be pavadinimo.

40 minučių - tiek man dar liko iki skubėjimo... mieliau savo per baltoj lovoj pasivoliočiau... nebeturiu jokio noro eiti dirbti ten, kur reikia skaičiuoti laiką ant pirštų... tiek to... pinigus vis vien moka...

Omletas, piktai užkišo mano skrandį. Axel Rudi Pell dainuoja apie sudaužytą širdį. Tuoj klausysiuosi dainą apie tai, kad svajonės virsta pelenais... gal, nežinau... daug pati visko sudeginau... ir dar daug sudeginsiu... koks dabar skirtumas... tiesiog kairiajame smilkinyje įkyrai dilgčioja... tai ir viskas? Nežinau...viskas maišosi ir malasi...per daug minčių ir chaotiškų sapnų... Per prievartą geriama abejingai paruošta arbata. Atrodo ir arbatžolių, ir cukraus pakanka, bet... norėčiau mėlynų gėlių, nes tokios spalvos būna svajonės... norėčiau gauti dovanų svajonę... bet negausiu... jos negalima nusipirkti prekybos centre ar kitoje parduotuvėje... ją reikią padaryti iš savo širdies... ayj, vis vien aš jos negausiu... geriau nusipirksiu mėlynų ledų, kainuojančių po šešiasdešimt centų už porciją, ir pabandysiu įsivaizduoti, kad tai ir yra mėlynai šalta mano svajonė... dirbtinis šypt... reikia nusipiešti akis... šypsenos nepiešiu - neverta... užteks ir akių... vis vien aš tik juodai baltas vaiduoklis, klaidžiojantis po Kauno senamiesčio rūsius... tyla nužudo

skauda.. labai

_ ,, _

Pasivažinėjom ir grįžom... suplyšę džinsai ir auskaras dešinėje ausyje... Kvapnusis moliūgas? Kažkokia nesąmonė. Eisiu pešti nuo krūmų saldaus vyno. Mmm... vynas... arba alus... bet geriau vynas... Sodrus skonis nusėda ant apatinės lūpos ir tada lėtai lėtai aplaižyti lūpas... fantazija... Nerimauju... man nepatinka nerimauti... tada pasidarau pikta ir irzli... Tylos karas...

be pavadinimo.

Chaotiška naktis. Dainos pinasi, tiksliau painiojasi, į vieną didelį mazgų kamuolį, kurį lengviau sukarpyti nei išpinti. Nuo T.A.T.U. iki Joy Division. Nesuprantu savęs: vieną akimirką aš sugebu juoktis, kitą noriu isteriškai verkti. Vienu momentu sugebu nardyti trankioje šokių muzikoje, įsivaizduodama save šokių aikštelėje, kurioje išnyksta viskas aplinkui ir aš galiu nevaržomai šokti, o kitą... tiesiog sėdžiu ant kėdės įsikniaubusi į aksominį maišelį su viltimi ir narstyti po kaulelį praradimus, nuoskaudas bei laimės akimirkas. Tų akimirkų tiek daug...

Norėjau parašyti pasaką. Bet negaliu susikaupti. Vietoj to aš susitaisiau savo mylimiausią auskarą. Juodas uodegos galiukas galva trinasi į mano nugarą, kad eičiau su juo pažaisti, bet neturiu jėgų. Reikėtų miegoti, bet akys nesimerkia. Rytoj dar kartą eisiu bandyti... tikiuosi pasiseks. Labai noriu sugrįžti. Pasiilgau knygų kvapo. Žavūs nevykėliai guli ant stalo krašto. Paskaityti? Per daug sudėtinga. Kartais užtenka perskaityti vieną knygos puslapį ir minčių bei svarstymų pasisemi net kelioms dienoms. Bet dabar man jų užtenka ir iš savęs pačios plūstančių. Jie tartum nebe krešantis kraujas, kuris sunkiasi per kanjoną, išvagotą aštrios veidrodžio šukės. Gal reikia panaudoti susikaupusį nemažą kalniuką odos valymo, skaistinimo bei depilevimo priemonių? Tada dar pamerkti trumpučius plaukus į kaukę ir prisiversti išsipešioti antakius, kurie jau pradeda prarasti savo išraiškingą formą. Tada dar nagai. Su rankų negaliu ką nors per daug daryti, todėl "nukentės" kojų nagučiai: tamsaus lako bei truputis šiokių tokių ornamentų. O dar Chna turiu. Gal ką nors nusipiešti? Gal... Visai norėčiau. Gal kai viską pabaigsiu daryti ir įlysiu į kurį nors iš savo šyzovų drabužėlių, pasijausiu geriau? Net neįsivaizduoju. Su knyga per galvą už tai niekas neduos, todėl pabandyti verta. Nebenoriu pamiršti savęs.

