Mano dienoraštyje daromas remontas. Atsiprašau už iškilusius nepatogumus. :}

2009-12-30

Kaip TheMoonBand Kalėdinę nuotaiką kūrė. Antra dalis.

Vakaras buvo šį kartą kur kas šiltesnis. Visi žinojo ko daug maž tikėtis... bet visiems taip patiko linksmasis Kalėdinis troleibusas, kad TheMoonBand neabejodami sutiko antrą kartą jame sugroti.

 

  

  

  

  

O kaip gi čia apsieisime nepaminėję apie pirmąsias gerbėjų dovanas, kuri sukėlė daug linksmumo visai grupei. Ją įteikė mažas berniukas, kuris tikrai turi puikų muzikinį skonį :D

 
(visi draugiškai nusprendė, kad vis dėlto šio grybo NIEKAS nevalgys)

2009-12-25

Kalėdos.

Jos vėl nebuvo snieguotos, apšerkšnijusios.. nebuvo ir labai ramios ar jaukios..
Pradėjau ruoštis šioms Kalėdoms kur kas ankščiau nei paprastai: spalio pabaigoje. Bet vis vien nesugebėjau visų darbų pabaigti dar iki Kūčių vakaro. O ką jau kalbėti apie išsimiegojimą, pagulėjimą karštoje vonioje, mėgavimąsi sausainių kepimu/valgymu, tradicinių kalėdinių filmų žiūrėjimą etc. Vėl tas nelemtas skubėjimas bei nuovargis gadino šventinę nuotaiką. Bet buvo ir gerų dalykėlių. Tai buvo pirmosios mano ir Viliaus Kalėdos, kai esame žmona ir vyras. Tai buvo apskritai pirmosios Mėjos Kalėdos. Tai buvo pirmosios Kalėdos, kai Kalėdų rytą akis pramerkiau nebe tėvų namuose.


Paprastai aš būnu didžiausia dovanų išpakavimo aktyvistė, bet smalsumu ir noru pažiūrėti kas tuose paketėliuose mane pranoko Mėja, kuri su didžiausiu malonumu ieškojo jai skirtų dovanėlių. Gavom daug puikių dovanėlių, kurios buvo sukurtos iš pačių nuoširdžiausių minčių. Išsipakavę dovanas namie, perėjom per gatvę ir ėmėmės Kalėdinių dovanėlių pas mano tėvus. Po to mėgavomės Kalėdine žąsimi ir kitais privalomais, bet tokiais maloniais šventiniais atributais.

 

  

O čia buvo Kalėdinės eglutės mano tėvų namuose. 

Manau, kad kiekvienam žmogui Kalėdos duoda kažką nuostabaus ir gero, jei tik tas žmogus nori tai gauti. su šventėm!
P.S. Kalėdom reikia pradėti ruoštis jau nuo sausio mėnesio, kad viską suspėtum ką nori padaryti. :)

2009-12-19

Gniūžtė.

Kai tik pradeda šalti ir bent jau kalendorinė žiema pasibeldžia į duris, aš pradedu kiekvieną dieną zirzti, kad noriu sniego. Viduryje nakties aš gavau pačią puikiausią, pačią mieliausią sniego gniūžtę. :}

 

Ačiū Tau, Viliau. Pa :*

2009-12-18

Kaip TheMoonBand kalėdinę nuotaiką kūrė.

Ir atėjo labai šaltas vakaras, kai visi spraudėsi į apyšiltį troleibusą: kas kavos pagerti, kas nemokamai pasivažinėti.. o kas ir gyvos muzikos pasiklausyti. Aišku gyva muzika muzika iš oro neatsiranda, todėl čia į pagalbą atskubėjo TheMoonBand. Truputį pakeitę programą (vis dėlto ne visi jų kūriniai yra akustiniai), prisirengę megztinių, kas su mitenėmis ant rankų, kas gniauždamas karštą puodelį su čiobrelių arbata, sulipo į troleibusą ir... mano nuomone, tai buvo pats linksmiausias koncertas iš visų kuriose aš buvau. Net Vilius šypsojosi, nors jo šypseną tikrai sunku ne namie pamatyti.

