Do you miss me?

No? O šiaip tai man nerūpi. :} Dangus toks skaistus skaistus ir jis visas mano. Su niekuo nesiruošiu dalintis. Sėdžiu apsikabinus Jį ir kutinėju Jo galvą.
O dar mėlynių pyragas, nusvilę pečiai ir gervuogėmis kvepiantis kūno pienelis.
Gražu. O visa kita ištirpsta ant permatomo popieriaus ir sapnais klaidžioja po iš naujo pražydusius mano širdies sodus.

Pagaliau ir man pasidarė gera iš ryto prabusti...

Gėlytė.

Aš gavau labai mažą, labai trapią gėlytę... nuostabu...

Baltic Prog Fest

Ir vėl į Kernavę! Negalime šią vasarą be jos. :D Tik šį kartą ne liaudiškų švenčių ar meno pasižiūrėti, o muzikos pasiklausyti.
Viskas prasidėjo nuo to, kad buvo karštą ir mes kaip koki katinai voliojomės ant pievutės tarp kapinių ir keliuko, kur laukėme savo bendrakeleivių. Veikėme nieką. Na, dar valgėme. Jau tada aišku buvo, kad bus neliūdna.


Sulaukę draugų patraukėme link vietos, kur vyko Baltic Prog Fest'sa. Daug žmonių. Labai daug žmonių. Daug muzikos. Va, tik regio galėjo nebūti, kuris truputį daug erzino ir neleido užmigti.

Va, taip atrodė vieta, kurioje buvom apsistoję. Apie muziką aš nerašysiu: geriau tegul tai daro žmonės, kurie joje labiau nusimano, bet buvo įdomu, kartais net ir malonu, jos klausytis... todėl po pirmo vakaro, nesuraukiau savo nosies ir nepareiškiau noro važiuoti namo. Gal kada užaugsiu (kuo giliai abejoju) ir išmoksiu mėgautis tokios sudėtingos muzikos, kurią man teko išgirsti. :)

Kitą dieną mes mėgavomės saule bei vandeniu. Vaikinai žaidė futbolą, merginos tingiai voliojosi ant pievutės ir saugojo (laistė ant pievutės: netyčia gi) vaikinų alų.



Vakarėjant aš atradau nuostabų gėrimą Tarkūną. Jo absentiška žaluma mane pakerėjo, todėl aš beveik su niekuo juo nesidalindama ramiai gėriau jį ir stengiausi nuraminti savo nusvilusią saulėje odą, pasislėpusi miegmaišyje.


Po to visi draugiškai nuėjome miegoti, o ryte važiavome namo. Taip ir baigėsi Baltic Prog Fest'as, kuriame buvo klausomasi muzikos... o aš tiesiog mėgavausi praleistu laiku... :)

Šveicarija.

Norite tikėkite, norite ne, bet mes sėdome į autobusą, važiuojantį link Jonavos ir nuvažiavome į Šveicarija. Ir vien tik tam, kad išsimaudyti vietiniuose vandens telkiniuose. :)


Ten mes radome labai mielą rūpūžiuką, kuris, kitaip nei jo giminaitės varlės, nesistengia staigiai ištrūkti iš rankos, o ramiai sėdi ir žvelgia į pasaulį savo didelėmis akimis.


Na, o po susipažinimo su gražiuoju rūpūžiuku, mes gėrėme kefyrą, mėgavomės gaiviu vandenėliu ir buvimu dviese... o pabaigai aš susiradau geltoną pievą ir negalėjau nesusilaikyti bei po ją nepasivolioti...


Va, tokia mat buvo mūsų kelionė į Šveicariją. Tikiuosi mes ją dar pakartosime. :)

Rumšiškės.

Rumšiškės. Etnografinės Lietuvos muziejus. Po apsilankymo jame, galime padaryti išvadas, kad žmonės buvo labai žemi, nes jų lovos buvo neįtikėtinai mažos (į kai kurias vos aš tilpčiau, nors aš jau ir taip esu nedidelė), o durų staktos dar žemesnės. Na, dar tai, kad būti sakininku nėra labai pelningas užsiėmimas: labai jau kuklaus jo būsto buvę. O šiaip buvo šilčiau ir smagiau, nei mes tikėjomės.

Nors šiaip daugiausiai laiko aš praleidau besisupdama ant visame muziejuje iškabinėtų supynių: turiu keistą priklausomybę suptis...


O ir šiaip buvo į ką akis paganyti.

Atspėk kas čia?

O gi skruzdėlių miestas... :P

Apie vasaros kaitrą.

...net oras virpa nuo karščio. Apsalę prakaito lašeliai teka per kaktą. Pieva braška nuo išdžiuvusių smilgų. Bet gėlės žydi. Žydime ir mes. Ir viskas įgauna kitokią prasmę, kai tiesiog skini gėlę po gėlytės ir žinai, kad tai niekada nesiliaus. Taip paprasta ir suprantama. Taip gera, kai išsipildo visos pranašystės...

