Tep va. :}

Keistas rytas. Keistos dienos. Žaidimai lūpomis. Mandarinai. Airija nuskambėjo, bet vis dar girdžiu DDT. Policininkai-žudikai maniakai. Pavojingi žaidimai su ugnimi, kai nebebijai nudegti. Ranka slysta per ranka link alkūnės... o po to bėginėja po visą kūną. Mažučiai bučinukai aplyja mane. Saldu. Groteskiškas viešbučio skeletas užpildo horizontą. Ir ką daugiau čia pasakyti jums... a, būgnų lazdelė gali būti naudojama vietoj kočėlo...

be pavadinimo.

O vakar apturėjau gana gražią dieną. Bet ne vakarą. Po to žiūrėjau Family Guy ir valgiau svajonės spalvos saldainius. It's good to be bad pasakė svajonių vaikas ir nuėjo miegoti. Galėčiau dabar tiesiog užsirūkyti, bet žiebtuvėlis stovi kitame kambario gale. Du žingsniai yra begalinis keilias. Nieko čia ir nebe pridursi. Kaip ir apie tai, kad kartais tiesiog reikia bendrauti tik su tais, su kuriais gyveni. Moralas toks, kad man reikia dabar eiti, o aš sėdžiu ir vablinėju apie kažką.

Ir vėl run, baby, run...

Akimirka iš mano gimtadienio

00:00

Prasideda viskas iš naujo. Susiraitau ant kėdės kraštelio ir pasimeldžiu vėjui, kuris mane atpūtė kartu su jau seniai ištirpusiomis snaigėm. Vakare susmilkinsiu dar vieną cigaretę tarp sugrubusių nuo gyvenimo pirštų ir nusišypsosiu šalia sėdinčiai draugei. Gyvenimas bėga ir net neklausia ar aš to noriu. O aš ir noriu, kad jis bėktų tolyn vingiuojančiu takeliu, o aš tarytum brodyaga keliauju toliau, pasiremdama į šalia esnačius žmones. Aš nesu viena... ir nebebūsiu... ačiū jums, kad esate, mano brangieji...

Va, taip prasideda dar vieni gyvenimo metai...

Ta proga.

Juk niekas nepasikeitė. Tik vieta. O aš? Plaukų ilgis, svoris...poreikis išprotėti? Niekas. Vėl surūkyta cigaretė. Apverkta savaitė. Dar vienas puodelis tokios pat arbatos. Ir vėl sustingę žiūrime žemyn. Nekrentam. Tik žiūrim. Arba gulim paslėpę galvą po ankliode, kad niekas nematytų kaip eilinį kartą verkiame. Jie nieko naujo nepamatytų... o ir tu neiko naujo neparodytum... bet vis vien slepiesi nuo pasaulio po užklotu ir tikiesi, kad gal būt imsi ir visą tai pramiegosi...
O dar draskau kiaurą delną. Jis taip ir negyja. Negydau. Tai irgi nesikeičia. Tik kelios betirpstančios snaigės nusileidžia ant blakstienų ir pavirsta dirbtinėm ašarom. Idiotiška nostalgija suspardė mano alkoholio nebematančias kepenis. Bandžiau sveikai gyventi, bet noras išgyventi buvo tos slipnas, kad aš jo balselį vos girdėjau. Xuinia. Bet čia nesikeikiant. Bet koks skirtumas. Vakar man buvo priminta, kad nesu jau tokia gera... kad vis dar ta senoji aš gyvena manyje... tik gavo į galvą ir dabar inkšdama žliumbia. Kartu ir aš su ja verkiu: juk tai mano dalis... O aš norėjau... ir vyliausi... bet tiesiog nelemta man sudainuoti savo lopšinės... Apsiverkim. Dar karta. Juk tai nebe naujas reiškinys mano gyvenime.

Iš vienos smagios fotosesijos.

Nauja.

Nauji namai, naujas gyvenimas, naujas ir stilius. Gal suaugau? :)

be pavadinimo.

O jeigu būtų buvę kitaip... ranka, supantį lopšį... šyza... man rodos, tuoj pradėsiu rėkti... dėl die... vien tik daugtaškiai ir radiogalvos liko manyje...

be pavadinimo.

Jis tik stovėjo ją apkabinęs, o ji verkė saldžiarūkštėmis ašaromis. Iš lūpos tekėjo nekrešantis kraujas. Skaudėjo labiau nei vakar. Nuo to lengviau nepasidarė, todėl ji toliau verkė saldžiarūkštėm ašarom...