Liūdnai apie nieką.

Aš brendu per riebalais nutepliotą žolę;...per miglą, nuklotą nuo myžalais ir prakaitu dvokiančio valkatos. Miesto vėjas man gairina odą, o prieš milijonus metų sudegusi saulė lupa lauk mano akis.
Aš sugrubusiais pirštais lupinėju nudžiuvusio gluosnio kamieną, kurio šakos kažkada glamonėjo mylimojo odą... Nieko tokio - gal man tik atrodo, kad atvėriau pasenusią žaizdą... ?

Nesusipratimas užvaldo mintis. Dantų krapštukas perneria per lūpą, nepalikdamas galimybės sugrįžti atgal. O kam? Beverčiai žodžiai, paverčiantys mane gyvenimo fikciją, prikala prie fanierinių grindų naujosios dienos šventuosius ir apšlakstę benzinu padega. O aš tik einu ir einu per šiukšlėmis pražydusius laukus, kažkur giliai širdyje nešdamasi sustojusias akimirkas.

Aš visai nebijau varlės (Velnio duobė).

Po pirmos gyvenime nakties praleistos miegmaišyje ant žemės, nepasidažiusi, įsitikinusi, kad nemėgstu kibinų, kuriuos irgi pirmą kartą ragavau, nušviesta gintarinių saulučių, pirmą kartą klajojusi pačioje Trakų pilyje, o ne tik aplink ją, aš dar kartą įsitikinau, kad visiška absoliučiai nebijau varlių...




Pastaruoju metu labai daug pirmų kartų mano gyvenime būna... :)

Kernavė, Joninės.

O tą vakarą, perpildytą keistos nuotaikos, klausantis grojančių žiogų, įsikūrus šalimais grėsmingųjų gyvačių, paklojus patalą ant kelio, aš pyniausi pirmą kartą vainiką, dainavau šalia senolių suręsto aukuro, galvodama jau apie kitus metus, kurie žadėjo daug daug gero... ir net mirksintys ragiukai, vietinėje palangoje, nesudrumstė nuotaikos...

Smalininkai, Panemunė.

Idilija.
Aš daug daug vasarų prieš šią negulėjau ant žolės... ir nesidžiaugiau Nemuno pakrantėmis taip, kaip dabar džiaugiuosi... ir rami... ir laiminga tokia nebuvau...
Dabar dar daug daug vasarų ir žiemų aš žiūrėsiu į Tave ir būsiu Tavo...

Tūkstančius kartų kart tūkstančius kartų.

Laikas apsiriboja iki minimalistinio nieko. Grindys šaukiasi pagalbos, o aš tik stoviu ir skęstu muzikoj. Marianne Faithfull Aš Tau atiduodu visas savo svajones. Neškis. Neškis ir mano sielą. Bet tik kitą dieną... prašau... O durklas praneria pro mane, nes Tu per arti manęs stovėjai. O dievai... nebegaliu suvaldyti nebe suvaldomo jausmo manyje. Trenkiuosi tarytum drugelis į perkreiptą lango stiklą ir dabar Tu glostai mano likučius. Ar girdi mano širdį? GIRDI? Ji juk plaka Tau... Ir gyvenimas bėgs, kol laiko nebeliks. Ir liks tik Marianne Faithfull balsas, kuris mane šiandien bloškė ant žalsvai melsvos pagalvės ir prispaudė savo žodžiais...

Ar Tu manim tiki?

Taškiukai nenori sėdėti ant mano kojų.

Vienaakis ungėliukas stovi, žiūri į mane ir savo be burne galvute tik linksi linksi, o aš taip ir neturiu ką jam atsakyti. Paglostau jo galvutę ir nueinu žaibų išvagota gatve. Juokų darbas, pasakysit, bet gerti arbatą iš vaivorykštės ne taip jau ir paprasta. O dabar einam pasikeisti ratukų, nes šitie nemoka suktis aplink savo ašį, nors ir turėtų.

Neo retro ir vištos be galvų.

