Apie ieškančius namų...

Kartais žmonės yra be galo žiaurūs: vos tik kačiukas pradeda virsti suaugusiu gyvūnų iš karto jis atsiduria gatvėje... Tada pradedi svarstyti kuris iš dviejų - šeimininkas ar augintinis - turi daugiau žvėriškumo.. bet visų negali išgelbėti viena pati, kad ir kaip besistengtum... taip nutiko ir su šia katyte: ne laiku ir nevietoje ji pasirodė mano mamos gyvenime. Ji ir taip nedideliame butukyje laiko du katinus, aš turiu jau katę (antros neleidžia finansai įsigyti), visus pažįstamus ir nelabai jau prieš tai esame įkalbėję priglausti bent po vieną katę.. o tų, kurių neįkalbėjome - kačių tiesiog nemėgsta.. taip ir gyveno ši miela katytė dienomis pas mama darbe, o naktimis gatvėje, kovodama už savo gyvybę.. jau kuris laikas jos jau nebėra: reikia tik guostis, kad ją, tokią meilą ir tvarkingą, kas nors priglaudė, o neatsitiko pats blogiausias variantas.. Bet juk nevėlu padėti kitiems benamiams ir beglobiams gyvūnams.. Jei negali priimti katės ar šuns į savo namus, tai bent jau paaukok nors penkis litus, kurie padės bent vienam gyvūniukui vieną dieną ilgiau pabūti šiame pasaulyje. Tai tiek nedaug mums, bet tiek daug reiškia jiems...

Derlius.

Kuo toliau, tuo smagiau... :} o maži pomidoriukai valgosi skaniau nei vynuogės....

Blusų turgus Vilniuje.

Čia buvo nekokios mano nuomonės išreiškimas apie Vilniaus miestą, bet šis dienoraštis nėra skirtas piktumams lieti, todėl ta dalis buvo ištrinta.

Vilniaus mokytojų kiemelyje vyksta blusų turgus. Aš kuriu nertus auskarus ir nusprendžiau jame išbandyti laimę. Todėl susipakavau savo daikčiukus ir mes patraukėme į Vilnių. Nepasakosiu, kad mane pribloškė visų skubėjimas užsiimti vietas, nepasakosiu, kad truputį nusivyliau kitų pardavėjų prekėmis, nors skaičiau daugybėje dienoraščių, kur buvo rašoma, kiek ten grožybių galima įsigyti (????????), nepasakosiu, kad daugelis pirkėjų ateina lyg į muziejų pasižvalgyti, nepasakosiu apie savo nusivylimą, kad mano nerti auskariukai neįtiko rafinuotam ir išlavintam vilniečių skoniui... bet papasakosiu, kaip skaniai aš suvalgiau kiubetę su vyšniomis karaimų restoranėlyje Trakuose. Dievuliau, dievuliau koks nuostabus dalykėlis tatai yra. Galiu visiškai teigti, kad vyšninė kiubetė keliauja į mano mėgiamiausių patiekalų top dešimtuką ir įsikuria šalia kiniškos sriubos su jautiena bei pomidorais. Po to, kai pamaitinome savo suirzusius skrandžius, apsilankėme (pirmą kartą!!!!!) Trakų pilyje, pavaikštinėjome ir išvėdinę visus galvos skausmus parkeliavome namo.

Dienos frazė.

Rašymas – dvasių užkeikimas tikrąja prasme.
F. Kafka

Lauktuvės.

Geriausia dovana nuosavai katei yra ne pliušinis delfinas, o kartoninė dėžė...

Dangui prakiurus.

Rytas nežadėjo nieko gero. Dangus vis niaukėsi ir niaukėsi. Pradėjo pūsti rudeniu ir lietumi kvepiantis vėjas, todėl vieningai buvo nuspręsta, kad atostogos jau baigėsi. Greitai greitutėliai buvo viskas supakuota, apsirūpinta šviežiai išrūkyta žuvimi ir nueita atsisveikinti su jūrą.. bei pasirinkti nemokamų suvenyrų: akmenėlių bei jūros nugludintų stiklo gabalėlių..

Aš vis dėlto išdrįsau įmerkti savo pėdas jūroje... todėl man ji atsilygino ir leido pasiimti mažutę širdelę.. o ji. kaip ir maniškė, atiteko Viliui...

O dabar namo...

Apie saulėtas dienas.

Turbūt pasaulyje yra du tipai žmonių: tie, kurie mėgsta kaitintis saulutėje, ir tie, kuriuos tai baisiausiai vargina. Aš priklausau antrajai kategorijai. Ir ne todėl, kad mano oda nelygiai įdegtų, kad po to vaikščiočiau visa raudona tarytum vėžys ar kad saugočiau savo natūralų išbalimą... ne.. tiesiog man gulėti ir nieko neveikti kažkaip nemalonu.. o ir maudytis jūroje manęs visiškai absoliučiai netraukia.. bet kartais darome tai, kas tikrai patinka mylimam žmogui ir nesukame galvos (na, beveik), kad tai mums patiems nepatinka... todėl trečią mūsų kelionės dieną mes praleidome pajūryje.  

