingą kankaną? Nežinau... noriu verkti. Labai. Atrodo šis jausmas drasko mane iš vidaus. Senai neverkiau. Dažnai suklumpu kur nors, užsidengiu rankomis veidą, tarsi norėdama paslėpti didžiausią gėdą šioje žemėje, nors pasaulis nebeturi gėdos jausmo: jis nebegali parausti, nes matė per daug... mes per daug ant jo kraujo išliejome iš savo venų... Negaliu verkti. Skauda vien nuo tos minties. O gal skauda nuo to, kad į ranką susminga mano nagai.?.. O mano nagai sparčiai auga. Norėsiu pasidaryti gerą manikiūrą rugsėjui... ir apskritai šis ruduo turi būti kitoks. Ir bus. Ir už mane paverks dangus... nes aš neverksiu, kad ir kaip to trokščiau. Nereikia. Nebūsiu silpna. Man tai būtų per didelė prabanga.

Na, ką užsidedam šypseną ir gyvenam toliau...

P.S. Tai suspaudė širdį:

„– Gaila, kad aš nebuvau su tavimi...

– Buvai...“

Iš kairės į dešinę.

Riksmas atsispindi nuo sienų ir vėl trenkiasi į mane. Skauda. Seniai taip nebeskaudėjo galvos. Nuo minčių. Nuo visko. Ir kas šį kartą? Galas, ar tik dar vienos pradžios pabaigos pradžia? Grumuliuoju žodžius burnoje tarsi karvė šieną. Kankinu save. Smaugiu savo pačiomis rankomis. Neskauda? O gal? Norėčiau, kad skaudėtų, bet kitaip. Pavargau nuo bereikšmių žodžių beriamų į mane. Ir vėl kaltinimai ir vėl tas pats per tą patį. Tik dabar aš kitokia. Šį kartą aš turiu kuo patepti skaudamą galvą. Šaltis skverbiasi į mane ir priverčia užsimiršti. O gal pavyktų ir visai užmiršti? Bet nenoriu... nenoriu prarasti tų kelių akimirkų. Pasidėsiu jas ant atsiminimų stalelio. Geriausia, kai pati tvarkaisi savo namus, neįsileisdama jokio pašalinio asmens. Per daug į mane prigūžėjo. Ir vėl prinešė su savo purvinais batais purvo ant šviežiai išvaškuotų grindų. Ir vėl tenka kuopti prineštą mėšlą. Man tvarka nebūdinga, bet vis vien aš tvarkausi... Šlykštu.

Va, dabar man teliko tik akimirkos.