Apie.

Atradau nuostabų dalyką: tankas... atrodo toks paprastas dalykas, kad net neatkreipi dėmesio... bet perskaitai ir apatinė lūpa atvėpsta. Ech... gaila, kad knygos čia neturiu: parašyčiau jums kelias, sukurtas 900 - 950 metais Japonijoje, tuo metinės imperatorienės. Gražu. Jomis gyvensiu visą ateinančią naktį...

be pavadinimo.

O vakar buvo tikrai graži diena. Jos reziume: pasaulis tikrai gražus, kai nematome aplink tave vaikštančių žmonių. Ech... obuolių sulčių?


The Brave

Dabar sėdžiu ir žliumbiu. Drąsos reikia ne numirti, o susitaikyti su faktu, kad mirsi. Labai slegiantis filmas... geriau jo šią naktį būčiau nežiūrėjus...

Einu pabandyti užmigti šalia savojo Frederiko...

be pavadinimo.

Vijoklis, prismaugęs vyšnią, nuraudo. Bet ne iš gėdos. Jį apkramtė rytas. Niekšelis. Sopulingos mintys pradėjo varstyti mano kūną. Aptirpimas išgaravo ir teliko tik šleikštulys. Kažkas gamina vakarienei petražolės. Saldus kvapas iki pykinimo svaigina. Viskas sukasi. Round and round. Kankinimai, atlikti gulint, reikalauja dar dėmesio. Septyni. Skaičiuokime laiką...

Jaučiuosi prislėgta tūkstančio tonų akmens luito. Kaip norėčiau kažką pakeisti... o tegaliu bandyti apmarinti žaizdą ir pabandyti eiti... ir apsimesti, kad nebijau... kad užtenka mane apkabinusio lango stiklo... ir vis vien pabandysiu... man tereikia išvaryti iš savęs tą šlykštų pykinimo jausmą... ir gal tada galėsiu...

be pavadinimo.

Blausi ūkana nusėdo mano akyse. Violetinis lašas nuriedėjo per mano nugarą. Saldus balsas paglostė mano ausį. Bet aš vis dar apsiblausus. Šeši. Daug ir mažai. Aš nulaižau prakaito lašus nuo Tavo kaktos. Migdomieji, kuriuos paskleidė mano smegenys. Lūžtu. Mėlyni drugeliai buvo subombarduoti ir dabar guli ant palangės. Žvėris nugalėjo. Žiūriu į rudenį ant stalo. Stebiuosi. Daug minčių. Mažai laiko. Einu panerti į dirbtinius žąsies sparnus.

Sakinys.

Draugo ilgiesi žiūrėdamas į sniegą, mėnulį ir gėles. (J. Kavabata)

be pavadinimo.

Norėčiau išeiti pasivaikščioti.Tarp rudenėjančių medžių. Kvėpuodama atvėsusiu oru. Rudenį aš būdavau laimingiausia. Gal ir šis toks bus? Tikrai nežinau. Net nežinau kaip klostysis kita diena... neramu... bet tai paliksiu dienai.. Dabar naktis ir aš norėčiau pasivaikščioti. Kaip seniau: pasakyti, kad einu išvesti į lauką savo šuniuką ir pasivaikščioti... Eiti. Eiti. Eiti. Vakar mačiau paraudusį it nekalta mergaitė klevą. O pro mikriuko langą skaisčiai švietė rytinė saulė. Trapiai žavinga. Norėjosi išlipti prie tilto ir krantinėje atsistojus parūkyti bei pasigėrėti rudeniu. Bet...
Dabar geriu Kubuš su braškėmis ir galvoju kaip būtų gera pasivaikščioti... et, nesvarbu... aplink mane siaučia du draugai, kuriems išsiskyrimas būtų lygus mirčiai... visi miega, o aš retkarčiais pažvelgiu pro neuždengtą langą ir pagalvoju "kokia graži naktis"...

Keista... mano nuotaika kažkokio skaidri... Sėdžiu ir dainuoju. Dar valandą žaidžiau su kaimynų šinčilu (mielas padarėlis, labai gėlių žiedlapius mėgsta ). Be to turiu baltą rožytė, kurią labai smagu rankose nešiotis. Ir šiaip... gal todėl, kad nereikia niekur skubėti, nervintis... kad galiu kada noriu eit miegoti... kada noriu keltis... reikės eiti rudeniniu sodu pasimėgauti... gražu...

be pavadinimo.

Mano sesuo:
- Kadangi buvo keturi persikai, aš du suvalgiau... va, vienas tau liko... Ar man poilsio trūksta ar aš šiaip ko nebe suprantu...

Jaučiuosi tarytum Fumiko, kuri sudaužo mažyti sino puodelį ir pabando pabėgti pati nuo savęs. Ir tūkstančiai gervių nuo furisakio pakyla ir skrenda pro mane. Jų sparnai mane daužo. Ir man baisu. Aš neturiu obio su vilgdagiais... ir mano kvepalais nėra įsigėrę Tavo arbatos namelio tatamiai... todėl sudaužau mažyti sino puodelį į akmeninį sodo dubenį ir bėgu tolyn...nes yra geresnio sino.....

be pavadinimo.

Dvi valandos. Eisiu toliau skaityti gyvenimus. Dabar vėl arbata, nes lietų vis dar jaučiu ant savęs... savyje... truputis braškių imitacijos ir išnaikintos lūpos...

Aš sustingau ir įsiklausiau į krebždesį, kuris vis garsėjo ir garsėjo... aš tegalėjau stovėti... visi mano kūno raumenukai buvo tarytum sutraukti skausmingo mėšlungio... krebždesys vis artinosi prie manęs.... bet aš nebijau...

P.S. Buvau pradėjusi pamiršti, kad man patinka saldumynai..

be pavadinimo.

Koks nekaltai žydras dangus... žiūrėjau į jį, kol akys užsimerkė... prasibudau - ir vėl žiūriu... Tik labai šalta... Tea. Teisingai: prisimink. Negalima pamiršti... O naktimis aš knygas skaitau. Puslapiai ištirpsta tarp sugrubusių pirštų... Bet sapne mane privertė sukurti negailestingą planą.... gal imt ir jį įgyvendinti? Nežinau. Man labai baisu... bet tuštuma užvaldo... Drink tea and run away... Yes... sure...

be pavadinimo.

Gėlės numirė, gulėdamos man ant rankų. Aš tik žiūrėjau ir neįstangiau pajudinti nė vieno savo kūno raumens. Beprasmės pastangos išgyventi nusijuokė man į veidą. Niekinga ironija spardo mano kairiąją akį. Nenoriu. Negaliu. Skauda net kvėpuoti. Gedėkime, nes gėlės miršta