Mėja.

Kai mes įsigijome katę, buvo ilgai svarstoma ar mes ją vesimės pasivaikščioti į lauką ar ne. Nors jau buvo nupirktas ir pavadėlis bei Mėja prie jo buvo pripratinta, mes galų gale nusprendėme, kad vienintelis "laukas:, kurį ji matys, bus balkonas. Šiltuoju metų laiku beveik kiekvieną dieną išsinešdavau katukę pakvėpuoti grynu oru, bet orams šąlant tai darydavau vis rečiau. Štai atėjo žiema ir mes patys į balkoną nustojome eiti. Katytė galėdavo lauku ir sniegu pasigėrėti tik per lango stiklą. Kai prasidėjo šis netikėtas sniego bei šalčio antplūdis ir buvo prisnigtas mūsų balkonas, mes nusprendėme leisti Mėjai pirmą kartą padėti savo letenėles ant sniego.

 

  

  

  

Buvo ją keista stebėti. Manau ir jai pačiai buvo gana keista... ir matyt jau pakankamai sušalusi letenėles ji striktelėjo atgal į kambarį, kur visai nėra sniego, kur šilta ir kur galima jaukiai įsitaisyti ant minkštos lovos. 

Mėja niekadėja.

Ne paslaptis, kad mes Mėją gerokai lepiname ir daug ką jai leidžiame daryti. Bet viskam yra ribos. Jei tikrai negalima vaidinti kalnų ožkelės ir laipioti kur tik jai šauna į jos mažą galvelę... bet drausk nedraudusi ji ima ir padaro savo:

 

  

Po to, kai buvo įamžinta daranti šį nusikaltimą, ji buvo nukelta, spintos kraštas, kur buvo galima užsiropšti buvo užstatytas sunkiu gitaros dėklu, o pati nusikaltimo organizatorė bei vykdytoją iškentė net pusvalandį vienatvės virtuvėje, kas jai buvo tikra kančia.

Mėja.

Kai mes Mėją parsinešėme namo ji tilpo į delną. Po poros savaičių sustiprėjusi ir tapusi savarankiškesnė ji atrado jai labai patinkančią lovą. Tada ji atrodė taip:

 

Tada mažoji Mėja puikiai tilpo į šią nedidukę pintinaitę ir valandų valandas ji galėdavo ten snausti ar stebėti tai, kas vykdavo už lango. Kiek paaugusi ji įsitaisė kur kas didesnėse pintinėse, kur gulėdama tarp daugybės savo žaisliukų mėgauvosi ją užplūdusiu miegeliu. Bet štai mūsų Mėjūkštė vieną dieną prisiminė savo neseniai prabėgusią vaikystę ir visiškai įsitikinusi, kad ji dar yra ta pati mažytė katytė įsitaisė į senąją pintinėlę ant lango.

Manau, kad paaugimo skirtumas yra akivaizdus. :) Matyt net katės nenori taip greitai užaugti...

The Moon Band koncertas Punto Picoje.

Kartais visai nesvarbu ar jautiesi puikiai, ar nelabai, bet vis vien atsikeli iš lovos, apsirengi, pasidažai ir išsiruoši į dar vieną TheMoonBand koncertą. Tada ir šiek tiek nuotaika praskaidrėja, ir mintys nebebūna tokios niūrios. Žiūri į savo nuosavą vyrą, kuris groja užsilipęs ant scenos, ir žinai, kad būtent ten yra jo mėgiamas darbas, kad ten yra jo gyvenimas. Kad esi jo žmona ir nesvarbu ar lietus lyja, ar saulė šviečia, visada bus jį gera stebėti grojantį...

 

  

 

Myliu savo bosistą.

Dovana nuo GinCherry.