Minčių banga atslūgo. Gal vis dėlto pasikloti lovą ir bandyti ropštis į ją? Nors vis vien galiu sau leisti miegoti iki vidurdienio. Eičiau dabar pažiūrėti dar kokią nors romantinę komediją, bet nematytų nebeliko, o visą kita tiesiog dvokia trileriais, koviniais bei siaubo filmais... arba šyzom. Nors filmų jų pavidalais ir mažoka. Daugiau tokių knygų, paveikslų bei drabužių su šyzo elementais rastum nei filmų. Apskritai nelabai ir turiu tokio labai jau normalaus daikto. Visi jie kažin koki kitokie. arba man vaidenasi. Ayj... koks skirtumas.

Einu įlysiu į šiltą vandenuką, o po to jau mąstysiu miegoti ar ne...

be pavadinimo.

Suvaidinta? Kažkas scenarijų sudraskė, o aš jį neteisingai sudėliojau, nes puslapiai buvo nesunumeruoti ir man reikėjo interpretuoti.. Poezija? Nejuokinkit...

Kodėl reikia rėkti? Na, kodėl? Aš tik mediniu pagaliuku badau apatinę lūpą: jei pasidarys skylė, prasiversiu auskarą. Tada mane tikrai atleis iš darbo. Jėėė... svajonės pildosi...

Gerai, kad bent nepersipuošiau... o tai būtų reikėję tik nusišypsoti ir susisupti į juodą skraistę. run, baby, run...

be pavadinimo.

Prakąstas obuolys voliojasi ant stalo. Katinas uodžia ora. Kambarys atrodo lyg jame būtų sprogusi milžiniška drabužių bomba. Noriu alaus arba vyno... Noriu išeiti kur nors pablūdyti ir su kuo nors pabendrauti. Sirgti užknisa. Dirbti sergant dar labiau užknisa. Žinoti, kad liko vos mėnuo - nervina. Todėl sirgdama ir nebedirbu. Dėjau. Rytoj - reikalų tvarkymo diena. Pasiilgau... labai pasiilgau... ech, bent už autobuso bilietėlį tik pusę kainos reikės mokėti... Kažkaip staiga, užsimaniau troškinio su šparaginėmis pupelėm, virto senoviniame špižiniame puode... niam... Ant stalo stovintis bonzas man nepatinka: per daug jis apgraužtas. Jei nebūtų vėjo, užsidėčiau skrybėlatę. Noriu pasivaikščioti. Gal eiti? Nežinau. Nervina, kad neturiu ką apsirengti. tiksliau turiu, bet nieko nėra, ką norėčiau apsirengti. Tas per puošnu, tas per paprasta, tas per gašliai atrodo, tas, per daug uždaras... į baltus marškinius nebegaliu žiūrėti... į klasikinio tipo sijonėlius irgi... Globalinė mano pasaulio problema. Tik šita antroje vietoje. Pirmoje stypso VDU klausimas, kurį spręsiu rytoj. Kažkokios labai jau susipynusios mano mintys galvoj... Ayj... einu tvarkytis...

Gal vis dėlto eiti pasivaikščioti?...

Aš noriu žolės.

Kartą žiūrėjau filmą, kuriame buvau pagrindinio vaidmens atlikėja. Bet susipykau su scenaristu ir jis mano veikėją nužudė. Dabar likau tik aš ir prisiminimas, kad kažkada buvau pagrindinio vaidmens atlikėja. Star. Prarykim šokoladu apglaistytą varškės gabalėlį. Gal cukrus apsvaigins mane? Nemanau, bet pabandyti verta. May be I am blind... Nenoriu nieko matyti. Ir negaliu nebežiūrėti. Šiandien arbata šlykštaus skonio. Ne mano puodelis. Prie jo lūpos nesilietė tūkstančius kartų, jų neglostė plūstantis karštis, o veido neglamonėjo garas. Tik akių pieštukas ir drėgni plaukai, kurių galiukai vis dar balti, atsispindi veidrodyje. Ieškau kažko pamesto. Nerandu. Gal ir neberasiu? Košmaras, atneštas vienišos nakties sekundėmis, pildosi. Kiek daug pilkai geltonos spalvos aplinkui. Pedantiška tvarka ir degančio aliejaus kvapas. Tiek daug daiktų aplinkui... ir vis vien taip tuščia bei nyku... Tai niekada nebuvo mano... Juodas, viskuo patenkintas uodegos galiukas man pasakė „labas rytas“. Tik jis tai ir padarė. Nekenčiu šito ryto. O kelias vis bėga ir bėga. Duokit šautuvą: eisiu šaudyti į nokstančius obuolius. Aš nebežinau, kas esu ir kuo noriu būti... Kvailas maksimalizmas plėšo mano akies rainelę, bet ji nebejaučia skausmo. Gal todėl, kad akyje nėra skausmo receptorių?.. Nesvarbu. Daug dalykų man tapo nebesvarbiais. Preitarai išsipildo: perlai tikrai atneša ašaras...

