Girionys.

Pagaliau sulaukėme šiltų dienų. Saulė nupoliruoja vandenį, jį pašildo, o ir ant įšilusios žemės gera pagulėti. Ir šiaip gera laiką leisti dviese. Nė vieno niūraus debesėlio mūsų gyvenimo horizonte net nesimato. Gyvenimas gerėja... net ir tada, kai plaukai raudoniu šviečia...

be pavadinimo.

Toks jau labai keistas jausmas: nė to prabudus, nė to miegi. O braškių uogienė teka per pirštus.

M, kas dabar sukasi mano galvoje ir aplink mane?
Pirma: tęsiasi įnirtingas filmų žiūrėjimas.
Antra: Vakar rytą sušiko paukščiukas.
Trečia: Mes ir toliau nenorim labai daug valgyti, todėl tampame vis labiau savim patenkinti.
Ketvirta: Turiu nunerti visą kalną nieknikėlių, už kuriuos gausiu pinigėlius.
Penkta: Šio ryto stebuklu tapo dangaus žydrynėje įstrigusi avytė ir sumuštinis su krapais (ir px, kad aš jų nemėgstu).
Šešta: namai apšneikšti kaip niekad, todėl manęs laukia tvarkymosi valandėlė, kurią kuo toliau, tuo labiau atidedu.
Septinta: Aš myliu šitus marškinėlius - taip parašyta ant mano suknelės, kurią dabar vilkiu.
Aštunta: Šiandien išmečiau jau nuvytusius irisų žiedus.
Devinta: man baisiai skauda galvą.
Dešimta: aš vis dar nepasidažius, o mano naujai raudoni plaukai yra susivėlę.
Vienuolikta: Šiandieną buvo iš manęs išsipyzdavota, kad aš esu tokia užsiėmus, kad neturiu laiko prieiti... (gal tai labiausiai ir sugadino mano nuotaiką.. na, dar tas faktas, kad man šalta, viskas krenta šiandien iš rankų ir aš noriu atsigerti giros, bet... ayj..)
Dvylikta: Sekmadienį bus Atikos koncertas, į kurį (turiu nuojautą) taip ir nenueisiu.
Trylikta: Noriu... bet bijausi...
Keturiolikta: Noriu... bet to neleidžia daryti piniginės viduriai....
Penkiolikta: Noriu... bet tam dar neatėjo laikas...
Šešiolikta: Mano mintyse verda mintis, bet dar neatėjo laikas jos užrašyti...
Septyniolikta: Reikia... bet nenoriu...
Aštuoniolikta: Visą kitą jau patys sugalvokite...

Tai, va: daugiausiai manyje vyrauja supista nuotaika. Aišku, pasakysit, kad tu mažiau save graužk, bet px, ką jūs pasakysit... todėl einu tvarkytis ir toliau intensyviai narplioti siūlus...

Namuose per pietus.

Pastebėjimas: jei tave ruošiasi fotografuoti - gražiai pasidažyk... bet jei nufotografuoja besidažančią - irgi neblogai... :)

Dienoraštis.

Viena. Visiškai viena visuose namuose. Vienintelis mano draugelis yra nebylus voras, pasikoręs kažkur palubėje. Tapau nėrimo maniake. O kalbant apie maniakus – tai apie juos sukurta per daug serialų. Ne per didelė garbė tokiems niekalams kaip jie? Bal bal. Ne apie tai aš noriu rašyti. Apskritai nežinau apie ką noriu parašyti. Dabar karts nuo karto tik laiškus rašau. Raščiukai užvaldė mano pasaulį. Sėdžiu pasirėmusi į vąšelio galvutę ir žiūriu į jūros kirmėlytes, kuriom jau senokai akys buvo išluptos, o tušinukai brazda stalčiuje, maldaudami, kad kuriuo nors ką nors parašyčiau. Kvaila....
Klausau Atikos. Man vis dar neatsibodo. Norėčiau nuvilkti ir savo riestąją į jų koncertą. Norai. Troškimai. Viltys. Kadaise buvo toks žurnalas Viltys ir Vilionės, apie visokias meilės istorijas etc. Pati nepirkau ir neskaičiau, bet taip iš matytos reklamos nusprendžiau. Bet tai visiškai ne į temą, kurios vis dar neišsirinkau. Ir šiaip jaučiu kaip mane pykina. Čia nuo nesuderinto maisto, noro atsisėdus rėkti į šitas pažaliavusias sienas, į kurias dabar daužausi lyg nuo pernelyg kaitrios šviesos apsvaigęs drugelis, ir to tuštumo jausmo, atsiradusio manyje tada, kai Jis susidėjęs daiktus išėjo. Žinau, kad sugrįš. Žinau net kada grįš, bet visame kame atsiveria milžiniška erdvė, kai tik nebegirdi brazdančios gitaros kitame kambaryje...arba žinai, kad nerasi Jo šalia savęs ryte... kvaila... naivu... vaikiška...
Tyrinėju savo sutrūkinėjusio delno linijas, tikėdamasi pamatyti ateitį. Kodėl aš galiu perskaityti kitų žmonių likimą, o savojo net negaliu pačiupinėti? Vienas žmogus man vakar pasakė, kad jei kažką turi gero savyje, tai turi už tai prisiimti didžiulę naštą, su kuria nori nenori teks kaip nors susitvarkyti. O ką aš gero savyje turiu? Turėtų būti kažkas įspūdingai nuostabaus, kad tiek daug liūdesio (jei tik taip galiama tai pavadinti) manyje susikaupę: mėžiu aš jį lauk kiekvieną dieną, bet niekaip negaliu iš savęs jo išvalyti. Jis lyg piktžolės, kurias net ir su šaknimis išrovus negali išnaikinti, nes jų pagrindas, jų esmė yra kur kas giliau paslėpta. Tai imkite ir pasakykite man, po velnių, kas manyje tokio gero, kad per savo pavasarinius gliukus negaliu normaliai mąstyti? Grrr... geriu dar vakar ryte užtaisytą arbatą. Niekaip nenuropoju iki virdulio ir nepaspaudžiu raudono mygtukėlio, kad užsitaisyčiau naujos. O kam? Juk šitos dar turiu...