 

  

  

  

Ačiū už šį puikų Kalėdinį renginį ARTimai KultŪrai, prie kurio kūrimo prisidėjo ir TheMoonBand. :)

P.S. O čia šiaip aš:

2009-12-12

The Moon Band koncertas Džem Pub'e

Kur buvęs kur nebuvęs štai dar vienas koncertas, kur pasirodo TheMoonBand. Šį kartą tai buvo festivalis Mountainrock. Nors (kiek žmona gali žinoti) TheMoonBand turėjo pasirodyti kaip trečioji festivalio grupė, bet išdidieji K.A.N.G. labai jau nenorėjo pirmi būti... todėl kaip sakoma duok .. kelią ir viskas bus gerai. Taip ir buvo. Ir klausančių, ir šokančių buvo. Visi dar negirdėję išsižioję klausę, o tie, kas neklausė, gailėjosi. Daug nekomentuosiu, tik pateiksiu vieną dainelę pasiklausyti. Klausom, žiūrim:




O čia aš po kukliomis kasytėmis pasislėpus buvau, limonadą su citrina gėriau.. per barzdą nevarvėjo, burnoj viską suturėjau. :}

2009-12-05

Kaip Vilius Aušrę vedė... kaip Aušrė už Viliaus tekėjo... ir gavosi VA.

Po labai sunkaus vakaro išaušo labai ankstyvas bei nervingas rytas. Paprastai man anksti ryte būna labai labai labai sunku keltis. Visada taip buvo. Metuose yra tik vienas rytas, kada aš savarankiškai ir su didžiuliu noru keliuosi iš lovos - tai yra Kalėdos. Bet šis rytas pranoko net Kalėdas. Atsibudau apie 5:30. Kadangi nakvojau pas tėvus, tai kokias tris valandas daugiau nieko neveikiau tik kasiau Frederiką (savo buvusi katiną). Po to pusryčiavau, maudžiausi, bandžiau klausytis muzikos, žiūrėti televizorių... o aplink mane virė veiksmas: mama su tėčiu ruošė namus, tuoj tuoj atvykstantiems svečiams, gamino valgyt... o aš sėdėjau ir laukiau. Pamažu išsidžiovinau plaukus, pasidažiau, ginčijausi su mama, sese, buvau nufilmuota atvažiavusios tetos... ir galų gale apsivilkau savo suknelę. Tada parašiau Viliui, kad jis jau gali mane pasiimti... ir į mano tėvų mažutėlius namus prigužėjo dar daugiau žmonių: Viliaus tėvai su jo broliu, mudviejų draugai bei liudininkai Valdas su Elena... papuošiau Vilių gvazdiko žiedu (aš jiems alergiška, bet tai pamiršau floristei pasakyti, o ji man visą puokštę surišo su baltais gvazdiko žiedais) ir mes iškeliavome į Rotušę...
Atvirai pasakius negalvojau, kad tai taip greitai praeis: vos tik spėjom įžengti į salę, o jau bučiavau savo naujai iškeptą vyrą ir šypsojausi fotografui. viskas atrodė maždaug taip:


 

  

  

  

  

  

Labai džiaugiuosi, kad nepaklausėm rotušėje dirbančios moters, kuri mums viską aiškino dėl ceremonijos tvarkos bei fotografavimo, ir neužsisakėme kvarteto, kuris būtų grojęs "meilės melodijas". Ji mus tikino, kad neužsisakę gyvos muzikos, laiptais aukštyn/žemyn būtume lipę visiškoje tyloje.. bet skambėjo įrašas. Aišku tai buvo Mendelsono maršas, kurio mudu taip nenorėjome, nieko čia nepadarysi. :)
O lauke buvo baisiai šalta. Pūtė švarbus vėjas, kuris per mano kuklų paltuką tiesiai kando į odą. 


 
Todėl išgėrę po šampano taurę, mes išskubėjome sušilti į kiniečių restoraną. Panda mūsų mėgstamiausias restoranėlis Kaune, todėl mes buvome jau iš anksto rezervavę staliuką. Vos ten nuvykome iš karto pageidavome gauti karštos sriubos. Po to ragavome dar nebandytus patiekalus (jų jau mažai meniu belikę) ir mėgavomės ramybe, kurią pajautėme (bent jau aš) pirmą kartą per visą savaitę. 
 

Po labai sočių ir skanių pietų mes išskubėjome atgal į mano tėvų namus, kur mūsų laukė vestuvinio torto valgymas. Tėvai nebūtų tėvai, jei nebūtų raginę mus dar valgyti, bet mes apsiribojome tik labai skaniu tortu, kurį užsakė nedidelėje konditerijos įmonėlėje.  Pasėdėjome, pašnekėjome su svečiais ir išvažiavome į kitą gatvės pusę namo. Ten manęs laukė maloni tradiciją, kurią galėčiau puoselėti kiekvieną dieną. Ji atrodė taip:

  

  

  

Namie mūsų jau laukė dėmesio išsiilgusi Mėja, kuriai parsineštos gėlės sukėlė didelį susidomėjimą. 