Viskas prasidėjo dar savaitę prieš Kalėdas, kai pasibėdavojau GinCherry dienoraštyje apie nesibaigiantį pasiruošimą Kalėdoms. Ji buvo paskelbusi šiokį tokį konkursą, kuriame vienas tos dienos įrašo komentatorius gaus dovaną. Komentavau ne dėl dovanos. Šiaip norėjau pasiguosti. O žinant mano laimę įvairiose loterijose bei žaidimuose, galimybė laimėti buvo beveik lygi 0. Kai kitą kartą patikrinau jaują GinCherry dienoraščio įrašą sužinojau, kad laimėjau šį tą gražaus. LABAI apsidžiaugiau. Ir tada prasidėjo kas rytinis pasivaikščiojimas prie pašto dėžutės. Ir aš vaikščiojau vaikščiojau. Ėjau ir iki pašto paklausti ar man nėra nieko atėję, bet jie tikrai buvo įsitikinę, kad ne (taip pat buvo įsitikinę ir dėl to, kad man neneša užprenumeruoto žurnalo). Nerdama auskarus aš išmokau kantrybės ir laukimo, kol galų gale pamatysi norimą rezultatą, tai ir toliau sėkmingai vaikščiojau kas rytą prie pašto dėžutę, kurios turinys visada būdavo niekinis. Galų gale parašiau GinCherry. Ji man davė siuntinio kodą. Aš nuėjau į paštą ir savo ilgai lauktą paketėlį atgavau. Jis pašte gulėjo jau nuo Kūčių ryto. O buvo atiduotas man su tokiu pykčiu ir nepasitenkinimu, kad net koktu. Nemėgstu aš Aleksoto paštininkų.
Gaila, kad mano nekantrumas neleido nufotografuoti kaip siuntinukas buvo dailiai bei kalėdiškai supakuotas, bet savo nekantravimą spėjau sutramdyti dar visko neišpakavus. O viskas atrodė taip:

 

  

  

  

  

  

Gaila, kad nuotraukos gavosi tokios tamsios ir aiškiai nesimato mano nauja kėdutė-pakabukas. Kas be ko, namų žvėris viską įvertino ir leido man visą tai pasilikti (na, kaip čia pasakius: muitinė)... o vėliau net iš papuošalų dėžutės sugebėjo kėdutę pasivogti. Bet tai jau kita istorija. 

Ačiū GinCherry už šią nuostabią dovaną bei šilumą. :}

P.S. Sausainiai GinCherry gavosi saldesni nei maniškiai :D.

Mėja.

Kaip daugelis jau suprato (kas bent retkarčiais įkiša nosį į mano dienoraštį ir šį tą paskaito) mano brangiausiasis vyras yra muzikantas. Muzika nėra vienintelis jo laisvalaikio praleidimo būdas. Vilius taip pat kolekcionuoja monetas. Bet šis įrašas ne apie tai, kaip Vilius renka monetas, bet apie tai, kad tas monetas laiko medinėje skrynutėje. Aišku, kai jas nori apžiūrėti, aprašyti ar dar ką su jomis nuveikti, jas tenka išimti iš skrynelės... o tada atsitinka tai:

 

  

  

  

Aš nusprendžiau, kad dabar namie yra ne vienas, o du monetų kolekcininkai ir jie vienu metu gali aprašinėti, kataloguoti monetas ir tikrinti ar po katalogavimo toms monetoms bus patogu sugulti į skrynelę. :)

Mėja.

Prieš užsinorint miegelio:

 

Po to, kai miegelis įveikia katukę: 

Kadagių slėnis.

Vieną vasaros dieną mudu su Viliumi buvome išvykę pablūdinėti po Kadagių slėnį. Mums ten taip patiko vasarą, kad nusprendėme, kad bus taip pat smagu ten pavaikštinėti ir žiemą. Pasikvietėme savo draugus Valdą ir Eleną, kad būtų dar linksmiau, prisitaisėme daug karštos arbatos ir išvykome. Šį kartą šią paslaptingą (tiksliau sunkiai randamą vietą) suradome ir nenaršydami žemėlapiuose.

 

Gražumas neišpasakytas. Šaltis irgi. Na, bet taip labai gražu, kad... bet labai labai šalta. Nuo to mūsų visų keturių juoko priepuolis ir prasidėjo. Plius dar karšta arbata, kurią geriant daugiau nieko nesinorėjo tik krizenti. Net vietiniai keistai pasižiūrėjo į mūsų visų linksmumo priepuolį įtartinai ir patraukė į kitą, gal šiltesnę, vietą alkoholinius gėrimus ragauti. O mums ir be tokių papildomų priemonių šilto gerumo pakako. 

Tilvikas (suplok tris kartus rankomis ir jis ateis):

Ir visi kiti jo draugai:

 

  

  

Pastebėjimas po visko: šaltis, grynas oras bei karšta saldi arbata labai geras būdas gydyti liūdesį. :)

Naujieji metai.

 

Su naujaisiais 2010 tigriuko metais Jums linki Pukėnai!