Mano dienoraštyje daromas remontas. Atsiprašau už iškilusius nepatogumus. :}

2008-03-31

Kaip du, daugiau nei kambariokai, į Prahą važiavo.

Vos tik saulelė pradėjo budinti svietą mes pakilome iš savo palubėse pakabintos lovos, kurioje nusprendėme daugiau nemiegoti (ne tik dėl mano aukščio baimės, bet ir dėl jos trumpumo), prisitepėme sumuštinių, apsirengėme kuo šilčiau ir išėjome į Praha. Taip taip, jums tikrai nepasivaideno: kadangi mes esame taupūs žmonės, todėl nusprendėme iki Čekijos sienos didžiąją dalį kelio nueiti. Iš pat pradžių turėjome truputį pavažiuoti traukiniu, bet ši kelionės atkarpa mūsų nė keik nenuliūdino ir mes sėkmingai grožėjomės vaizdais pro langą.


Na, tikrai ne kiekvieną dieną tai gali pamatyti... taip grožintis Elbės pakrantėmis ir graužiant obuoliukus  mes atvykome į vietą, nuo kurios turėjo prasidėti dar vienas išbandymas mano kojytėms (kaip ir važiavimas dviračiu, spartus ėjimas nėra mano stiprioji pusė). Vos tik prasidėjus mūsų žygiui pasirodė visu grožiu ir šiluma pavasarinė saulė. Mes jos visai nesitikėjome paskutinė kovo dieną ir dar tokios kaitrios, todėl ėjimas darėsi sunkesnis ir sunkesnis. Gailėjausi prisirengus tiek daug šiltų drabužių.. Bet gamtos grožis aplinkui mus atpirko visus sunkumus.

 


 

Ėjom ėjom ir priėjom. Pavargę, sukaitę, ištroškę. Dar teko paėjėti ir Čekijoje, bet ši kartą tik iki traukinių stoties, kur mūsų laukė traukinys, vežantis į Praha.
 Kaip ir reikėjo tikėtis, Praha tikrai daug judresnis miestas nei Drezdenas. Ir turistų čia kur kas daugiau. Bet trubūt čia vieninteliai didesni trūkumai šiame mieste (na, metro... bet apie tai vėliau). Gražu. Labai gražu. Net galva svaigsta nuo tokių grožybių aplinkui.




 

 

Kadangi taip vaikštinėjant ir viskuo iš eilės grožintis labai užsinorėjo valgyti, tai mes kopėme kopėme kalniuku į viršų ir aptikome vietinį vietinių žmonių, o ne turistų barą (kažkiek jis priminė senąjį B.O., kol jis dar nubuvo tiek smarkiai apleistas, ar barą 91, kai jį sutvarkė). Ten sočiai pavalgėme bei pirmą kartą atsigėrę tokio skanaus alaus, nusprendėme, kad pats metas mums ieškoti nakvynės. Ačiū dievui, kad aš mokykloje nepatingėjau išmokti anglų kalbos: kad ir nelabai idealiai kalbu aš angliškai, bet tai mus išgelbėjo nuo miegojimo ant suoliuko. Nakvynę susiradome pačiame miesto centre pas vietinį turką/arabą (nenoriu nieko įžeisti, bet tautybės taip ir neišsiaiškinom.. bet kad jis buvo tikrai negrynakraujis čekas - tai tikrai buvo aišku) ir už gana padorią kaina mes gavome tikrai labai padorų kambariuką. Nusimaudę ir dar kartą užvalgę, nusprendėme pasivaikščioti po naktinį miestą... čia jau prasideda dviejų įsimylėjėlių pokalbiai, todėl pasakoti nebėra ką.. ;)


P.S. Alus iš butelio, lieka alumi iš butelio.

2008-03-30

Kaip du, daugiau nei kambariokai, į Drezdeną važiavo.

Hmm... gal vertėtų pradėti nuo to, kaip šios kelionės idėja kilo..? Turbūt, nes mano nuomone tai yra ne mažiau svarbu nei pati kelionė. O prasidėjo nuo to, kad aš atsikrausčiau gyventi pas beveik nepažįstamą vaikiną, net nežinodama kokia jo pavardė.. ar kad jis yra bosistas... atsikrausčiau į vienus namus, kurių dorai neapžiūrėjau. Vedė mane keista nuojauta, kad viskas bus geriau nei gerai ir, kad manęs laukia šis tas nuostabaus (na, tų nuostabių dalykų mano gyvenime buvo itin maža..). Tai vat: aš susikroviau visus savo daiktus (t.y. vienuolika "lavonmaišių" drabužių bei batų, kelis paveikslus, knygas ir kitus gražumynus.. na, dar lovą) ir išsikrausčiau turbūt į pačią romantiškiausią Kauno gatvę, esančią pačioje miesto širdyje. Vos pagyvenus porą savaičių kartu mano kambariokas iš žaliojo didžiojo kambario pasiūlė aplankyti jo brolį, gyvenantį bei studijuojantį Drezdene. Aš ir vėl net nesusimąsčius, kad mane vos vos pažįstamas vyras panoro veštis į Vokietiją, sutikau. Aišku iki kelionės buvo likę daugiau nei porą mėnesių, tai laiko įvykiams, įsibėgėjusiems vėliau, dar buvo laiko. Daug neaiškinsiu, bet patarlė, kad į vyro širdį kelias veda per skrandį yra visiška tiesa. :D Na, į mano širdį daug irgi belstis nereikėjo: pakako dangiško žydrumo akių, vakarinių grojamų gamų ir supratimo, kad ir kas be atsitiktų jis visada bus kartu. Taip susiklosčiaus aplinkybės, du jau nebe tik kambariokai iškeliavo į Drezdeną.