 

Kol mano antroji pusė maudėsi jūroje ir šildėsi saulutėje aš jam nėriau mitenes: juk žiemai reikia ruoštis vasarą... :}

 

Už tai aš gavau žydrų gėlyčių puokštelę ir iš jų nupintą žiedelį... bei žaidimą šešėliais...

Po to sekė kukli vakarienė:

..kurią yra visi bent kelias dešimt kartų valgę.. ir dienos kaip nebūta...

Kuršių Nerijoje

Labas rytas/diena/vakaras... kam kas.

O man tai gražiausi vaizdai veriasi priešais akis.. ir na ir kas, kad vėjas kiek žvarbokas pučia, nes juk yra kas sušildo..

O kai žiūri į akis, atrodo, kad kiaurai į dangų žvelgi.. ir marios, buvusios tokios nemielos širdžiai, atrodo jaukios.. ir taip norisi įsikurti vienam ant kranto esančių namukų ir kartu su savo Debesų Žmogumi ten susenti..

Sustabdytos akimirkos...

Ir niekada nežinai ar kada saulė nusileis, ar vėjas nustos pūtęs... bet atėjus tokiai akimirkai gali visa širdimi šaukti, kad buvai laimingą ir kad davei visą savo laimę bei šilumą savo vyrui...

O čia kad būtų ne taip ilgesinga...

_ ,, _

O ar jau minėjau, kad ši kelionė buvo ekonominė ir norėdami kuo daugiau sutaupyti mes pasirinkome gyvenimą palapinėje ir maisto ruošimą lauke? Ne? Tai vat.. čia buvo mūsų virtuvėlė:

O čia mūsų vakarienė, kurios mes su nekantravimu laukėme visą dieną:

Norint šį troškinį reikės: konservuotos mėsos skardinės, poros skardinių konservuotų pupelių su padažu, poros skardinių konservuotų smulkintų pomidorų savose sultyse, konservuotų žirnelių skardinės, aliejaus, druskos, pipirų, prieskoninių žolelių.

Į įkaitintą aliejų sudedame konservuotą mėsą ir pakepiname, supilame pupeles ir troškiname kelias minutes. Tada supilame žirnelius ir vėl kelias minutes troškiname. Galiausiai supilame pomidorus bei prieskoniu pagal skonį, pasūdome ir troškiname apie 15min. Labai skanu su šviežia duona. :)

Desertui crazy arbūzas..

Ir naktinis pasivaikščiojimas prie jūros..

Apie ąžuolus, varles ir uostus.

Labai ilgai mudu planavome šią kelionę. vis atidėdavome, nukeldavome, kol galų gale nusprendėme, kad mudviem truks plyš reikia atostogų, todėl susidėjome galybę daiktų į savo žaliąjį mašinuką ir patraukėme jūros link.

Gerdami karštą kavą, kad neužsnūstume mes keliavome vingiuotais keliukais link uostamiesčio... bet mes nebūtume mes, jei neužsuktume apžiūrėti pakelėse esančių įžymybių, todėl sustojome Priekulėje ir mankštindami sustingusias kojas patraukėme prie garsiojo Priekulės Ąžuolo.

Kadangi aš turiu maniją supynėms ir negaliu joms visiškai atsispirti, tai.... žinoma mes supomės... :} Aišku ir ąžuolą apžiūrėjome, bet aš tikėjausi pamatyti jį kur kas žalesnį ir ne tokį gulintį :? ...

Bet dydis vis vien įspūdingas... tereikia tik užsimerkti ir įsivaizduoti šį galiūną, dar nevisai seniai žaliavusį ir ošiantį, tokį gyvą ir šventą, menantį dar mūsų pro prosenelių laikus...

O kad būtų linksmiau...

...aš gaudau varles... mielos man jos... :}

Va, taip su visokiausiais sustojimais ir paklydimais/pametimais, mes keliaujame prie jūros ir pasiekiame Klaipėdą...kur daug vėjo, laivų laivelių... kur galima paklaidžioti mažomis senamiesčio gatvelėmis ir sočiai pavalgyti... kur galima plaukti į Neringą... tą ir padarome... o jūs sakykite labanakt...

Pabėgimas iš kadro.

Na?

Derlius.

Kiekvieną kartą vis smagiau ir smagiau raškyti pačių užaugintas daržoves, kurios skonių, kvapu ir išvaizda neprilygsta jokiai kitai daržovei visoje žemėje... :}
mažas hiperbolizavimas

Katukas

Vienas iš daugelio kaimiškam kieme. :)

Vilnius

Trumpas pasivažinėjimas į sostinę... gerai, kad trumpas...

Sriuba cukinijoje.

Hmm... manau, kad šio recepto net nerašysiu, nes tai buvo asmeninis eksperimentas/iššūkis išvirti sriubą cukinijoje... bet kad ir kaip besistengiau, kad ir kokioje karštoje orkaitėje viriau/kepiau šią "sriubą", kad ir kiek po to prieskonių pridėjau ir bandžiau visą tai pataisyti, teko viską paaukoti šiukšliadėžei, nes nič nieko valgomo man nesigavo... na, bent jau gražiai atrodė...

