Derlius.

Šios vasaros topas yra balkoniniai pomidorai. Ir mudu tikrai neslepiam nuoširdaus susižavėjimo jų išvaizda ir skoniu. Tuo labiau, kad šių uogyčių (tikimės) bus kur kas daugiau.
Sakykite Skanaus. :)

Mažos mergaitės myli minkštus žaisliukus.

Apie sulauktus vakarus.

Geri tie vakarai, kai tiesiog gali sėsti į nuosavą mašiniuką ir važiuoti kur nors pasivažinėti... kad ir į Jachtklubą, paspoksoti į vietinius paukščius, pasivaikščioti tarp miegoti besiruošiančių jachtų... Ir tada supranti, kad tikrai verta laukti, nes laukimas nėra beprasmis... nes tai kelias į mūsų pačių išsikeltus tikslus ir siekius...



O man labai gera būti tokiai mažytei šalia savo Debesų Žmogaus.

Kepyklėlė.

Ką moku, tai tikrai kepti šokoladinį tortą, kurį vertina ne tik šeimos nariai, kurie šioje saldėsių srityje yra ganėtinai išrankūs, bet ir smagurės mano mamos draugės. Šiais metais (tiksliau per šią vasarą) kepu gal jau dešimtą tortą tai pačiai smaližei. Tikėkimės užsakimų ateityje tik daugės ir visa tai (galbūt) peraugs į kažką rimčiau. :)
Šį kartą kepiau net du. :)

Kaimynas.

Mano tėvai turi žavingą kaimyną. Na, bent jau man jis tikrai patinka. Tai labai labai labai piktas šinšilas, kuris su niekuo nedraugauja ir nesileidžia kasomas... bet po kasdienio lepinimo dobiliukais, lubinų lapais bei liepų šakelėmis, jis pradėjo leistis glostomas. Smaguma.

Viskam tereikia kantrybės.

Mėja.

Kai kas labai sparčiai auga. :)

Saulės uogos.

Na, manau, kad savaitės pradžia tikrai nebloga, nes savaitgalio karščiai nuraudonino net keturis mūsų balkone užsimezgusius pomidorus.

Gera valgyti (kad ir labai mažutes) savo pačių rankomis užsiaugintas daržovines uogas.

Sode.

Apie vienišus vakarus.

Drungnas oras prasiskverbia pro odą. Muzika barbena į išsiplėtusią rainelę. Rankos pina, skina, glosto. Jos išsiilgę žvaigždžių šviesos... suskirdusi oda, nuplauta debesėlio ašaromis, o aš tik žvelgiu tolyn į priekį ir mąstau apie tolimus kraštus, kur kojas skalautų saldžiai sūrus vanduo...

O aš gimiau dieną, kai vėjas nešiojo snaiges... aš snaigė, tirpstanti ant įkaitusio asfalto. Vienatvė tarytum pajuodusi saulė svilina mane. Tirpstu ir garuoju. Kvėpuok manimi. O aš kvėpuosiu džiūstančiais krapais.

Nutylam, nes balsas jau ištirpo.

Kaip lėtai bėga laikas, kai neturi kam pasakyti arbatos?...

Apie keistus įpročius.

Na, kaip jau supratote, bus rašoma apie mūsų namų mažąją gyventoją... mat ji turi labai keistą įprotį įsilipti į virtuvės kriauklę ir gaudyti paleistą vandens srovę... :? Kad ir keik bandžiau kovoti su šia keistenybę, niekaip negaliu priversti išmesti Mėjos iš savo mažutės galvelės noro praustis virtuvinėje kriauklėje. Na, gerai bent tiek, kad labai švarią (bent jau) katę namie turiu...
Bet ši blogybę nėra pati blogiausia: mūsų katė yra arbatos mėgėja ir prie kiekvienos progos, kai tik neatsargiai palieki puodelį arbatos ant stalo, Mėja Kche įkiša ten savo dailų vibrisį ir atsigeria arbatos (ne gi teks jai taisyti atskirai?..).
Va, taip ir bėga mūsų keistos dienos su dar keistais padarais. O dabar einame kvėpuoti grynu oru.

Su gimtadieniu, Viliau!

Mes be galo Tave mylime... Na, aš labiau... :*

Mėja.

Apie pirmąjį derlių.

Mano balkone šventė: prinoko pirmasis pomidoras! Pati neragavau, bet mane tikino, kad tai buvo pats skaniausias pomidoras visame pasaulyje. :D