AntiPop'sas

Dar vienas koncertas šią savaitę. Tik šį kartą daug labiau triukšmingesnis. Ypač, kai sėdi prie pat scenos. O ir į valias išsidūkti buvo progos, kurios mes nepraleidome.


Aišku po to, kai pakankamai sušilome ir nuvargome, mes užsimanėme kinietiško maisto... bet Kaunas yra Kaunas ir net savaitgalį po vidurnakčio nelabai gausi kur pavalgyti egzotiško maisto, nes tik picerijos ir greito maisto užkandinės mūsų mieste nemiega, todėl teko tenkinti greitai paruošiamais makaronais... ne kas, bet prieš miegą tiko... :)
Ech, kad taip dažniau...

Antipop'so akustinis vakaras.

Po ilgos ir balsą išvarginančios kamerinio choro repeticijos, gera tiesiog atsipūsti ir pasiklausyti kaip muzikuoja kiti... tą mes ir padarėme... :)

Tampant rudaplauke.

Pūvantys lapai žliugsi po kojomis. Drėgmė skverbiasi po odą. Šalta. Nenorom riečiuosi į kamuoliuką. O varlė vis labiau ir labiau atkiša lūpą: ji niekada nebus patenkinta. Vanduo sūrus. Aš irgi tuo esu nepatenkinta. Delnų stigmos pamažėle gyja. Kiek daug reikėjo tam laiko. Laikas. Taip ir norisi pritaisyti grandinę jam prie kojos, kad jis liautųsi lakstęs aplinkui ir visa gerkle rėkęs, kad tuoj tuoj mes puošime stiklo bumbulais amžinai žaliuojančias šakas. Kartasi pakvimpa sniegu. Trokštu žvarbios žiemos, kai plaučiai ledės ir tik karštas šokoladas sušildys, susirietus prie šaškių lentos. Idėjos, sukuriančios idilę. Tam daug nereikia nei pastangų, nei bepročio laiko. O ko? Ką? Kuo? Kame? Ataidintys klausimai žagsi savo prasmes ir beprasmybes, o aš tik daužau pirštais per klaviatūrą, stengdamasi sukaupti kuo daugiau žinių apie numirusius poetus. Skaitau. Tyrinėju savo veidą atspindyje. Plaukai tiesia savo šakas į viršų/apačią. Aš žmogiškas gluosnis, tik joks šaltis nenuplėšys nuo manęs lapų.

Panvėžys.

Po to, kai apžiūrėjome plaukuotuosius karvučių giminaičius stumbrus, mes su savo draugias nusprendėme aplankyti Panevėžį ir pažiūrėti kas jame gero yra. Keista, bet vos tik išlipus iš automobilio ir žengus kelis žingsnius link senvagės pasitvirtino mitas, kad Panevėžys yra nelabai saugus ir draugiškas miestas: būreliai nedraugiškai nusiteikusių bei nemandagių vaikinų mus neteikė ne ilgiem pasivaikščiojimams ar pasisėdėjimams vietinėse užeigose. Tai labai gražus miestas, bet... todėl pasivaikščiojome aplink senvagę, grįžome į automobilį ir patraukėme namų link.

 

 

Toks vat mūsų trumpas apsilankymas Panevėžyje. 

Stumbrynas.

Hmm... man rodos šiais metais mes daugelį dalykų, kurie mums patiko, pakartojame po du kartus. Šį kartą mes sugalvojome dar kartą važiuoti pasižiūrėti stumbrų. Tik dabar į tikrą stumbryną, kuriame už pasižiūrėjimą į plaukuotas karvutes tenka susimokėti...

Rudens rytą, kai laikas ištirpsta.

