Pavasaris.

Apie du katinus.

Šis didelis Aleksoto kalnų tigras, vardu Frederikas, kitaip žinomas kaip juodas, viskuo patenkintas uodegos galiukas, tapo negailestingos raudonų lūpdažių maniakės auka, t.y. buvo nubučiuotas(čia tik tiems, kas nesuprato), todėl yra labai sukrėstas ir nenori gražiai pozuoti.... :)


O ši mažoji dama, kurios vardas ir yra Mažiukas, fotografuotis itin mėgsta... ypač, kai ji sėdi paliktame popieriniame maišelyje...

Kas be ko: juk kitaip ir negali būti.

O oras kvepia besiskleidžiančiais slyvų žiedais ir vėju... o vakarais ant palangės virpa žvakių liepsnelės... ir kasdien aš vis geriau žinau širdies plakime įrašytas tiesas bei melus... kartais aš verkiu atsisėdus ant slenksčio, bet tada Jis ateina ir mano ašaras nudžiovina Jo šypsena... Nesakysiu, kad aš esu laiminga, nei kad esu įsimylėjusi, nei kad mano gyvenimas nusidažė kur kas šviesesnėmis spalvomis, kai aš pradėjau girdėti šalia savo širdies plakančią dar vieną širdį. To nereikia sakyti, nes ir taip viskas aišku.
O ką aš galiu jums papasakoti? Tiesiog išeikite į lauką ir pakelkite akis į svajonėm ištapetuotą dangų ir viską patys sužinosite...

Kaip du, daugiau nei kambariokai, į Drezdeną važiavo.

Kaip bebūtų gaila, visos kelionės baigiasi ir tenka grįžti namo, į savo kasdienybę. Šiame įraše aš trumpai aprašysiu kelias likusias dienas dienas, kurias praleidome Drezdene.

Kaip ir visi keliautojai mudu su Viliumi nusprendėme aplankyti vietinius muziejus. Visų pirma Aurimo rekomendavimu nuvykome į Douche Hygiene museum. Nepasakosiu ką mes ten pamatėme, bet kaip du gana silpnų nervų žmonės, kurie dar yra šioki toki estetai ir niekada nebuvo labai medicininiais dalykėliai susidomėję, mes iš muziejaus išėjome susigadinę nuotaiką ir nelabai kaip nuteikę skrandžius. (rekomenduoju tokią vietą tik tiems, kuriems medicina yra pati įdomiausia sritis... nerekomenduoju - visiems kitiems)
Po ne itin smagaus apsilankymo muziejuje nuėjome paragauti vietinių kebabų, kurie Drezdene yra labai populiarūs ir yra vadinami diurumais. Buvome nuvesti į turkišką užeigėlę, kurioje aš pirmą kartą valgiau šį "sumuštinį" ir galėčiau pasakyti, kad tai buvo labai skanus bei sotus dalykėlis, visai nepanašus į tuos mėsos ir kopūstų kratinius, kuriais prekiauja Lietuvoje. Dar pasivaikščioję po miestą mes aplankėme Aurimo draugus, kur smagiai praleidome vakarą.
Kitą dieną mes planavome vykti į kitą Vokietijos tvirtovę, bet per vėlai atsibudome, todėl patraukėme link vietinio Karo muziejaus.

 

Kaip galima spręsti iš negausių nuotraukų, mums linksma ir ten nebuvo. Kažkaip neišeina būti gerai nusiteikusiems, kai žiūri į dalykus, kurių pagalba buvo naikinami žmonės... (kitą kartą rinksimės muziejus savo nuožiūra, nekreipdami dėmesio į aplinkinių rekomendacijas).

Vakaras praėjo kur kas linksmiau. Nežinau kiek yra čia skaitančių žmonių, kurie žino kas yra senoji Kauno Galera? (pasisakykite, man tikrai įdomu) Nemoku to aprašyti. Tai reikia žinoti. Kartais didžiausia neformalų landynė gali pasirodyti pačia puikiausia vieta atsipalaiduoti ir gerai pasilinksminti. Kartais tokiose vietose kyla noras šėlti visą naktį. O kai tokia vieta patampa per maža, tada šėliojimo vieta tampa visas miestas... na ir kas, kad po to pasiklystame mieste, kurį vos vos pažįstame ir nė vienas vokiškai nemokame. Na ir kas, kad labai labai šalta ryte sėdint tramvajaus stotelėje... bet šalia yra vyras, su kuriuo nebaisu pasiklysti, šėlti ir jį mylėti, ne todėl, kad taip reikia, bet todėl, kad taip tiesiog savaime gaunasi. Tai buvo pati nuostabiausia naktis mano gyvenime...

