Mano dienoraštyje daromas remontas. Atsiprašau už iškilusius nepatogumus. :}

2007-11-30

Kaip visada - apie visišką nieką.

Norėčiau nejausti... bet viskas pulsuoja manyje... dar priesko maisto? Žinoma, o kas man belieka... o norėčiau sriubos... Žiūriu į savo šukas: kokia jų paskirtis? Nupešti? Nežinau... Teliko tik muzika... o aš vis vien bijau...

Tyla... tuščia... noriu eiti pasivaikščioti... žiema bando nosį rodyti... Kaip man pabėgti nuo visko?

2007-11-23

be pavadinimo.

Čia turėtų būti riksmas, bet patylėsim. Juodas uodegos galiukas reikalauja popierinių aukų. Jis gali imti viską net neklausdamas. Keturios raidės sujaukia dirbtinę ramybę, o tylą subado sielą. Apsimetinėju dirbančia. Pešioju ataugusias garbanas. Mergaitiška. Kažkodėl pastaruoju metu aš vis savęs klausiu ar esu graži. Bandau įtikinti save, kad tokia esu, bet kartais... tada ir kitų žvilgsniuose ieškau žinojimo. Nedaug žinau. O gal nežinau nieko? Tik klaviatūros barbenimas. O gal tai lietus mano mintyse? Klausimai. Jų daug. Daugiau nei gali aprėpti. Ir vakar sugebėjau pagundai atsispirti... bet šitą pasaką norėčiau palikti kitam... o dabar... dabar mes bėgam į sieną: ji mano kelias...

Nuostabu kaip nuotaiką galia pataisyti kvailai žavi komedija. Bet va dabar aš net nežinau ar tai komedija, ar visai kas kita. Bet koks skirtumas? Maloniai šilta. Buvau pamiršusi tą "meilumo" jausmą skrandyje. Norisi taškyts šlapiais plaukais. Norėjau nueiti juos nusikirpti šiandien, bet pasiliksiu. Lai auga. Ir šiaip... man patinka px jausmelis. Net nebejaučiu skausmo...

2007-11-15

be pavadinimo.

Laikas... pirmadienis nuspręs už mane ar jo turiu. Norėčiau. Bijau. Labai. O jeigu ne? Žiūriu. Nieko nesimato. Tik oda skeldėja. Skandinam atbukimą. Ir vėl nebemiegosiu. Labai šalta arbata. Paneik mane ir būsi pasmerktas... Ar tikrai? Ar neigdamas save žmogus pasmerkia? Gal. Gaila, kad šlapia: norėčiau pagulėti ant žemės ir suprasti. O pro debesis pasirodė spindulelis saulės... bet tai truko taip trumpai, kad aš net nesupratau... Laikas... aš net nežinau ar vis dar jo turiu...

2007-11-06

Mergaitė, kuri nukrito į žemę.

Aš žinau. Aš suprantu. Kitaip nebebus. Aš sėdžiu. Mano širdis plaka. Aš gyva. Aš nejaučiu. Vanduo tyška. Aš plaukti nemoku. Niekada neišmoksiu. Neužrašomas veiksmas rėkia manyje. Aš bandau suvokti kodėl, bet negaliu. Nenoriu. Mano rankos žaizdotos. Vąšelis drasko odą. Kraujas lašnoja ant baltutėlio nėrinio. Prie jo aš glausiu galvą. Kada nors. Tai reiškia niekad. Jūra. Juokas. Jutimas. J. J. J. Tyla. Jos begalė. Ji beribė. Kaip ir pyktis. Kaip ir bausmė. Aš ją tįsiu visą savo gyvenimą. O kiek jo daug nebeliko. Kiek iššvaistyta. Kiek mažai turėta. Bet turėta glaudžiu prie širdies tarytum savo vaiką. Jo nebus. Niekad. Tik dabar suvokiau. Galutinai. Daug ko nebus. Daug ko negalėsiu turėti. Negalėsiu patirti. Karšta. Ant mano veido. Vanduo tyška. Bet plaukti nemoku. Sparnų niekad neturėjau. Bet skridau. Gaila, kad neturiu baltos suknelės. Apsirengčiau ir stovėčiau prie savo mėlyno akmens. Ir laukčiau. Visada lauksiu. Kada nors sulauksiu. Tai reiškia niekad.

2007-11-05

Tep vat.

Iš pradžių žvaigždės priartėja prie žemės. Jos pasidaro milžiniškos. O tu stovi prie praustuvės ir ilgai... labai ilgai plauni rankas, kol jos tampa nepriekaištingai švarios. Tada po orą pasklinda balti milteliai, pakvimpa raugu arba mielėmis... ir rankos minko, purena ir glamžo, kol viskas tampa viena... šiltai apgaubi senove kvepiančiu rankšluosčiu ir palieki žvaigždžių globai... o vos tik joms užsimerkus tu kepi duoną ir visi namai pakvimpa jaukumu bei ramybe... tada ateina Kalėdos...

svaigulys

Nėra muzikos. Pasėdėkim apytikrėje tyloje. Ūžia kompiuteris, kažkas klausosi radijo. O aš vis vien stengiuosi nieko negirdėti. Negaliu nueiti, kur man reikėjo nueiti, nes pati gamta paskelbė man nuosprendį. Negaliu nueiti, kur noriu nueiti, nes mano piniginė ironiškai šiepiasi ir rodo man vidurinį pirštą. O ryt žada sniegą. Gal ir gerai. Baltas purumas užklos papilkėjusią žemę ir gal šiek tiek bus ramiau. O šiandien kabarosimės į palėpę tvarkyti senų daiktų, atsidedant (netyčia) į šalį tuos, kuriuos reikėtų vežtis kartu. Dabar pagerkim arbatos ir palaukim skaičiaus mėlynoj juostelėj. Ir turbūt nesulauksim. Koks skirtumas. Aš laukiu nesulaukiamo, neateinančio, neesančio... tai lyg miegas, kuris mano kailiuko nebeglosto... tik tiek.

Labas rytas...

Optimizmo - nulis. Pesimizmo - nulis. Apatijos - šimtas.

2007-11-04

be pavadinimo.

Žodžiai nusėda ant lapo. Mes tik rašom, rašom, kol tušinuko rutuliukas apsiverkęs maldauja pailsėti. Aš tarytum vergvaldė jį nuplaku ir priverčiu toliau dirbti, kol pačios mintys paklaikę pradeda lakstyti po kambarį ir virsta beskoniu viralu kažkieno lėkštėj. O aš badauju. Man tai kas. Geriau dar savaitę išgyventi ir atsisėdus ant tuščio kambario grindų, užsitaisius puodelį stiprios arbatos, įkvėpti ir žinoti, kad dabar jau niekas neberėks. laukiu...labai