Baltų lubų realybė šiandieną man paliepė, kad pagaliau eičiau pabaigti sušalusio paukščio kančias. Ilgai terliotis su šita, jau nebegyva, būtybe man neteko ir dabar ji sėkmingai maudosi savo pačios sultinyje. Sadizmas. Nukirstomis galvomis aplink mane, mano sapnuose, laksto pageltonavusia oda pasipuošia paukščiukai. Cyp cyp. O aš tik metalinėmis miniatiūrinėmis replėmis spaudžiu plaukus prie savo galvos, tikėdamasi pasidaryti bent kokią padoresnę šukuoseną. Jis pasakė, kad mano varnų lizdas pavirto į neo retro čiuožyklą. Žavu. Retro man patinka. Tvarkinga, puošni elegancija, kurią įrėmina ryškiai padažytos lūpos, į kurias taip ir norisi panirti bei išsiterlioti piktu raudoniu, kurį išrinko makiažo specialistas jaunai aktorei, kuri taip troško patekti į tą nespalvotą juostą, kurią mes dabar žiūrime po tiek daug metų. Dabar ji nebesidažo piktu raudoniu savo lūpų. Ji sėdi supamoje kėdėje, senukų išsvajotame miestelyje, kuris buvo išaugintas dykumoje, ir kartoja sau mintyse, kad jei ji nebūtų buvusi aktorė vietoj palmėm apsodinto Palm Springs’o, ji vis dar sėdėtų Alabamoje ir rūkytų seną, susiraičiusią pykpkutę visai kaip jos, jau mirusi, senelė. Mes didžiuojamės savo pasiekimai, kad ir koki jis bebūtų. Šiandieninis mano pasiekimas yra tas, kad atlikau riebalų nusiurbimo operacija mūsų vakarienei ir galų galia susitvarkiau plaukus. Mergaitė didvyrė. Aš vis dar mergaitė. Moterimi pradėsiu vadinti tik tada, kai dvidešimt penkerių metų sulauksiu. Šypt. Šypsotis man visai pradeda patikti. Sėdžiu išsišiepus, o Jis atsisėdęs šalia gamas groja. Kiek nedaug man pasirodo reikėjo, kad būčiau laiminga. Netgi tada, kai atplaukia juodas debesis ir užstoja mano saulę, Jis sugeba jį nuvyti ir tada viskas tampa šviesu bei skaidru, kaip nuo tos dienos, kai užmigau pirmą kartą prie Jo. Jap, seilės. Bet argi seilėtis blogai? Bent jau burna nebūna įkyriai išdžiuvus. O perteklių, šiaip ar taip, galima ir nuryti. Ir na ir kas, kad skonis neprimena juodos, pasaldintos arbatos skonio, bet tai yra tavo pačios ir tai vėl sugrįžta į tave. Kažkada jau buvau rašius apie uždarą pasikartojančių veiksmų bei ciklų ratą. Dabar suprantu, kad ne toks jis yra sudėtingas kaip tada galvojau. Viskas pasaulyje yra daug paprasčiau sutvarkyta ir kartais nereikia ieškoti žydinčių dobiliukų ten, kur niekada jų nebuvo.

Besiraitant drėgniems plaukams.