Jaučiu keista snaudulį. Riešai aptirpę ir nebe lankstūs. Lova šaukiasi manęs. Pasislėpsiu sapnų iliuzijose ir susirasiu, tai ko man dabar trūksta. Baigta nerti balta pirštinaitė voliojasi šalia. Jai tuoj gims sesutė. Skelbimas visiems, kam šąla rankos: neriu pirštinaites, auskarus ir kitus aksesuarus. Rimtai. Toks dabartinis kuklusis mano užsėmimas. Todėl ir mano delnai išvagoti begalinių įbrėžimų...
O toliau... toliau aš pati savo minčių nebe sugaunu... et... einu užkąsti...

Aleksoto parkelyje.

Gera dalintis, pasakoti, rodyti, prisiminti...
Gera kai mato tave gražią, įdomią, be jokių kaukių, tik su šypsena veide, širdyje bei mintyse...
Gera kiekvieną dieną vis labiau ir labiau įsimylėti...

Liabas. :}

Niu, vaikučiai, ką jums čia papasakojus? Emmm... man šiandien šalta; nuskilo gabalas danties; namie nebuvau daugiau nei parą, todėl noriu ten kuo greičiau bėgti; šeštadienis bus didelių išbandymų diena; o šiaip pas mane nieko naujo... tinginiaujam, apsikabinę vąšelį ar kokią knygą ir tikimės, kad vieną dieną reikalai pakryps kita linkme... Ayj, dar beprotiškai mylime, dainuojame su piktokai (?) šiandieną nusiteikusiu vėju ir klausomės klasikinės muzikos. Intelektualus užsiėmimas, sakyčiau. Baletas. Glazu... :} Juodas uodegos galiukas voliojasi kažkur netoliese ir sapnuoja kokį dvidešimtą sapną šiandieną. Jam gerai. Nors argi man bloga? Tai vat, pupuliai, tokios tokelės: Šiandiena buvo tokia pat kaip ir vakar, tik kad sienų spalva ir jų kiekis aplinkui mane buvo pakitęs. Bet kaip ir vakar aš esu tikra tik dėl vieno dalyko... kurį tyliai pašnibždėsiu prieš miegą savo Žmogui ir ramiai užmigsiu. Tei vat, eilinį sykį parašiau nieką apie nieką ir einu pamažu ruoštis namo...

Ote. :}

Miške.

Uodai, spygliai, vabalai... ayj dar šašlykai, ryžiai ir į kuprinę išbėgę korėjietiškos morkų salotos... kažkoks keistas blynelis man kaklo: pakabukas? auskaro prototipas? keista idėja? Viskas tinka. Kas toliau?

Mes nebe esame tik vaikai, kurie džiaugiasi vienas kito buvimu... mes tuo buvimu gyvename...

Ir dangus verkia iš laimės...

Gerai įsižiūrėkite ir pamatysite kaip iš saulės nuglostyto daugaus krenta stebuklingo lietaus lašai. Stebuklų gyvenime tikrai būna. Ir tai dažniausiai yra vos vos pastebimi dalykai kaip pavyzdžiui jau atšalusios arbatos puodelis ryte ar vos pastebimas mylimo vyro prisilietimas prie rankos...

Žydint pienėms.

Ir ateina pavasaris. Ir gėlės kelia savo išpuoštas galvas. Ir mūsų mintys vis dažniau spalvotos ir spalvotos. Nelieka pilkumos. Nebėra musių. Tik pienių žiedai... ir daug daug šypsenų bei šilumos... pavasaris ateina ir pasilieka...