Išvykimo į Lietuvą rytą mudu planavome nueiti į vietinį blusų turgų... bet po itin turiningos nakties, kai į savo nakvynės vietą grįžti 8h, mums nepavyko to padaryti. Bet prabudę, išgėrę po puodelį arbatos dar kartą išėjome pasivaikštinėti po mietą. Vaikštinėdami išalkome ir nusprendėme paragauti vietinių keptų dešrelių su šviežia bandele bei garstyčiomis, prie kurių rykiavosi nemažos eilės vietinių žmonių. Gardumas neišpasakytas. Gaila, kad tai supratome tik išvažiavimo dieną. Būčiau galėjusi tomis dešrelėmis maitintis visą savaitę, jei tik būčiau žinojus, kad jų išvaizda yra tokia apgaulinga. Ech... tokiam nusivylimui nuplauti nusipirkome kelis butelius vokiško vyno, iš kurių vieną atsidarėme sėdėdami prie tvenkinuko, kur mėgavomės pavasarinę saule ir pražydusiai aplinkui medžiais. Ir po to prasidėjo mūsų kelionė atgal į Lietuvą: ne itin patogi, su šiokiais tokiais praradimais (pamestas mano mamos auskaras, kurį iš jos pasiskolinau), bet gana tingi. Grįžus namo supratau, kad man ši kelionė buvo lemtingas lūžis, po kurio aš savo gyvenimo negalėčiau įsivaizduoti be Viliaus... todėl man Drezdenas, o ne Paryžius, yra meilė bei romantikos miestas, kuriame duodamos laiko neišdildomos priesaikos mylimam vyrui.

Tokia vat buvo dviejų, daugiau nei kambariokų, kelionė į Drezdeną....

Kaip du, daugiau nei kambariokai, į Drezdeną važiavo.

...taip dangus ėmė ir prakiuro. Ne iš karto, bet pažvelgus į debesis, plaukiančius virš mūsų, buvo aišku, kad lietaus tą dieną neišvengsime... Bet viską reikėtų pasakoti nuo pradžių.
Tai gi kitą dieną, po grįžimo iš Čekijos sostinės Prahos, mes nusprendėme pasižiūrėti kuo skiriasi vokiškas miškas nuo lietuviško. Taip ėmėme ir nusprendėme nukeliauti į vieną didžiausių Europos tvirtovių Bastėją. Keliaujant link šios tvirtovės mes trumpam sustojome nedideliame, bet labai jaukiame miestelyje Pirnei. Mažytės, vingiuotos gatvelės, kur tik pažvelgsi žydinčios gėlės, kepyklėlės ir ramiai vaikštinėjantys žmonės, kurie rodos net nežino ką reiškia skubėti.

Ramiai pavaikštinėję keliavome toliau. Pakeliui dar apsirūpinome cukrumi (šokoladu, sausainiukais ir kitais gardėsiais), kad tik nepritrūktume taip reikalingos vaikščiojimui energijos, ir netrukus atsidūrėme miške, kuris tikrai skiriasi nuo lietuviškų giraičių. Neįtikėtinų dydžių uolos ir olos. Milžiniški medžiai... ir sutvarkyti takeliai, su nuorodomis ant medžių, kad nepasiklystų tokie keliautojai, kaip mes. Net ir miške egzistuoja vokiška tvarka. Bet, kad ir koks tvarkingas miškas, aš labai džiaugiausi, kad Vilius buvo šalia, nes vienai būtų tikrai baugoka po tokį mišką klajoti.

 

Dar labai didelį įspūdį paliko natūralios terasos, kuriose gali pasigėrėti panoraminiu vaizdu.

 

 Lietus visai nenorėjo liautis ir mes, dar nenuėję nė pusės kelio, jau buvome kiaurai permirkę. Bet tai mūsų nesustabdė ir mes nusprendėme apžiūrėti uolas (dabar jau nebe pamenu Švedų ar Šveicarų tos uolos buvo). Gailėtis tikrai nebuvo ko, nes tai tikri gamtos stebuklai.

Po to dar kiek pasigrožėję panorama patraukėme link mūsų kelionės tikslo - Bastėjos.

 

 

Kai pagaliau nukakome į tvirtovę, aš susidūriau su viena didžiausių savo fobijų: aukščio baime. Paaiškėjo, kad daugiau nei pusė tiltukų, kuriuos mums teks pereiti yra padaryti iš metalinių grotų, pro kurias kuo aiškiausiai matosi praraja, į kurią man nėra labai jauku net iš toli žvelgti. Kadangi aš paspartinu žingsnį net eidama per vietinius Kauno tiltus, tai mano žingsniukai buvo itin greiti, kai teko eiti per visu tuo mažučius, siauručius ir permatomus tiltukus. Broliams buvo itin linksma mane stebėti (su mumis keliavo ir Viliaus jaunesnis brolis Aurimas, pas kurį mes ir buvome atkeliavę). Ir nors tai buvo išbandymas man pačiai aš vis vien negalėjau atsistebėti Elbės pakrančių grožiu bei žmonių išmanumu įsirengti tvirtovę tokioje neprieinamoje vietoje.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Galų gale lietus nustojo lijęs ant mūsų ir nosį nusprendė parodyti saulė. Kaip tik tuo metu mes pasiekėme vieną įspūdingiausių terasų, kurioje galėjai apžvelgti visas apylinkes. Bet mums tai nelabai rūpėjo, nes gavome kur sausai bei ramiai prisėsti, pailsėti ir truputį sušilti.