Šiušt šiušt šiušt.. va taip girdžiu aš savo žingsnius, kurie atsimuša į sklidinų dangaus ašarų balučių aidus. Krakmolingi apskritimai tirpsta mano skrandyje, o akys vis dažniau užsidengia vokais, kurie papuošti natūraliu blakstienų juodumu. Kūnas tartum aptirpęs nuo bejausmio geltonio, kurį man teko išgerti šį rytą. Tokia jau moters dalia. Pati sau kartoju ir dar labiau riečiuos į kamuoliuką, telpantį Jo glėbyje. Lėtai nubraukiu sunkias garbanas nuo savo akių. Pačiupinėju menkutė „kasytę“, kurią jau galėčiau surišti iš per daugiau nei aštuonis mėnesius ataugusių plaukų. Greitai jie auga. O gal tiesiog greitai bėga laikas? Įdomu kiek jie dar augs? Tikrai įdomu... bet apie tai šiandieną aš visiškai nesiruošiu svarstyti, nes aplink mane ridinėjasi vasarišku uogų bei žiedų kvapu persisunkia siūlai, kurias vėliau apmausiu savo ranką. O gal ir svetimą? Nežinau. Keista ši diena. Pravėriau balkono duris ir bandžiau pakvėpuoti gatve alsuojančiu lietaus oru, bet vietoj to aš tik užuodžiau kažkur apačioje rūkantį žmogų. Ir nesvarbu ar tai vyras, ar moteris. Jo/jos rūkomos cigaretės dūmas atsklido iki manęs ir pakuteno mano uoslės receptorius. Senokai nebegniaužiau tarp savo pirštų smilkstančios cigaretės, negėriau jos karštai melsvo dūmo, kuris maloniai užpildydavo plaučius ir apsvaigindavo galvą... o po to aš susirietus dusdavo it į krantą išmesta žuvis, kuri bando gurkštelt bent lašiuką oro, bet nėra prisitaikius prie virš vandeninės aplinkos. Todėl dar kartą įkvėpiau lietaus lašuose apsigyvenusio kvapo ir grįžau prie savo pradėtų valgyti spalvotų krakmolo gabaliukų. Kramtau beskoniai saldžius guminukus ir galvoju ką čia reikėtų tokio gražaus sukurti, bet tik pavienės mintys atsimušinėja į mano akies rainelę, iš kurios dar kartais byra beprasmės ašaros. Jos neskirtos nė vienai gyvai ar mirusiai būtybei, bet vis vien dar kartais teka vis rečiau ir rečiau storu pudros sluoksniu dengiamu veidu. Pavargau slėpti savo blyškiomis strazdanom nusėtą veidą... todėl šiandien minimalistiniai juodo pieštuko brūkštelėjimai papuošė mano akis. Nužvelgiau save veidrodyje: kiek daug seno ir pamiršto manyje vėl gimsta. Visa savinaikinimo programa prasidėjo prieš daugybę metų, o dabar pasibaigė taip, kaip ką tik baigėsi lyti lietus: mes vis dar jaučiame jo padarinius – balutes, drėgmę, vėsą – bet žinome, kad jau viskas baigėsi, kad jis nuplovė visą purvą nuo medžių lapų ir dabar tereikia vėl sulaukti pro debesis išlendančios saulutės, kad suvoktume, kaip gera ir nuostabu yra aplinkui mus. Dar kartą pačiupinėju nuo drėgno oro besiraitančius plaukus, uždegu žvakutę už tuos, kurie patys išėjo ir einu į pasaulį paleisti dar vieną svajonėmis išpuoštą popierinį paukštį.

Naujos širdies plakimo ritmais.

Per gatves paplūdusiu karščiu mes bėgome ir klykėme vėju. Nesugauti vaikai. O gal ir nesugaunami? Nusiritau nuo kalniuko, ant kurio užaugau, kūlversčiais ir gulėdama ant žolę imituojančio plastikinio patiesalo klausiasi mano naujos širdies plakimo. Ritmingi, tvirti žingsniai, pakaustyti sidabrinėm pasagėlėmis žingsniavo mano iš naujo sutvertu kūnu, o aš tik žvelgiau į Jo akis, kurios kiaurai švietė į dangaus platybes. Jokio pasipriešinimo: kartą aš atsistojau ant kėdės kraščiuko ir atsipalaidavus kritau į Jo glėbį. Jis mane pagavo, apklostė savo tikėjimu ir pasisodino ant savo delno.

Mano debesų žmogus.

