Varlius.

Vienareikšmiškai galiu teigti, kad šių metų gyvūnas yra varlė. Vieną jau įsitaisėme ir mūsų kukliuose namuose.


O čia jau pasipuošęs mano senais akiniais:

Atsitiktinis menas.

Va, kas atsitinka, kai vonia ir virtuvė yra viena patalpa... ir ta, kaip miniatiūrinė kišenė...

Namai.

Taip paprastai ir suprantamai: gera būti namuose.

Apie nemigą, tamsią vėsą ir prastą regėjimą.

Lenktynės su laiku. Sulaužytos krūtinės vizijos ir varvantis kvėpavimas ant parketo. Peršti akį. Netyčia brūkštelėjau juodu pieštuku per obuolį. Iš(si)durti? Malonumo maža. Ir astrų žvaigždės, besimaudančios vazoje, jau nuvyto. Norėtųsi violetinio kraujo, tekančio iš Tavo lūpos. Atsigerti. Nusigerti. Mano vynas senai išdžiuvo taurės dugne. Teliko tik nebe išskalbiama dėmelė. Bekojis vaiduoklis kanda man į blauzdą. Svajojame apie debesis, nutaškytus auksu, plaukiančius kažkur palei horizonto liniją. Pabėgiokim per kriauklių šukėm nubarstytą smėlį, nes undinėlės nebemoka plaukti. Košmariški sapnai išvargina ir žodis NIEKAS tik užvirina sklidiną vandens virdulį. Susigūžiam į baimingą kamuoliuką ir laukiam kada pro suskilusį langą pasirodys saulė.

Šiandien labai pilka diena.

be pavadinimo.

Arba...arba. Kitaip nebūna. Rūkyti noriu. Ir man rodos truputį karščiuoju. Net multikai nebe padeda. O gal tiesiog dar vieną drugelį nunerti ir tikėtis, kad rytoj bus šviesiau? Bespalvė vaivorykštė apjuosia mano kaklą. Truputį smaugia. Klausau tai, ką klausė kiti žmonės. Kažkodėl tai limpa prie manęs. Balsas užstrigo manyje. Neišdainuoju nė garso. Amžinybė? O kodėl gi ne? Tyloje? Jokiais būdais. Norėčiau pašokti ant nuosavų blakstienų. O gal Tavų? Nežinau. Plojausi į stiklą lyg būčiau pervargusi nuo skridimo širšė. Zzzz....zak....au? Aitė? Negali būti. Dar kartą sužagsiu ir bėgu tolyn tolyn, kur ošia gluosnių giraitė... Aš nesu japonė, bet akys mano tamsios. Ir visos mano strazdanos yra tik Tau...

be pavadinimo.

Bevielis miegas vilnija per rankas ant klaviatūros, o aš tik lukštenu mažutėlius persikus, ieškodama kauliuko. Skubėjimas. Laiko nebeliko daug. Verčiuosi per galva lyg būčiau iš tarybinio animacinio filmuko pabėgęs herojus, bet vis vien karts nuo karto sustoju ir įsiklausau ar pasaulis kuo nors manęs nenustebins. Stebina, bet retai. Gal būt šis pojūtis yra toks pat atbukęs kaip ir mano skonio receptoriai po už amžinybės ribų išsiplėtusių rūkimo metų. Neberūkau. Bet vis dar užuodus cigaretės tvaiką, norisi rankinėje pasikuisti ir susirasti sukiužusią cigaretę ir ją tyliai, sėdint ant balkono slenksčio, surūkyti. Bet daug kas pasikeitę. Aš irgi. Dabar iš savo garbanų rišu mielas kasytes, kurios žaviai kyšo iš po kepurės, ir dažau lūpas žemuogių spalvos lūpdažiu. Vėl tapau mergaite. Bet argi akliems balandžiams tai rūpi. Jie tik suka aplink ratuku, bijodami nutūpti, o aš šiandiena galiu tik laukti.

Verdant sriubą.

Ant kalno viršūnės sustingęs stovi žmogus. Jis ten kopė tikėdamasis atrasti visus atsakymus, bet dievai iš jo tik pasijuokė ir liepė ieškoti atsakymų savyje. Jis stovi ir laukia, kol jo širdis tiek nušvis, kad jis pagaliau supras, ką ne taip darė savo paklydusiame gyvenime, bet pamiršo gyventi... Juk klaidos tai gyvenimo dalis. Net jų pridaręs vis vien negali sustoti ir laukti pagerėjimo. Todėl ropoji, kol vėl randi jėgų atsistoti, o atsistojęs pastebi, kad šalia einantis žmogus irgi ieškojo to paties kaip ir tu, tik tu nepastebėjai jo einančio šalia, nes buvai per daug įnikus į savo problemas. Apsidairykim. O tada, kai judviejų žvilgsniai susitinka, jums abiem nebereikia griuvinėti ant žemės, nes dabar jau esate dviese ir vienas kitą prilaikote: dabar jau judviejų niekas neparblokš ant žemės ir nebe sutryps.