Mėja.

Dienos frazė.

Tuščių galvų neskauda Daukanto gatvėje esančios vaistines vaistininkas.

Dienos frazė.

Ž. Sand yra pasakęs Protingai apie meilę kalbantis vyras – nėra įsimylėjęs.

Pakvailiokime. Pažaiskime. Būkime laimingi.

Cukinija.

Jei norit kažką panašaus pasigaminti, jums reikės:

Vienos apvalios cukinijos, geros saujos šparaginių pupelių, tiek pat jau išvirtos mėsos (kokios pageidausite - tai jūsų skonio reikalas), poros skeltelių česnako, saujos smulkinto baltagūžio kopūsto, poros nedidelių morkų, poros šviežių bulvių, aliejaus kepimui, šviežiai maltų juodųjų pipirų, kvapiųjų pipirų, po žiupsnelį krapų bei petražolių, druskos pagal skonį, šlakelio vandens.

Pirmiausia pasiruošiame cukiniją: nusiplauname, nupjauname viršų ir gražiai išskobiame sėklas. Turi gautis tvirtas puodelis su dangteliu.
Susmulkiname česnakę bei morkas. Apkepiname įkaitintame aliejuje, kol viskas suminkštėja. Tada suverčiame susmulkintą mėsą. Pakepiname. Sudedame sulaužytas šparagines pupeles bei kopūstą. Dažnai maišydami truputį pakepiname. Sudedame kūbeliais susmulkintas nuluptas bulves. Įpilame vandens. Uždengiame dangčiu ir truputį patroškiname. Patroškintas daržoves sudedame į išskobtą cukiniją. Kad geriau laikytųsi dangtelis, jį pritvirtiname su mediniais smeigtukais. Cukiniją suvyniojame į foliją ir pašauname kepti į įkaitusią orkaitę. Troškiname apie valandą (priklauso nuo cukinijos dydžio ir senumo: peraugusi cukinija troškinasi ilgiau). Patikriname smeigdami mediniu pagaliuku į cukinijos šoną: turi lengvai smigti ir išbėgti truputis skysčio.

Viena tokia cukinija - vienam žmogui.

Skanaus. ;)

Aš visai nebijau varlės 2.

Aš turiu daug keistų manijų. Viena iš jų yra varlės. Jos man tikrai nėra baisios ar atgrasios. Atvirkščiai man jas norisi ir rankoje palaikyti ir jomis pasidžiaugti, pasigrožėti. Todėl, kai tik yra galimybė, aš tai imu ir padarau. Šį kartą man tokia laimė teko vos tik nuvykus į laukus, padėti mamai . :)


Gražuolė. :)

Kadagių slėnis ir Aukštapelkė.

Hmm... nuo ko čia pradėti... ?
Visų pirma mudu šią vasarą labai įtartinai daug laiko praleidžiame namie. Krizė? Taupymas? Bandymas susitvarkyti namus? Milžiniški planai kitai vasarai? Nežinia. Atsakymų ir pasvarstymų gali būti daugybė, bet apie tai daug daug vėliau. Dabar labai jau tingisi logiškai mąstyti (įsimylėjimas?).
Visų antra: reikėjo surasti tą prakeiktą aukštapelkę (nors jau kartą ten buvau, niekaip neįstengiau atgaivinti prisiminimo savo galvoje, kaip tą vietą rasti). Todėl prisispausdinom visą glėbį žemėlapių (ačiū visagaliui internetui) ir pritepę sumuštinių iškeliavome jos ieškoti. Aišku, kad būtų smagiau sumanėme aplankyti ir kadagių slėnį, kuris lyg niekur nieko kažkada natūraliai ėmė ir išaugo prie Kauno marių kranto (o gal dar ir ankščiau, kol marių dar nebuvo).

Po smagių paklaidžiojimų po apylinkes, žiūrint į tas pačias avytes, besiganančias pakelėje, šiaip ne taip suradome labai jau gerai pasislėpusį Kadagių slėnį.


Grožis neišpasakytas. Net vietinė fauna, gerianti netoliese labai labai pigius svaigiuosius gėrimus nuotaikos nesugadino, ir mes nuostabiai linksmai pasikarstėme Kauno marių šlaitais, lyg būtume tikri kalnų mekeke. :)

Toliau keliaujame ieškoti irgi pasislėpusios Aukštapelkės. Paklaidžiojame ir randame (raudoni raišteliai (?) parodė mums kelią)


Eidami mediniu taku staiga sutinkame nelabai grėsmingą ir labai mielą vilką, kurio labai didelės ausys, bet labai maži dantys. Apžiūrėjo, truputį apuostė ir nubėgo toliau. :)


Tada beužkandžiaujant pamačiau grėsmingai didelį ir greitą vabalą (grėsmingą todėl, kad baisiai jau aš vabalų nemėgstu).

Bet vabalo būta nepikto, todėl mūsų kelionės niekas nesugadino.

Šios kelionės moralas: gera iškišti nosį iš namų... reikės tai padaryti kuo dažniau. :)

Šypsomės.