O kur čia tragikomedija? Ji buvo užvakar, kai aš isteriškai kartojau tą patį per tą patį. O dabar? Dabartis nebėra perkreipta cirke iškabintų veidrodžių ir aš nebeklūpiu prie dūmais aptraukto Marijos altorėlio, kurį išliejo religinga meksikiečio ranka. Ne. Dabar lakstau taškeliais apseilėtomis sienomis, tikėdamasi išvysti vazoje pamerktus rugiagėlių žiedus. Aš esu ta pati musė, kurią bandė priploti abėcėlė prieš tiek daug metų, bet manyje plaka nauja širdis. Ji daug ritmingiau sureguliuota ir daug noriau atliek savo pareigą GYVENTI. O dar ir algos nepaprašo. Zvimbia mažučiais sparneliais kažkur mano kairėje ir karts nuo karto krizena sau į delniuką, nes Debesų Žmogaus sukeltas vėjas kelia jos papūstą sijonėlį. Šmaikštuolė. Ji negaudo savo sijonėlio. Leidžia vėjui nardyti tarp jos sumoteriškėjusių kojyčių ir visiškai nebesigėdija, kai neklaužada vėjas kilsteli sijonėlį tiek, kad pasauliui pasirodo ir pieva išsiuvinėtos kelnaitės. Sakytume, gal kiek ir nepadoru, bet ar buvo padoru režisieriui pakleti Marilyn Monroe suknelę ir parodyti visam pasauliui jos per baltas kelnaites persišviečiantį juodą trikampėlį? Nepasakyčiau. Pasaulyje yra daug nepadoresnių dalykų nei vėjo pakedentas mergaitiškas sijonėlis. Juk daug nepadoriau numirti, kai pasaulis skleidžiasi aplinkui tokiomis nuostabiomis spalvomis, kai gali nukristi į išsvajoto vyro glėbį, nebijodama iš jo išsprūsti. Arba...arba... Jūs tik pažvelkite aplinkui: argi galima apsiriboti ties vaizdu, kurį aprėpia žvilgsnis, mestas lauk pro balkono kraštą, kai norisi įsibėgėti ir skristi tolyn tolyn, nes pagaliau ir tu savo širdį pradedi atradinėti iš naujo, vien todėl, kad subomborduotos dykynės pražysta naujais žiedais. Ir būtų daug nepadoriau, jei viso to bent nepabandytum padaryti.

O dabar nebelieka nei komedijos, nei tragedijos, nes dabartis išsiliejo aplink nuostabiomis etiudų natomis, kurios taip ir rėkia pasauliui apie meilę.

be pavadinimo.

Ant sienos pasikoręs voras nepažadėjo man nieko gero, bet blogio šitame reikale aš irgi visiškai neįžvelgiau, todėl ir toliau it tingi katė voliojuosi ant saulės apšviesto parketo. Aišku virtuvėje jau krebždena dar nenuluptos bulvės, kurioms teko garbė tapti mūsų pietumis, o ir kefyras vis dar šąla parduotuvėje, bet... maloniai aptirpę lūpos godžiai ryja rytinį gatvės orą, atsklidusį iš už balkono durų, ir aš mąstau apie popierinių atvaizdų šūsnį, gulintį stalčiuje, nes būtent juose yra sustabdytos mano laimės akimirkos. O žinot, kas yra iš tiesų didžiausia laimė? O gi tai, kad prisiglaudus prie Žmogaus, kurio širdis plaka tau, leki per dangumi pražydusią pievą ant seno motociklo ir į tavo odą kartu su vėju įsigeria taip ir lig tol nepažintas absoliutaus pasitikėjimo ir ramybės jausmas...

O aš vis dažniau ir dažniau patenku į tuos žydrų svajonių debesis, į kuriuos taip troško patekti dar vaikiškai naivi mano širdis...

Smalininkai.

Iš pradžių rankų drebulys, o po to skrydis į svajones, pernelyg draugiški laumžirgiai ir suvokimas, kad ir man danguje yra vietos...

Rokai.

Prisimenu vaikystę. Šios vietos yra neatskiriama jos dalis. Močiutė, teta, pusbroliai... Jiesia, smėlėti šlaitai, dundantys traukiniai, ledinis šaltinio vanduo ir gervuogė... Tokiom dienom kaip ši visa tai sugrįžta ir tampa ramiau, kai sukiši kojas į vėsų, jau nusekusio upelio vandenį, pakelėse skini pražydusiais gėles ir niekur neskubi...
_ ,, _

Vakaras. Nuvargę kojos, Kauno Lėlių Teatras ir Atika... man patinka dainuoti...