Padėjus galvą ant tatamio.

Žemė šąla... žvynai mėtosi piniginėj, o aš noriu raudonų batelių ir dar kai ko taškuoto... pykstu ant savo organizmo, nes jis pyksta ant manęs... geriau suvalgysiu miniatiūrinį mars šokoladuką ir apsimesiu, kad ilsiuosi...

be pavadinimo.

Netobulos Kalėdos... todėl patylėkim ir pažiūrėkim kaip aplink pirštą raitosi dūmas...

Čia tiktų lopšinė, kurią dainavau kažkada mažai mergaitei, kuri dabar vaikšto debesimis ir žiūri į savo tėvelį, degantį tamsoje... dainavau ją be žodžių... tik melodiją... ji tiesė į mane savo mažutes rankutes ir čiupinėjo mano veidą... šią naktį aš vėl ją norėčiau paniūniuoti... tik dabar jau nebe jai... tyliau nei snaigės krinta... tyliau nei nuskinta gėlė vysta... dainuočiau ją ir žinočiau, kad mane girdi...

Aš plaktukų daužau krištolines taures ir vietoj jų serviruoju stalą tauriu plastiku. Sukurta pabaiga išslydo iš ranku ir aš, varvindama seilę, žiūriu į naują popieriaus lapą. Xuinia. Aš užčiuopiu plaukus ant galvos... o raudonas lūpdažis slysta per veidą, palikdamas nenuvalomą randą. Dar viena mėlynė. Dar dvi savaitės. O jeigu ne? Jeigu žvakė daug greičiau sudegs, nei tai nusprendžiau aš?.. Groja poezija... galva svyra ant klaviatūros, bet varveklis daužo į sprandą ir aš nebežinau, kur man pasislėpti. Išsinešk mane toli toli už debesų...

Mėlynas saris apglėbė mano pečius. Eisiu į ašramą pasisemti ramybės. Smilkalų dūmai įsigers į mano odą.
Pasakykit kaip man tikėti mano širdimi, jei ji su manim nebekalba?..

Keista daina... klausau jos ir nenoriu liautis...

Timberland - Apologize

Teorija.

Aš gaminu varinius žmogeliukus... reiškia aš esu varinių žmogeliukų dievas...

be pavadinimo.

Pomidoras, pasmeigtas ant kiniško pagaliuko, žiūri gailiomis akimis ir prašo jo nepaaukoti skrandžio dievams. Smegenys jo negirdi. Dantys kramto. Stogo ant galvos nebeliko, todėl geriau išburk man sniego...

Plūduriuoju. Krečia keistas šaltis. Nežinau nuo ko pradėti. Nei ką pasakyti. Gal atsistojus išeiti... pasižiūrėti kaip kvėpuoja merdinti upė...Pamečiau auskarą. Kito man niekas neparduos:išnaudojau savo galimybę. Turiu į skutukus sudraskytą bilietuką gyvenimui. Bandau jį vis suklijuoti, bet rankos dreba. Prašau, paduokit man stiklinę vandens...

O dabar sustokim, pakelkim akis į gelsvas lubas... jos byloja, kad nėra kur skristi...

be pavadinimo.

Ką parašyti aš nežinau. Tiesiog ritasi negliaudytas riešutukas per pasaulį. Jį bando pagauti Spragtukas ir sutraiškyti savo galingais kapliais. O riešutukas ritasi ir juokiasi, nes nepagaus ir nesutraiškys jo kevalėlio. Ir nėra čia jokios romantikos. Tai vadinasi regresavusia Kalėdine fantazija... :}

be pavadinimo.

Subrazdės gitara. Užgros lopšinę. Tyliai užliūliuos. Ramiai miegoti... nes pilkas asfaltas bąla...

Atsiduskim... ir pasakykim, kad rytoj bus viskas gerai, ir kad aš visai nebijau...

Wait.

Norėčiau, kad neaugtų kaktusai ant mano palangės. Atsisėsčiau ant jos ir žiūrėčiau į balzganos šviesos užlietus griūvančius šiltnamius, kuriuose kadaise augo pešiojamos rožės. Groteskiškas grožis.

Apie vakar.

