Laiškas.

Labas, kaip gyvenasi mano širdy?

Idiotiškai pasisveikinu. Gal idiotė ir esu? Bet rašau tau ši laišką manydama, kad tu jį gausi: juk minčių paštas dažnokai užstringa...

Ant stalo ilgesingai į dirbtinę saulę žvelgia lelijos. Pasiilgau tavęs. Žiūriu į savo širdį ir matau Tave atsispindintį nematomą veidą. Tu esi paslaptingas šešėlis gyvenantis mano širdyje: vaikštai po remontuojamus kambarius, praverdamas duris ir žvelgdamas į tą jaukią netvarką, kuri visą gyvenimą lydi mane. Žiūri ir šypsaisi. O kokia Tavo šypsena? Nežinau, nes nesu mačius. Galėtum kartu su kitu be raidžiu laišku prisekti ir savo šypsenos atvaizdą, bet Tu taip nepadarysi. Pažįstu Tave, nors mes nebuvom susitikę akis į akį. O gal buvom? Ar ne šalia Tavęs aš tiek laiko prabusdavau rytais, nes vakare mes kartu atsiguldavome. Beveik niekada Tu man nugaros neatsukdavai: žiūrėdavai į apsiniaukusias lubas ir mąstydavai. O ką dabar galvoji? Prašau parašyk. Maldaut jau nebesiruošiu. Pabodo laikyti ištiesus širdį į Tave ir laukti, kol Tu prieisi prie lauko terasos ir praversi stiklines jos duris. Už jų stoviu aš, paskendus karštoje gyvenimo aistroje. Po manim vis dar žiojėja praraja, bet viršum manęs jau spingsi žvaigždės. Visur juoda, bet kitaip...

Rašau Tau nesąmones, bet ar Tu man, gulint ant pievutės nepašnibždėjai, kad rašyčiau viską, kas yra manyje. Ir rašau. Ir piešiu tai, ką jaučiu. Ir gyvenu tik taip, kaip jaučiu. Juk Tu mane to išmokei. Bet mokiniai pralenkia mokytojus. Aš pralenkia Tave. Tu dabar tik šešėlis. Bet vis vien rašyk man. Prašau netylėk. Tyla žudo... ir nužudo.. Liūdesys irgi...

Noriu Tau pasigirti: Tu mane susargdinai liūdesiu, bet Tu mane ir pagydei. Nežinau iš kur Tu atėjai, mano šešėli iš širdies, bet aš supratau, kad tik prarasdama Tave aš prarasiu ir save. Siūlai pinasi ir aš nebe suprantu, kas darosi. O gal pagaliau ir suprasiu. Teliko palaukti.

Prašau parašyk man kuo greičiau. Kad ir žodį. Bet parašyk.

Kažkur ant širdies stygos stovinti ir geriausių klejonių Tau linkinti Aušra.

Tiesiog...

Reikia eiti piešti veidą. O gal užtektų tik giliai įkvėpti? Tuk tuk tuk. O gal ku ku? Nebesuprantu. O gal ir niekada nesupratau? Kas? Kur? Kada? Kaip? Kas aš? O gal tai visai ne aš? Įskilo žiūrono akis, pro kurią aš stebiu aplinkinį pasaulį. Plyšta rankų oda tarsi popierius, o mes vis vien giedam giesmes nematomiems dievams. Isteriškas juokas veržiasi pro mano gerklę: kažkas joje prapjovė skylę ir viskas, kas buvo manyje teka lauk. Koks grožis skleidžiasi numirusioje gėlėje... atrodo galėtum ją stebėti valandų valandas ir tau tai neatsibos. Sunaikinau vienuolika blusų, ropinėjusių po šilką. O gal aš pati blusa? Užsidegė degtukas. Ups, nudegiau pirštą. Eisiu pasivaikščioti stogais. O gal palangėm? Čir čir - ir taip visą rytą. O po to miau ir viskas baigta. Aš turėdama daug, neturiu nieko. Basos pėdos sminga į purvą ir vis vien aš esu švari. Purvas nelimpa prie manęs. Pajaco kaukė ant mano rūdų akių. Aš baltapūkis vabalėlis, ropinėjantis ant toksiškos vynuogės šakelės. Drambliuk, drambliuk, pasakyk, kas aš esu. Tyli. Parazitas. Nuraučiau galvą, bet tu nesi mano. O kas mano? Mažuti, Klimtai, norėčiau tave apkabinti, bet negaliu, nes tu sėdi ant rausvos sienos. Nekenčiu rausvos, bet niekas to neklausė. O kas manęs klausia? Aš. Aš egoistiška būtybė. Raitausi beorėje erdvėje ir bandau kvėpuoti. Reikia eiti piešti veidą. O gal užtektų tik giliai įvėpti? Nėra kuo. Duokit deguonis molekulę, kurią aš patalpinčiau į savo plaučius, nes jie miršta. O gal cigaretė būtų geriau? Ar turi tabako? Visi nori rūkyti, bet niekas neturi. Ar turi tabako? Ne, neturiu. Aš nerūkau. Bet tau jo vis vien prireiks, kur tu eini. Aš žudikė maniakė: naikinu visus gražiuosius dievo kūrinius. Sėdžiu bažnyčioje ir netikiu, kad aš ten galiu sėdėti. Einu vemti krauju, nes nieko daugiau nebeturiu savyje. Kraujas grūdelių pavidalu teka mano venomis. Gal todėl man skauda rankas ir kojas? Kas man jas nukirto? Stalo dulkės tokios gražios. O gal tai tik košmaras? Pažadinkit mane! Aš graužiu nagus, nes išalkau kruvinų aukų. Aš tarsi majų deivė: man reikia dar plakančios širdies, kad galėčiau pati gyventi. Galvoje skamba gitaros. O gal tai kanklės? Gal? Gal? Gal? Daug , per daug klausimų. Užkniso. Krentu žemyn, į savo lovą, ir pamirštu. Glamonėju rankomis kaktusą. Jo spygliai lenda man į rankas, bet man neskauda. O gal niekada ir neskaudėjo? Gana. Reikia liautis. Man pačiai nerūpi, tai kitiems tuo labiau.