Nepagaigtas.

Tais metais buvo itin šalta žiema. Seno namo sienos tiesiog braškėjo viską stingdančio šalčio. Net iš vidaus stiklas buvo apšalęs šerkšnu. Vienintelė kiek šiltesnė vietelė namuose buvo virtuvė. Ugnis krosnyje nespragsėjo smagia liepsnele, o godžiai rijo senelės rašomojo stalo koją. Ji, įsisupusi į didžiulį avikailio užklotą, sulysusia ir nuo šalčio sustirusia krūtimi žindė naujagimį, kuris buvo gimęs vos prieš dvi savaites. Ji glaudė jį kuo arčiau savęs, stengdamasi visą likusia kūno šilumą atiduoti savo sūneliui. Ji jį pavadino Dovydu, nes šiam žmogučiui teko neįtikėtino sunkumo kova – kautis su šalčiu. Jis godžiai siurbė vandeningą motinos pieną. Tėvas dar nebuvo grįžęs. Tiksliau jis jau savaitę nebuvo grįžęs. Iš pradžių ji verkė, bet dabar stiklinėmis, dangiško žydrumo akimis žvelgė į pasaulį. Jos akys blyksteldavo gyvybe tik žiūrint į mažąjį Dovydą.

Pamaitinus vaikelį savimi, ji jį paguldė į lopšį, priklotą vilnonių skarų, šilkinių suknelių ir kitų drabužių. Po visais rūbais ji padėdavo pūslę karšto vandens, kad mažyliui būtų kuo šilčiau. Galiausiai užklodavo baltučiais it jos pačios plaukai triušio kailinukais, kuriuos padovanojo jos vyras. Tai buvo vestuvinė dovana. Jie daug neturėjo, bet buvo laimingi. Net ši žiema neatrodė tokia sausai šalta, kai jis buvo šalia. Vieną rytą jis tiesiog atsikėlė, apsirengė kuo šilčiau ir pabučiavęs miegantį sūnų išėjo. Ji manė, kad jis išeina parnešti malkų ar paieškoti maisto, bet jis negrįžo. Nei tą vakarą, nei kitą dieną, nei visą likusią savaitę... Dabar ji viskuo rūpinasi: ir vaikeliu, ir malkomis, ir maistu. Iš pradžių ji sukapojo senus sodo baltus, kurie stovėjo kamaraitėje. Po to gležnomis rankomis plėšė baltai dažytą tvorą, kirto vaismedžių šakas, galiausiai sukapojo savo močiutės rašomąjį stalą: ji viską padarys, kad tik jos mažiukas nesušaltų.su maistu jai sekėsi sunkiau: mėsos ji jau senokai nevalgė. Turėjo tik žuvies taukų, kuriuos ji taupė tarsi auksą, saujelę miltų ir džiovintų vyšnių. Ji gėrė čiobrelių arbatą, bet neturėjo kuo ją pasaldinti. Jai vis dažniau nuo alkio svaigdavo galva.

Ji nustojo jį mylėti, nors neapykantos jam nejautė. Jis paliko savo šeimą, kai jiems labiausiai reikėjo jo vyriškos pagalbos ir ramybės.

Tą vakarą ji nuėjo miegoti nevalgius. Kambarys sukasi ratu, o galvoje skriejo košmariškos vizijos. Išplėšusi čiužinį iš savo šeimyninės lovos, ji jį pasitiesė šalia židinio,pasiklojo patalus ir prie savo nuogo kūno priglaudusi sūnelį nėjo miegoti. Ji dažnokai nubusdavo, nors vaikelis buvo pravirkęs vos du ar tris kartus nuo jo gimimo dienos.

Pradėjus brėkšti ji jau žinojo ką daryti.

Apie šeštą valandą ryto ji atsikėlė, pamaitino naujagimį savo nemaistingu pienu, pati kuo sočiau pavalgė, surinko vertingesnius daiktus, aprengė mažyly Dovydą kuo šilčiau, paslėpė jį po savo drabužiais, kad jos kūnas šildytų jį, užsimetė savo tėvo kailinius, kuriuos jos pečiai vos panešė, ir išėjo iš braškančio nuo šalčio namuko.

Apie darbus.

Dirbdama prekybos centre sutinku daugybę įvairių žmonių. Vieni jų būna pikti, kiti išsišiepę it nenormalūs. Bet dažniausiai stengiasi nepastebėti manęs tol, kol nepaprašau sumokėti už perkamas prekes.

Kiekvieną rytą, atėjusi į darbą, užsidedu malonią ir besišypsančią kaukę. Su šypsena stengiuosi pasitikti ir palydėti kiekvieną pirkėją: juk to reikalauja standartas! Su kiekvienu senuku elgiuosi lyg su savo seneliu ar močiute. Išklausau priekaištų ir stengiuosi nuraminti, stengiuosi išspręsti pirkėjų „prekybacentrines“ problemas ir panašiai. Kartais man atrodo, kad tas darbas man šiek tiek patinka... bet tik kartais...