Turbūt daugeliui nereikia aiškinti, kad šešiolika valandų autobuse nėra pačios maloniausios. Ypač kai jame tenka nakvoti. Na, man tai kas - aš maža... bet Viliui (paslaptingajam mano ne tik kambariokui), kurio ūgis siekia beveik du metrus įsitaisyti kiek patogiau autobuso sėdynėje nelabai pavyko... tai Drezdeną pasiekėme truputį daug aplamdyti, sustingusiais raumenimis... Bet karštas dušas, karšta arbata ir sumuštiniai su lietuvišku skilandžiu reikalus labai greitai pataisė ir mes išsiruošėme apžiūrėti miesto. Daug nekomentuosiu.. patys ir taip viską pamatysite.



 

 

 

 

 

Kai mes išvykome iš Lietuvos, buvome apsirengę paltus, megztinius, gimtojoje šalyje reikėjo kepurių bei pirštinių, o nuvykus į Vokietiją mes išvydome tikrų tikriausią pavasarį, kuris mus gerokai apsuko galvas ir norėjosi tik šypsotis, džiaugtis ir buvome pasiryžę viskam. Tas viskas yra važiavimas dviračiu. Drezdene  beveik visi važinėja dviračiais, todėl ir mes nusprendėme nuo tų visų neatsilikti. Nesu aš labai sportiška. Tarkim tik tiek, kad per fizinio lavinimo pamokas (nuo kokios antros ar trečios klasės) aš knygeles skaitydavau.. o ir su dviračiu nelabai draugavau ir nebuvau juo važiavusi daugiau nei šešis metus. Tai beveik teko iš naujo mokintis važiuoti. Man tai baisu buvo, bet Vilius buvo šalia ir aš žinojau, kad sugebėsiu nesitėkšti ant nosies ar neįvažiuosi į po parką vaikštinėjančius žmones.



Vakarop mes ėjome ragauti vyno bei pažindintis su vietiniais vokiečiais... po to atradome būdą kaip man važiuoti dviračiu ir nepavargti (bet gal apie tai kada nors) ir ruošėmis kitai pilnai nuotykių, meilės bei šilumos dienai.

2008-03-27

Apie laimės paslaptį.

Aštrūs, maži nagiukai susminga į nugara. Skaudėjo? Ne... šypsena pagauna šypseną. Para pavirto amžinybe. Miegas užlipdo akis, užklijuoja burnas, bet minčių neužrakina kūne, todėl jos skrenda pas Tave... Ar pabėgiosi su manim neužmirštuolių pievoje? Aš lauksiu Tavęs pasislėpusi po sulinkusiu nuo amžiaus gluosniu, o jo šakos it Tavo pirštai glostys mano nugarą... Tu ateisi ir apkabinsi mane, o mano širdis spurdės tarytum mažutis paukšelis vaiko delnuose... ir aš šnibždėsiu tai, ką šnibždu kasnakt......

Jei labai labai to nori ir iš visos širdies bei sielos gelmių šauki apie tai visai visatai, tai tavo riksmo aidas būtinai atsimuš į tuo pačiu troškimu plakančią širdį... ir tai mes vadiname meile...

2008-03-24

Paleva.

Vienintelis blogas dalykas yra vaistų pakelis ant stalo. O aš su mažučiu peiliuku diriu apelsino odą. Pasek man pasaką. Nežinau, o gal ir žinoti nenoriu. Manęs jau laukia autobusas. Akumuliaturius mirksi suspaustas žirklėse. Kodėl? Taip reikia? Ar mes tikrai darome taip kaip reikia? O gal padarome daug klaidų? Klaidos. Paslydimai. Nuopuoliai ant kambario grindų. Plaukiu aš kambario asfaltu, kurį kažkada kruopščiai lakavo tarybinė kareivio ranka. Blondinė žiūri į mane. Haliucinacija? Ne. Ji priklijuota prie sienos su lipalu, nes kažkam atrodė, jos žavu turėti blondinės galvą priklijuotą prie laukujų durų. Gurkšnelis arbatos. Sugebėjimai valdo pasaulį. Mintis iš kažkur perbėga į kažką. Vienuolis su mėlynu triko sutrikdo visą pasaulį su savo miškais, augančiais iš pažastų. Apsivemkim. O gal ne. Apelsinas buvo skanus. Jis mirė garbingai. Užpildykim skrandį anti- vaistais ir trumpam eikime pabėgioti.