Dar viena šyza.

Dryželių diena. Dryžuotos kojinės. Dryžuotas „bliuzoniukas“. Dryžuota ir pati aš. Tik viduje. Išorėje aš pakankamai pabalus. Savanoriškai. Saulė man nėra draugė. O mano siela yra žydrai - juodai dryžuota. Tik juodai pastaruoju metu vis rečiau apsirengiu. Noriu truputi šviesos. Tik šaltai žydros. Ir dar aviečių sirupu aplaistytos. Nuo tylėjimo stogas pradeda važiuoti. Aš tarsi mažutis kačiukas medžioju laikrodžio rodyklę. Užmerkiu vieną akį ir bandau žvilgsniu pradurti skylę savo delne. Uuu... oda jau nusilupo. Stigmos veriasi mano kūne. Jėė.. aš būsiu šventoji. Tik, aišku, ne upė. Duokit išgert, parūkyt ir pasimėgauti pro mane bėgančiu pasauliu. Dar dešimt minučių palauksiu ir tada prarysiu dar vieną kreidos gabalėlį. Pliumt. Ot, man ne px. Bent mažiau skauda. O aš visai nieko prieš prieš (kvailai skamba) šokinėjimą nuo lovos ant žemės arba suktis ratu tol, kol bloga pasidarys. Išsivemsiu ir vėl krykštausiu tarsi vaikas, kurio fantazija jam atvėrė begalinės laimės klodus... Neuždarysiu durų. Tegul vėjas pabando pats save pagauti. Aš pažiūrėsiu. Kartais taip ilgai užsižiūriu į vieną tašką, kad pamirštu viską aplinkui ir man pasidaro ramiau. Aš noriu rėkt. O kodėl gi ne? Pūkuotos mintys laipioja man ant sprando ir šnibždą į ausį. Nesakysiu ką šnibžda... aš kukli mergaitė. Parauskim. Tiksliau smarkiai patrinkim žandus, kad jie paraustų. Labai retai paraustu. Pagavau laikrodžio rodyklę. Jėėė... maloni šiluma nuvilnijo per visą mano kūną. Arbata. Šaukštelis juodos arbatos ir pusantro šaukštelio cukraus, pageidautina į vidutinį puodelį, be abejo žydrą. Gal ir vėl eiti pasidažyti? Ayj... vis vien tik aš pati tai tematau. Ranka nevalyvai siekia lūpų. Rūkyti. Kaip senai rūkiau. Kad bent jau paprasta cigaretė būtų namie... o ką jau kalbėti apie vyšninio tabako suktine, kurią valandų valandas formuodavau ir lygindavau, kol ji pasidarydavo plonytė it per pusę perskeltas mano mažasis pirštelis. O tada lėtai lėtai surūkai savo „kūrinuką“. Ir dar gero raudono vyno tarė šalia. Kaifas. Žinau, kad taip negalima sakyti, bet išties tai ir yra kaifas. Laukiu žiemos. Tada aš tokį kaifą ir gaudydavau: už lango šaltą, o tu sėdi ir rūkai. Blem. Įsisvajojau. Man negalima rūkyti. Ir vyno nebegalima. Kartais aš nebežinau, ką man iš viso galima. Negi manęs tikrai laukia pilkais atspalviais išdažytas gyvenimas, kai vieną po kito geri baltai žydrus kreidos gabalėlius? Bandau pabėgti nuo savo minčių, bet jos kur kas greitesnės nei aš ir mane aplenkia. Jos laimėjo, o kaip prizą pasiėmė mano gebėjimą kalbėti ir rašyti. Sūkos. Todėl ir vapalioju visokias nesąmones, o dažniausiai, kai reikia prabilti tik ašarom apsipilu. Ayj, nepradėsiu savigailos programos dėstyti... juk net man ji nebeįdomi. Geriau dar kartą paklausysiu dainos apie pavargusias naktis bei oro žiurkes ir eisiu Simpsonų žiūrėti. Kad ir viena, aš eisiu į kino teatrą jų filmo žiūrėti. Čia jau griežtai nuspręsta. Dabar jau šalta banga nuvilnyja per mano kūną. Šalta arbata. Koks skirtumas? Ar ji karšta, ar šiek tiek atšalus... vis vien ji man patinka ir aš ją mėgaujuosi. Kartais reikia tiesiog priprasti.