Pasidžiaugę saulę nusprendėme vykti namo, todėl nusileidome iš Bastėjos į dar vieną jaukų pakrantės miestelį, iš kurio kėlėmės keltu į kitą Elbės pusę, kur buvo įsikūrusi traukinių stotis.

 

 

 

 

Persikėlę per upę ir turėdami dar truputį laiko ėjome apsižvalgyti po miestelį. Mūsų dėmesį patraukė muzika, kuri sklido iš aikštelės palei upė. Tai buvo visiškai netikėta: aikštelės viduryje buvo pasodinta akordionu grojančio vyro skulptūra.. kai atsistoji prie skulptūros girdi visus garsus, sklindančius iš aplink aikštelę sustatytų garsiakalbių.. kai žengi žingsnį į šoną girdi jau tik iš vieno garsiakalbio sklindančią muziką.. ir taip žingsnis po žingsnio girdi vis kažką naujo. Labai maloni staigmena, kurios tą dieną nesitikėjome išgirsti. :}

Nepaisant lietaus, mano aukščio baimės ir truputį prakiurusių batų trumpa išvyka į Vokietijos mišką bei Bastėją pavyko. Labai džiaugiuosi, kad važiavome viduryje savaitės, nes buvome vieninteliai tvirtovės lankytojai, todėl galėjome vieni, be kitų smalsių lankytojų, viską apžiūrėti. Taip prabėgo dar viena mūsų kelionės į Vokietiją diena.

Kaip du, daugiau nei kambariokai, į Prahą važiavo.

Kai miegu nesavo lovoje, o tai būna gana retai, prabudusi kelias akimirkas nesuvokiu kur esu, net jei tai man yra iki gyvo kaulo pažįstama aplinka, kaip pavyzdžiui mano tėvų namai... o ką jau kalbėti apie hostelio kambarį Prahoje, kurio "ružavumas" mane greitai pažadino. Gerai, kad Vilius miegojo šalia ir mano paranojiškos mintys greitai greitutėliai išnyko. Vėl truputį užkandę, mes išėjome pablūdinėti po miestą, nes dar buvo gana daug laiko likę iki važiavimo atgal į Drezdeną. Taip vaikštinėdami mes nusprendėme pažiūrėti kas per velnias yra ta garsioji Prahos katedra. Kaip žinia ne visi moka naudotis žemėlapiais, todėl mūsų paieškos kiek užtruko. O jei kur nors užtrunki, tai būtinai užsimanai pavalgyti. Ir vėl mes kopėme į kalną, į jau išbandytą barą pavalgyti, na dar alaus puta pasivaišinti. Šį kartą nepatingėjome ir nusifotografavome ant sienų išpaišytus paveikslus. (šiurpiosios čekiškos pasakos)

Kai pavalgėme, žemėlapiai tapo mums kur kas aiškesni ir mes sėkmingai suradome tą pasislėpusią, bet tikrai ne mažytę Prahos katedrą.  Grožimės.

 

Pasigėrėję miesto architektūra, dar truputį pavaikštinėję, nusipirkę katę rėmukuose patraukėme link traukinių stoties, kur prasidėjo mums netikėti nuotykiai. Tikrai nevisi čekai moka vokiškai, ar angliškai, ar rusiškai. Ilgai aiškinęsi kur mums reikia pirkti bilietus ir šiaip taip šią užduotį įveikę, pradėjome spręsti kitą galvosūkį kaip rasti peroną, iš kurio išvažiuoja mūsų traukinys, kuris išvažiuoja po gerų dvidešimt (gal kiek daugiau) minučių. Ir prasidėjo mūsų beprotiškas bėgimas iš vieno metro traukinio į kitą, važiavimas tramvajumi, bėgimas atgal, nes ne ten įsėdome, ir vėl važiavimas metro, kurio maršrutų schemos tragiškai nesuprantamos, nes visiškai nepritaikytos užsieniečiams, nekalbantiems čekiškai, ir galų gale bėgimas į traukinį į kurį vos vos suspėjome. Ačiū dviem pagyvenusioms ponioms, sėdėjusioms tramvajaus stotelėje, kurios mokėjo angliškai bei rusiškai ir padėjo mums surasti mūsų pamestą traukinių peroną. Ilgo ir šviesaus joms gyvenimo. Todėl visiems važiuojantiems į Prahą patariame pasilikti laiko, kad nereikėtų skubėti, ypač, kai ruošiesi važiuoti miesto metro.

O šiaip miestas paliko mums neišdildoma įspūdį ir mes būtinai į jį sugrįšime pasimėgauti vienu kitu čekiško alaus bokalu Čekijoje.