be pavadinimo.

Dienos patiekalas - Grybabarščiai.

Ir šiaip norėčiau sustabdyti laiką ir pabūti jame tol, kol visus darbus pasidarysiu... et...t...t...

be pavadinimo.

Čia turėtų būti ašara, bet telieka apmąstymai ką daryti. Reikia eiti, o aš vos pastoviu. Reikia būti, o vien nuo minties apie tai mane supykina. Prasta diena. O aš noriu saulės spinduliais siuvinėtų žiedų.

Apie.

Laikas - aš vis dar nesuprantu ar jis yra mano priešas, ar draugas. Atrodo, kad aš jo turiu neišsemiamus klodus, bet kai jo tik prisireikia, pasirodo, kad teliko tik keli menki lašeliai. Šiandien aš esu juo turtinga, bet rytoj (galbūt) būsiu laiko elgeta. Čia kaip su skausmu, kuris užpuola netikėtai, nes net nebejaučiu, kad melsvai nusidažiusią koją netyčia kreivai padedu, nes vaikščioti už mane tikrai niekas negali. Todėl šlubuoju į virtuvę ir atgal, zirzdama, kad skauda. Man daug kas sakė, kad jei skauda - tai gyveni. O jei esi laiminga, ar tai nėra gyvenimas? Ar tai ir nėra tikrasis gyvenimas, kad net tada, kai skauda, aš jaučiuosi laiminga, nes turiu, kas mane apkabina, laiko, kutinėja plaukus ir ramina savo stebuklingu balsu... Juk nereikia matyti vien tik juodą; juodoje spalvoje reikia įžvelgti dar ir tai, kokio ji atspalvio. Nusišypsom ir atsigeriam karštos arbatos iš jau suskilusio, bet vis dar balto puodelio. O mano pusryčiais taps mandarinas ir vąšeliu neriami rusvi astrai, nes gyvenime yra daug skanesnių dalykų nei ašaros.

Miške. Smalininkai.

Ruduo. Grybų sezonas. Na, kaip gi ir mes nevažiuosime pagrybauti? Juk kiekvieno lietuvio genuose yra užkoduotas atsargų kaupimo genas. Na, iš tą dieną surinktų grybų nelabai kas gavosi, bet buvo tikrai buvo smagu. Na, dar matėm ir porą gyvačių, kurios šildėsi saulės atokaitoje, bet tiesiog nespėjom jų įamžinti. Todėl įsiamžinome patys. :)

Išvados: grybus geriausiai rinkti tiesiog augančius ant kelio - nei toli nuklysi, nei pasiklysi, o ir grybų daugiau prisirinksi nei klaidžiodama po miško glūdumą.

be pavadinimo.

Du metai. Du išbraukti iš gyvenimo metai, kai buvo išmokta vaikščioti išsitiesus, pilstyti vyną viena ranka, kai baltus plaukus pakeitė šviečianti plikė, o galiausiai supranti, kad nebe susišikai, o apdirbai viską aplink. Pastarieji devyni mėnesiai tarsi nuplovė tuos prakeiktus du gyvenimo metus ir dabar vėl bandome iš naujo. Pamažu, lėtais bei skausmingais žingsniais slenkame ten, iš kur buvau pabėgus, nes idiotiškas ego neleido rinktis. Klaidos ir paklydimai: ko jie verti? Ar tai, kad turėjau išmokti šią gyvenimo pamoką, turėjau savo gyvenimą sutrumpinti dvejais metais. Ir ar, jei, JEI būtų buvęs kitas pasirinkimas, ar aš dabar būčiau čia, kur ir visada norėjau būti? Nežinau, bet kitiems žmonėms du metai yra daug ir jie su dideliu nustebimu žvelgia į mane ir tarytum klausia, ką aš čia ir vėl veikiu. Manyje kirba tas pats klausimas, bet jis pamažu blėsta tarsi nuorūkos peleninėje.