Labai dažnai aš pažvelgiu pro langą ir pagalvoju, kad galėčiau piešti, rašyti ar šiaip ką nors kurti. Mano galvoje kirba tiek idėjų: skamba melodija, kurią reikia užrašyti, vaikystės istorijos reikalauja išsiliejimo į popierių, pradėti kūriniai meldžia pabaigos, romanas trokšta virst drama, o gelžbetonio blokai turi būti susegioti žiogeliais. Bet tam reikia pinigų. Daugeliui dalykų jų reikia. Noriu paversti savo gyvenimą vienu dideliu projektu, kurio pabaigos aš taip iki galo ir nesuplanuosiu. Nemoku tiksliai planuoti. Net nekenčiu tai daryti... bet dabar visas mano gyvenimas suplanuotas. Tik šį kartą mano planai man priimtini. Gal todėl man nebėra taip sunku kiekvieną rytą keltis ir trenktis į darbą, kur septynias su puse valandos reikia būti išsišiepusiai?.. Turbūt...

Aleksa.

Aleksa gulėjo ant nušiurusio kilimo ilgiau nei valandą ir žiūrėjo į gęstančią žvakės liepsną. Ji norėjo atsikelti ir eiti parūkyt, bet keistas nuovargis neleido jai atsistoti ir eiti. Galiausiai žvakės liepsnelė pasislėpė išsilydžiusiame parafine ir kambarys paskendo aklinoje tamsoje. Seniau dar pro langą šviesdavo gatvės šviestuvas, bet kažkas išmušė jam akį ir dabar jis stovėjo apžlibęs, kaip ir visas aplinkinis pasaulis. Aleksa ištiesė ranką ir sukišo pirštus į vis dar karštą žvakės šerdį. Karštis šiurpulinga banga perbėgo per visą sustingusį kūną, o iš suskeldėjusių lūpų prasiveržė lengvas aiktelėjimas. Ji į veidrodį nebuvo pažvelgus jau savaitę. Dar ilgesnį laiko tarpą ji nesidažė. Net persirengti ji nebeįstengė: tik gulėjo ant kilimo ir žiūrėdavo į kokį nors vieną tašką, kuris tapdavo visu jos pasauliu. Nesijautė nuo savo apsileidimo menkesnė. Jai tai netgi šiek tiek patiko: jautėsi kažkuo išskirtinė ir maištaujanti. Tuo labiau, kad jos maistu tapo cigaretės, kurias ji gausiai užsigerdavo mineraliniu vandeniu skiesta degtine. Iš pradžių ją labai pykindavo, bet po trijų dienų jos organizmas priprato ir artėjant „maitinimosi“ valandėlėm tiesiog reikalaudavo „dozės“. Ir taip daugiau nei savaitę: po ganėtinai apleistą butą Aleksote slankiojo pasišiaušusi tamsiaplaukė būtybė. Iš pat pradžių ji dar bandė užrašinėti savo mintis, o galiausiai nusprendė, kad neverta tai daryti: koks skirtumas – užrašys ar ne – tai perskaitys tik ji pati. Apskritai Aleksą buvo užvaldžius totali apatija. Bet karštas vaškas jai trumpam „vožtelėjo“ į atostogų išėjusias smegenis ir ji pagalvojo, kad būtų neblogai užsirūkyti.

Ji lėtai pakilo nuo kilimo ir nuslinko į virtuvę. Ant grindų voliojosi tušti buteliai, kuriuose kažkada, dar visai neseniai buvo „ugninio vandens“. Aleksa susirangė ant kėdės, stovinčios palei langą, ir iš suglamžyto cigarečių pakelio išsitraukė prasto tabako suktinę. Seniau ji rūkydavo tik labai brangų tabaką: ant plonyčio popieriaus lapelio užberdavo kvapnaus tabako, liežuvio galiuku sudrėkindavo popieriaus kraštelį ir susukdavo plonytę, kvapnią cigaretę, kurią rūkydavo kartu su Gabrieliumi. Dabar rūkė dervomis prasmirdusį pačio pigiausio tabako darinį. Plieninis žiebtuvėlis akimirkai apšvietė šiukšliną virtuvę. Aleksa giliai įtraukė melsvą dūmą. Dabar ji nematė jo spalvos, nors seniau ji tiesiog stebėdavo kaip smilksta cigaretė peleninėje. Dabar net pelenų nekratė tam ant stalo numestą porcelianinę lėkštę: į ją tik nuorūkas gesindavo. Apsiblaususiomis juodomis akims ji pažvelgė pro langą. Kažkada jai patikdavo pro jį žiūrėti, o dabar tik retkarčiais mestelėdavo abejingą žvilgsnį į už lango esantį pasaulį. Bet šį kartą buvo viskas kitaip. Jos žvilgsnis sustingo ties balkonu, esančiu daugiaaukštyje priešais jos namus. Jame stovėjo pora. Abu ramiai rūkė, kartas nuo karto pasibučiuodami, o pabaigę apsikabino ir grįžo į jaukų ir šiltą patalą. Iš Aleksos rankų iškrito cigaretė ir ji instinktyviai užsidengė rankomis akis, tarsi norėdama pridengti savo gėdą. Ji tiesiog pravirko. Lėtai nuslinko nuo kėdės ir susirietė į kamuoliuką ant purvinų grindų. Ašaros tekėjo upeliais. Ji kukčiojo tarytum mažas vaikas. Galiausiai skausmas pasiekė savo tikslą: abejinga viskam mergina pradėjo verkti...