Kaip galima eiti, jei bėgi?

2008-03-12

It viskas baigiasi padėjus tašką.

Lyja. Pliurzė. Šlykštu. Galva karts nuo karto apsunksta ir patraukia link žemės... O ranka kvepia karštu vandeniu ir uogomis... bet tai ne jums ir ne pasauliui. Tai mums. Mūsų. Ramu. Gražu. Gera. Ir ne todėl kad taip reikia; kad norisi kažkam kažką priminti. Guli ant lovos kraštelio ir žinai... kad laikas nenumaldomai bėga; kad karštas, kvepiantis vanduo tyška į vonią; kad už valandos ar dviejų stovėsi sustojime ir lauksi suklerusio autobuso, o ausinėje, paslėptoje ataugančiuose plaukuose skambės muzika, ir rankoje gniauši baltą kuprinę... ir važiuosi namo, kur viskas yra kitaip, kur traukia nostalgiška ramuma, sumišusi su levandų, seniai surūkytų cigarečių ir smilkalų kvapu, kur reikia pasistiebti ir kur norisi kas rytą pamatyti patekančią saulę. Ir nebesvarbu nei kad lyja, nei kad purvas kimba prie batų, nei kad aplink vien tik susiraukę žmonių veidai, nei kad galvą karts nuo karto suskausta ir tu prisimini, kad reikėtų nueiti pas dantų gydytoją... tiesiog... ne taip jau paprastai ar įprastai gyvename savo gyvenimus. Bet gyvename.

2008-03-06

Laimingi žmonės šypsosi.

Tai tik aš... Aušra... mažutė mergaitė, su skrybėlaite ant galvos. Širdis kaip beprotė laksto po mano kūną, juodas nagų lakas savaime trupa, o dažytis tingiu (?). Gulėjau padėjus galvą ant kelių ir žiūrėjau į žmogaus, vaikštančio tarp debesų kaklą. Keista, kad randame nebeieškodami... kad juokiamės nebeverkdami... kad norisi kuo greičiau parlėkti į savo jaukų, nuosavą jovalą, užsilipti ant kėdės ir džiaugautis, kad bent kelias akimirkas ir tu kyšteli savo galvą į debesis... tada mane pasiima ant rankų ir nusineša... o aš tik jaučiu kaip vėjas glosto mano veidą...

2008-03-05

Tik tarp kitko...

Šokolade? Viskas tikrai šokolade. :} Net Portishead nebe grūzina kaip seniau. Širdelė smarkiau plaka, bet išgyventi galimybė su kiekviena akimirka vis labiau auga. Peržvelgiu kambarį... po to kitą ir suprantu, kad čia nebemiegojau jau dvi savaitės. Tysau ant minkštutėlio čiužinio ir jaučiu kaip saulės atšvaitai, krentantys nuo sapnų gaudyklės kutena mano pilvą. Cute? Žinoma... :}

O violetinės tulpės valdo...

2008-03-04

be pavadinimo.

Mandarinas. Spalvų poreikis. Raudoną plaukų atspalvį suteikianti xna džiūsta ant galvos. Saulė užlieja visą kambarį, nepalikdama vietos šešėliams bei abejonėms. Ir vis vien noriu atsistoti priešais vėją ir parėkauti kartu su juo. Baltos tulpės užvaldo mintis: eisime jų medžioti. Tik šį kartą gėlėms bus leista pačiom numirti. Nebenoriu naikinti. Nebebijau nukristi... bet pribloškiančio netikėtumo jausmo taip norisi, kad... laukiam... svajojam... pasiilgstam... Skamba Kiri. Aš esu pripildyta keisto svaigulio ir laukiu kol jį galėsiu išlieti... O kaklu bėginėja malonus šiurpuliukas... svajinga...

Ar būtinai kita tavo sielos dalis turi būti identiška tau pačiai? O gal ji tiesiog turi užpildyti tai, ko neturi savyje... :?

Hedwig & the Angry Inch - Origin of Love

2008-03-03

be pavadinimo.

Rašom. Tai nebėra narkotinė priklausomybė, bet rašymas trinkteli į galvą ir mintys tiesiog išlekia lauk. Kosmonautų vynas. Maniakiškas poreikis voliotis lovoje ir glaustytis, lyg būtum valerijonų prigėrusi katė. Svaigu. Maniau, kad niekados Miau nebebus, bet... Žmonės, pasaulis yra MIAU... :}

O kas dar dar naujo? Norėčiau paklausyti BuBy, nes likau maloniai sužavėta šitos grupės. Norėčiau dar vieno gero koncerto-tūso. Noriu, kad greičiau prabėgtų šitas mėnuo. Noriu, kad greičiau ateitų 17h. Noriu braškių... mažu, sunkiai pasiekiamų bučinukų... na, dar noriu gėlių ir balto paltuko, bet tai tik smulkmenos. Pastrapinėkim, nes mano širdyje, jau žydi gėlytės... :}