Daugiau nei vieno taško dienoraštis.

Naujas arbatos puodelis ir valkatos, dainuojančios mano mintyse. Sujaukta lova ir keistai gelsva šviesa nežada nieko gero. Sapnavau košmarą... man buvo baisu... gal todėl, kad buvau viena?.. Kaip išgyventi, kai ant tavęs puola žvėrys ir nori sudraskyti į skutelius, o tu net pagalio savigynai neturi?.. Bet tai jau tampa nebesvarbu. Jei išsipildys mano košmarai, tai bus viskas nebesvarbu...

Šią vasara neatsivalgiau braškių; negulėjau ant rasotos žolės, spoksodama į žvaigždes; nepasidžiaugiau nė vienu baltu jazmino žiedu; neuosčiau žydinčių liepų; neišgėriau nė taurės raudono vyno prie upės; nešokau; nėjau pasivaikščioti; man neatsirado nė viena strazdana; nesiklausiau miegančios žemės... tiek to...

Aš jaučiu, kad kažkas yra nebe taip. Gal taip ir turėtų būti? Nežinau. Nenoriu kitaip. Man buvo gera, kai... nesvarbu... juk tai buvo, o dabar yra... Na, nusišypsok, tu, pasišiaušus, užsimiegojus, mergiščia, kuri vakar galvojo, kad blogiau jau nebegali būti... na, nusišypsok, juk tiek nedaug trūksta iki to, kad ir pats pasaulis nusišypsotų. Dabar juk nebeskauda, saulė šviečia už lango, valgai vyšninį pyragą, niekur skubėti nereikia... bet kažkodėl mažutis lietaus debesėlis plaukia pro tavo dešinės akies rainelę. Rodos lietus kaupiasi... tik gaila, kad bitėms taip neatrodo...

...kaip norėčiau pajausti snaiges ant savo pečių vidurvasarį... pasinerti į baltą pasaką, kurios pabaiga būtų naiviai nuspėjama kaip disnėjaus filmai...happy ever after Bet aš jau per didelė mergaitė, kad tikėčiau laimingomis pabaigomis, kai po visko, kas buvo bloga, po visų skausmų ir nuoskaudų ateina ramybės valanda, išsitempianti iki ramių parų, savaičių, mėnesiu, metų, galiausiai amžių... kai žinai, kad nerimauti, bijoti ir nusivilti niekada nebereikės... kai žinosi, kad košmarai pasilieka tik sapnuose, o galiausiai ir jie išnyks, nes sapnų gaudyklė, nupinta šiltų rankų, bus pakabinta nuošalioje tavo namų kertelėje ir nė viena bloga vizija nebesiskverbs per odą, jos nešiurpindama ir nebeplėšdama... svajonės

Dainos, tarytum turėdamos mažutes, bet greitas kojytes, bėga tolyn ir tolyn. run, baby, run... O aš sėdžiu ir stengiuosi suprasti savo dilgčiojančias rankas bei kojas. Ar jis dar liko, po vakarykštės nakties? Ar dar kartą sugrįš ir mane sugriaus? Nebenoriu... nebe iškęsčiau... tą akimirką atrodo, kad plyšta viskas... širdis pradeda smarkiau daužytis, tarytum bijodama to, kas vyksta po ja... smegenys lydosi ir liejasi į vientisą masę... o venos pulsuoja ir plyšinėja... Baltas kreidos gabalėlis plūduriuoja manyje. Ramiau. Tikiuosi šį kartą ilgesniam laikui... tiesiog per daug eretroscitų... ironija

Aš nežinau kas manęs laukia šiandien. Norėčiau žinoti, bet nebemoku žinoti, kas bus, vos tik pažvelgus į margus paveikslėlius ar vinguriuojančius delno kanjonus, iškilusias kalvas, ar likimo išgulėtas įdubas. Nebemoku užrašyti savo lekiančių minčių, nes nebespėju kartu su jomis... kiek daug aš savyje pamiršau...juk turėjau, kažko atsisakyti, kad galėčiau gyventi...