O žinot, gyvenimas visai gražus ir linksmas, kai jį apšviečia kalėdinės lemputės. Ir dzin, kad ant galvos nėra pašiaušiamų plaukų, kad baigėsi cigaretės, kad pinigų taksi nebe užtenka ir niekas tavęs namie nelaukia. Bet vienas nuostabiai geras dalykas yra tas, kad yra su kuo kartu pasijuokti.

Ir dar aš gavau arkliuką...

Nieko nepasakyta.

Paskutinė diena. Malonus jausmas. Ir tikėkimės viskas baigsis. Dar truputis ir vėl viskas bent truputį atrodys normalu: žuvys nebeplaukios pilvais į viršų, mėlynos žvakės šildys rankas, kurios išmoks nebedrebėti, ir sekundės isteriškai nebebėgios laikrodžio ciferblatu. O jūs visi kiti eikit pasivaikščioti, nes man pradeda sektis. :}

Diena nežadėjo nieko gero. Bet neprižadėjo ir nieko blogo. :} Cute.

be pavadinimo.

Man labai šalta... geriu arbatą... tyla... ūžiantis kompiuteris... gerklėj tūno gumulėlis, kurį norisi išrėkti... norėčiau išeiti pasivaikščioti nepažįstamomis gatvėm ir pašokti... O už lango skraido nykščio dydžio arkliukas

Gavau mėlynų ledų...

be pavadinimo.

Tetrūksta begemoto su rausvu sijonėlio ir vilko, kuris išlenda iš po jo... Kepam kotletus? :}

Tokiomis akimirkomis kaip ši aš pagalvoju, kad neverta... bet vis vien padarai viską, kas buvo paliepta, pasileidi muziką ir įsikniaubus į pagalvę rėki kartu su balsu... ir guodiesi mintimi, kad nebe daug liko ir galėsi vėl normaliai gyventi... ir gal tada aš ir vėl turėsiu jėgų sukelti uraganą... šypt...

Šiandien nelabai kokia diena...

Man patinka, kai digsta elektra.

Lyja. Kambarys kvepia vašku ir prakaitu. Bet tai neerzina. Vakarykštę temperatūrą rodantis termometras guli ant stalo. Bet šiandien geriau. Važiuosiu pasivažinėti. Bent šiokia tokia nauda bus. Man? Ne... Vaškinės pastelės plaukioja manyje, skleisdamos erzinančią šviesą. Kitaip nei žvakės. Jų liepsnelės virpa, plazda bei šildo. O lauke drėgna ir šalta. Bet vis vien reikėtų eiti. Bet kodėl? Kad kitiems pasidarytų geriau? O man? Rizikuoju persidurti veną. Mėlynės. Nekenčiu jų. Kaip ir savo beprasmiškai numirusių plaukų. Norėčiau pabėgti, bet šviečianti pastelė mane traukia prie žemės. truputį dilgčioja kūną. Čia nuo gulėjimo.. turbūt... Nepatinka man būti įkalintai lovoj. Nebejaučiu prasmės. Kažkada ji buvo. Dabar? Tai tik paprastas nėrinys, iš daugybės gabaliukų. Tai mano tūkstantis gervių: nunersiu ir mano noras išsipildys... aš turėsiu namus...

Skamba telefonas. Nekenčiu šito garso. Reikėtų pasikeisti melodiją. Tai va, skamba telefonas. Už dviejų valandų reikia eiti. Nori to ar ne. O aš nenoriu. Jau baigiu susitaikyti su bumbančia tyla. Nerti man patinka. Pagavau azartą. Neri ir viskas išnyksta... kartais atrodo pakelsi akis nuo nėrinio ir pamatysi tai, ką norėtųsi matyti... bet... Juodas uodegos galiukas gaudo siūlą. Tai jo mylimiausias žaisliukas. Jis laimingas, nes ką tik priėdė lašišos. Sekasi suskiukui. O man vis dar priesko maisto dieta. Įdomu ar ilgai dar ji truks? Reikės paklausti... Daug klausimų aš jiems užduodu... Kažkaip juk reikia išlipti iš duobės? O aš vis vien norėčiau susiraityti B.O. foteliuke ir gerti arbatą...