 
Tada kaip tikra šeima mes visi trys (Vilius, aš ir Mėja) nusprendėme nusifotografuoti. gavosi taip (reikėjo užuolaidą pataisyti.... :o):
 

  

Po to mes persirengėme kur kas patogesniais drabužiais ir išlėkėme truputį pašėlti. Sušokom ir pirmąjį vyro bei žmonos šokį. Nuotraukos ar video nėra, bet tai visada bus mūsų širdyse. Taip baigėsi diena, kai iš dviejų gavosi VA


 
P.S. O čia buvo mano vestuvinė puokštė.

2009-12-04

Vestuvės Nr.1: paskutinis vakars prieš...

Gruodžio 5 dieną, t.y. ryt, aš iš panelės tapsiu ponia... norėjau šio vakaro įrašą padaryti itin optimistišką  bei džiugų... bet esu labai pavargus... nuo įtampos, reikalavimų, klausimų, skubėjimų, neišsimiegojimo... net vienatvės, kuri užvaldė pastarasias kelias savaites, nes nebeįmanoma pabūti kartu su mylimu vyru net penkiolikos minučių, nesprendžiant kokių nors problemų arba nelinkint jam labanakt... o aš įsivaizdavau viską kitaip... visiškai...
Aš ir Vilius prisiekinėjome, kad tekėsiu/ ves tik po vieną kartą gyvenime... bet likimas iškrėtė mums pokštą... tokį labai riebų sakyčiau... net spreangų, kaip dabar pagalvoju. Mudu nusprendėme tuoktis evangelikų liuteronų bažnyčioje, nes Vilius liuteronas (na, aš tai tradicinė katalikė) ir tapti jam kataliku tiesiog mums yra pernelyg brangu... bet pasirodo, mums pirma reikia susituokti rotušėj (to mes labai labai nenorėjome)... galvodami kaip šią iškilusią problemą išspręsti kuo greičiau ir kuo neskausmingiau mūsų piniginei bei nervams mudu nutarėme tuoktis žiemą, viduryje savaitės, be jokios puotos, be jokių svečių ar sveikintojų, tik su liūdininkais ir kuklias pietumis mūsų pamėgtame kiniečių restoranėlyje... bet: rotušėje neleido tuoktis eilinę dieną (nes tik mes vieni tą dieną tuoktumėmės), todėl teko vestuves nukelti į šeštadienį, neradau kuklios suknelės, tai teko nuomoties ne tokią ir kuklią (na, čia nieko blogo, tik gaila sugaišto laiko ieškant suknelės), sugadinom (gal labiau aš) ne vieną tūkstantį niauronų, kol suradom tinkamą aprangą Viliui, vietoj labai kuklių ir intymių vestuvių mano tėvai savo namuose visą tradicinį balių iškėlė, teikdami, kad tai tik kuklus pasisėdėjimas, o mūsų pasveikinti ateis net apie 35 žmones, kai turėjo ateiti apvalutis 0... o be to man teko iškęsti dalį idiotiško bernvakario, į kurį aš buvau nutįstą (????????????????), susigadinau prieš vestuvinę nuotaiką ir dabar noriu tik karštos vonios, banalaus filmo ir kad rytojus kuo greičiau praeitų, nes jaučių artėjantį rytojaus migrenos priepolį...

Argi žmonės negali nesikišti į kitų žmonių santykius, bent jau pabandyti paisyti poros, kuri beveik du metus jau gyvena kartu, nuomonės bei norų? Argi taip sunku gerbti tai, ko jaunavedžiai nori ir pasilaikyti savo nuomones bei pageidavimus sau? Dabar man atrodom, kad nereikėjo niekam sakyti (išskyrus liūdininkus), kad mes šį gruodžio šeštadienį tuoksimės ir atšvęsti šią progą taip kaip mudu norėjome...

Aš jau dabar esu pavargus nuo viso šito erzelio: tai kas bus birželį, kai mes tikrai nemažas vestuves ruošimės išekelti... argi tada po visko mudviem prireiks ne medaus mėnesio, o nervų rebilitacijos atitinkamoj įstaigoj? Juk mes tenorėjom atšvęsti mūsų meilę vienas kitam...

P.S. Kam bus įdomu kuo visa tai baigėsi. palaukit pirmadienio...
 P.P.S. O apskritai kas nors tai skaito be mano vyro ir sesers?