Antika. Atika. Muzika. Poezija. Tušinukas brazda virš debesų. Mintys nenusileidžia į mane. Skrajoju tarp nežydinčių medžių. Aš aukštai. Man nebereikia žiūrėti į žemę. Aš gyvenu aukštai. Nesiruošiu leistis žemyn. Savigarba. Pagarba. Garbė. Paduose brazda noras bėgti į kitas šalis. Delnas gniaužia delną. O kojos tarsi prisilydę prie vietinės žemės. Gimtos? Aš gimiau debesims ir iš debesų. Tik ne paukštis esu. Be sparnų. Man nėra vietos tarp angelų. Kas aš? Echo? Dainos žodžiai įstrigę man gerklėje. Vanduo. Nemoku plaukti. Plaukti...aidi aidi... uuu...Auuu... Koki man vardai? Kaip mane pakviesi? Nežinai? Žinai? Tiki? Melstis, suklupus prieš tekankančios saulės atšvaitus, prasiskverbusius pro sukiužusias žaliuzes. Natos išsilydo ant ir taip lipnaus stalo, o aš vis klausiu... klausiu... klausau, tikėdamasi ta patį dar kartą ir dar kartą išgirsti. Svajonės. Sapnai. Tai mano dangus. Tu esi ten? Žinau. Tikiu. Einu nebedvejodama. Sapnuoju atmerktomis akimis. O Tu? Aš taip...

be pavadinimo.

Ikimoni Gakari. Strapinėjam ant kėdės. Nė velnio nesuprantu, bet man patinka. Nieko tokio: kitą pusmetį bus geriau - suprasiu. O ir rytas pakuždėjo, apie krentančiais lapais nuklotą sapną. Brendu per juos ir krykštauju. Dainuoju. Daug dainuoju. Lotyniškai dainuoju. Keista, bet žavu. Ir žinot, kad aš turiu skaidrų balsą, kuris tiek metų po voratinkliais buvo paslėptas? Nežinojot? Aš irgi... bet dabar aš esu truputį daugiau nei mergaitė violetiniais plaukais...

be pavadinimo.

Čiužinėju ant šlapių lapų tarsi ant parudusio nuo lietaus ledo. Ilgas sijonas besišypsodamas sukasi ratuku aplink mano kojas. Aš žydžiu gėlėmis. O mano rankos nekvepia slogiu vandeniu. Judu užmerktos akimis ir jaučiu kaip mane valdo ta pati šiluma, iškritusi su paskutinėmis žiemos snaigėmis. Šnibždu, tai ką man pakuždėjo patylomis sapnai, vainikuoti ant stalo žydinčiomis gėlėmis. Ir rašau paslaptingomis nuojautomis persmelktus tekstus.
O šiaip šiandien niūri diena, kurią praskaidrina tik mano dangus.

be pavadinimo.

Nesuprantu ar aš miegojau. Ar atsikėlusi pažiūrėjau pro langą. Nenusišypsojau. Išgėriau visą persikų kraują. Tylėjau. Akys bėginėjo nuo vieno puslapio prie kito. Rašiau svetimus mano pirštų galiukams žodžius. Vanduo tekėjo per mano nugarą. Jaučiau vakar. Purpuras išsiliejo. Braukiu ranka per savo naujus plaukus. Ar aš patenkinta? Galbūt. Valgau ne todėl, kad esu alkana, bet todėl, kad reikia. Poreikiai. Kaip man reikia šviežio oro gūsio. Ar ir šį vakarą gedėsiu tyloje? Galbūt. Vienatvės baimė tarytum mano praeities palikimas, kurio niekaip negaliu atsikratyti. Kiekviena mano kūno ląstelė įsitempusi laukia. O smegenis springsta informacija, kurios nenori priimti, nes širdis šaukiasi dangaus platybių, švelnių žodžių tariamų akimis. Ji šaukiasi gyvenimo už šitų kambario sienų, kurios patampa nykiu kalėjimu, kai tik durys užsidaro.
Lali Puna Judu vos pastebimai. Gal tik savo mintyse. Jaučiu ant savo lūpų Tavąsias. Jaučiu Tavo rankas, apsivijusias mano liemenį... Jaučiu mūsų gyvenimą. Bet... maldauju rytojaus...