Vyšniaujant.

Ir kaip gali nesijausti lepinama bei mylima, kai gauni šitokią galybę pūkuotų vyšnių? Skanumėlis...

Apie vabalą.

Viskam ateina pabaiga.

Stumbrynas.

Pailsėjus prie Juodųjų Lakajų ir Važiuojant namo, privalgius azijietiško troškinio Prienuose, mes netyčia pamatėm buvusius Lietuvos girios galiūnus, kurie ganėsi nebe tarp medžių įsikūrusioje miško aikštelėje, o aptvertoje ganykloje, tartum jie būtų įprastos Lietuvos kraštovaizdžiui žalmargės.
Bet vis vien jie atrodo didingai.



Šalimais, toje pačioje ganykloje, bėgiojo ir baugščių danielių būrelis. Aš dar niekada nebuvau mačius tiek jų vienoje vietoje... ir nors ir aptvare, jie atrodė laimingesni, nei jų gentainiai, gyvenantys Kauno zoologijos sode...


Tik vis vien truputį apmaudu, kad šie gyvūnai negali laisvai ganytis miškuose, kur jiems ir derėtų...

O kad labai liūdna nebūtų:


Mergaitė, kuriai šalta...

Juodieji Lakajai.

Trumpam pabėgti nuo miesto šurmulio ir kaitros labai gera. Ypač jei bėgi į tokias gražias vietas kaip ši. Tik, aišku, ne mes vieni esam labai protingi, todėl prie ežero teko gerokai paieškoti vietelės apsistoti. Radom ją pašnerkštą, bet tai mums nesutrukdė (susitvarkėm, o tiems, kas šiukšlina, turėtų būti labai gėda) ir pasimėgavom gamta. Štai kelios akimirkos:


Juodieji Lakajai (o kodėl jie juodi, taip ir nesupratau :?)


Aš bandau sau ir kitiems įrodyti, kad ne tik vąšelį moku rankoje laikyti :}


Labai draugiškai bandome susikurti laužą ir išsivirti troškinio


Gautą naują meškerę reikia būtinai išbandyti... gaila tik, kad nelabai kas kibo: gal ir žuvys atostogauja?


Na, čia jau mes išvažiuojam: galima ir pasipuošti :)

Apie šiltas dienas.

Viskas tuo ir pasakyta. Pasimėgaukim šiluma, šviesa, žydinčiomis gėlėmis, nematomais kačiukais, vienaakiais angeliukais ir muzika...

Kernavė, Gyvosios Archeologijos dienos

Man rodos, kad šią vasarą Kernavė tapo mūsų poilsiavimo bei pramogų centru. Bet šiame reikale nematau nieko blogo.
Šį kartą mes apsilankėme Gyvosios Archeologijos dienose. Gėrėm alų, midų, valgėme naminius delikatesus... viskas burnoj pasiliko... truputį lietus sulijo... kelis karoliukus nusipirkom, dar kačiuką priglaudėm... daug visko pamatėm, pavargom, apsnūdom, namo važiavom... ir turbūt kitais metais vėl apsilankysime... tikiuosi... :) Štai kelios akimirkos:

Snieguolė, dainuojanti bliuzą.

Vynuoginiai ledai pusryčiams.
Veido kaukė, apsikabinusi mano plaukus.
Panika ant geltonos paklodės.
Noras įsikibti į oro balionėlį ir skristi ten, kur bitės yra ramios.
Gulbių ežero platybės, atsivėrusios apleistame pastate, kur samanos klojamos vietoj kilimų, o tu pati tik sukiesi pagal perlų karolių melodija.
Idealai veža.

Net nežinau šiandiena pliusas ar minusas. Gyvuoju ant neapsisprendimo viršūnės, o mane kutena vėjas. Pakrizenkim. Bet nedaug. Po trupučiuką. O po to pasikabinkim saulutes ant ausų ir lakstykim po išdegusią pievą. Nes taip norisi. Apie tai mes svajojam. O gal tiksliau mes tuo gyvename. Atsitrenkiam į vienas kitą aklinai užtemusioje gatvėje ir vėl visi nelemti atstumai išnyksta, kažkur už horizonto, kur kažkada nutekėjo visos pamazgų upės...
O dabar Snieguolė vyrišku, sodriu balsu dainuoja bliuzą, nes jos septyni nykštukai sudegė žvakės liepsnoj.

Nepavadintas sapnas.

Kartas, bet dažniausiai, mes tiesiog svajojame apie tai, ką turime. Tada nustojame žvalgytis aplinkui, prisiglaudžiame ir ramiai užmiegame.