O vanduo jau užvirė. Jis teka mano plaukais žemyn į plytintį po kojomis vandenyną ir nors vandens tiek daug oro sausumas gniaužia kvapą. Bet mano mintys klaidžioja kažkur toli, kur vėjo gūsiai plėšia nuo rankų odą; ir kažkodėl aš tikiu, kad mes ten greitai nuvyksim.

be pavadinimo.

Prieskonių kvapai, pražydę tarp aviečių ir agrastų uogakrūmių, ilgesingai šaukiasi bičių dūzgimo. Aš šaukiuosi upės tėkme atbėgančio ryto. Vėjo meldžiu, kad tik jis greičiau tamsią naktį išsklaidytų... įkalink toms kelioms sekundėm mano vardą ūkanotoje dangaus padangėje ir nuraudusiu keliu atvesk Jį vėl pas mane.
Kaip gali išvarginti dvi laukimo persipildžiusios naktys, kai vertiesi nuo vieno šono ant kito, nerasdama patogesnio lovos kampelio įsitaisyti. Atrodytų tiek daug erdvės, tiek laisvės turėtų atsiverti, vos tik durys užsiveria už Jo nugaros, bet... tik sustingsti kėdėje ir nejučiomis pradedi šniurkščioti ir žiūrėti į Jo gitarą, ir galvoti, kad niekas tau net gamos prieš miegą nepagros... Naivu, bet... kartu yra juk neatskirai...

Tuščios dienos pamąstymas.

Jei mylimo žmogaus nėra šalia ir Jis negali apkabinti bei pajausti Jo širdies plakimo, tai dar nereiškia, kad Jis tavęs kiekvieną sekundę, įkalintą prailgusiame iki amžinybės laike, neglaudžia prie savęs ir Jo širdis nebeplaka tau. Svarbiausia to nepamesti klaidžiojant su arbatos puodeliu rankose tarp lovos ir stalo...

be pavadinimo.

Laukia sudėtingų išbandymų diena prie puodų. Galutinis rezultatas: ar mes turėsime ką žiemą valgyti. Košmarėlis. Visą laiką pirmas kartas būna pats baisiausias. Ane?

O šiaip...aš norėčiau pašokti tarp sustingusių laike snaigių, nes obuolių kvapas pažadino rudenį ir reikia jau pradėti ruoštis žiemai...

Rumšiškės. Ir vėl? :)

Taip taip... žinau... tarsi nebūtų kur daugiau važiuoti, kaip į tą pačią vietą, kurioje mes šią vasarą jau buvome... Bet šį kartą mes ne važiavome, o plaukėme! :)



Aišku, kai nuplaukėme, vos pamačius pirmąsias supynes man kilo didžiulis noras pasisupti. Ta tai ir padarėme. :)

Taip pat nesusilaikėme nepalietę/nepakasę vietinės avies. Toks romus, mielas gyvulėlis, šiurkščiai minkštu kailiuku... bei keistoku kvapu... :)

Aš nebūčiau aš, jei neįbrisčiau į kokią nors pievą... na, šį kartą tai buvo ne pieva, bet javų laukas, bet aš su savo kerziukais tikrai ten neblogai atrodau. Ane? :)

Po to mūsų laukė kelionė namo vėl ta pačia jachta, kuria ir atplaukėme, bet ji nebuvo tokia linksma, kaip plaukiant į priekį, nes jau buvo pradėję jau vėsti, o ir mes patys jau buvome gana nuvargę. Bet tikrai buvo verta. Ir patys pakartosim ateinančią vasarą ir kitiems rekomenduojam.

Plūduriavimas ant oro čiužinio.

Išlipau iš lovos, bet pasilikau sapne. Miegutis yra nuostabus dalykėlis. Kaip ir pūkuotos vyšnios. Saldu, gaivu bei nepakartojama... bet taip greitai ištirpsta burnoje lyg tai būtų vakar šnibždėti žodžiai.

O pusryčiams saldainiai, nes rūkyto sūrio nėra. Gurkšnoju arbatą ir lukštenu pamėlusius šokoladinius saldėsius. Mmm... mėlyna salduma. Ir šiaip... gal man reikėtų užsiimti kūrybine veikla virtuvėje? Pamąstysim, o dabar eime žiūrėti multikų. :}