Mano dienoraštyje daromas remontas. Atsiprašau už iškilusius nepatogumus. :}

2010-02-14

Vakarienė mylimąjai.

Mūsų namuose, nuo pat pirmos gyvenimo kartu dienos, maisto ruošimu visą laiką užsiimu aš. Aišku pasitaiko retų, bet itin malonių išimčių, kai mano mieliausiasis gamina valgyti. Jam puikiai sekasi paruošti lietinius blynelius (kurie man neišeina tokie plonučiai) su padažu bei iškepti bulves, bet Vilius retokai užsiima kulinariniais eksperimentais. Ir štai į duris pasibeldė švento Valentino įsimylėjėlių šventė ir norėdamas mane palepinti mano vyras pasišovė pats paruošti vakarienę. Kaip čia pasakius, vakarienei buvau nusiteikusi valgyti lietinius blynus, bet buvau itin maloniai nustebinta ir pavaišinta romšteksu bei vaisių salotomis desertui.

Romšteksas:

Jautienos ar kiaulienos 1kg (buvo naudota jautiena), majonezo 350g, 5 morkos, fermentinio sūrio 300g, 1 kiaušinis, truputis džiuvėsėslių, prieskonių pagal skonį.

Mėsą supjaustykite griežinėliais, apibarstykite druska, pipirais bei kitais prieskoniais. Pamušę, apvoliokite plaktame kiaušinyje, džiuvėsėliuose ir pakepinkite iki rusvumo.
Į skardą (buvo naudotas keramikinis indas) sudėkite pasūdytame vandenyje išvirtas ir stambiai sutarkuotas morkas, ant viršaus išklokite romšteksiukus ir užliekite majonezu (majonezo buvo naudota bent per pus mažiau nei nurodyta recepte), į kurį galima įmaišyti šaukštelį cukraus, krienų, juodųjų serbentų uogienės ar konservuotų ananasų (buvo naudojami ananasai).
Įkaitintoje orkaitėje troškinkite 15min, tada apibarstykite tarkuotu sūriu ir dar patroškinkite, kol sūris išsilydys.
Pateikite su keptomis arba virtomis bulvėmis (kurių aš negavau, nes tiesiog aš jų nelabai nevalgau) ir daržovėmis ar vaisių salotomis.

Vaisių salotos prie romštekso:

2 greipfrutai, obuolys, apelsinas, bananas, konservuoti ananasai, konservuoti persikai, pusė stiklinės vyšnių arba vyšnių kompoto.

Vaisius nuplauti, nuvalyti, supjaustyti gabalėliais ir gerai išmaišyti. Galima paskaninti žiupsneliu druskos bei šviežiai maltais pipirais.


Desertui, kaip jau minėjau, gavau vaisių salotų (ne tikrai man nebuvo per daug vaisų. Aš tik vaisiais bei daržovėmis galėčiau maitintis.. bet man labai skanu ir mėsa, o ypač jautiena)

Vaisių salotos desertui:

3 obuoliai, 3 kriaušės, po 250g meliono ir arbūzo minkštimo, grietinės, cukraus bei likerio ("Damų", nes jo visada būna namuose).

Vaisius susmulkinam. Greitinę ištrinam su cukrumi bei likeriu. Viską su maišom ir valgom.

Skanaus! Na, bent jau man buvo iš tiesų labai skanu. Nebereikalo Vilius taip plušėjo virtuvėje, mano pagalbos neprašydamas ir neleisdamas net nosies į virtuvę įkišti. Ačiū jam už nuostabų vakarą. :}

P.S. Nors man ir tiko virtų morkų gausa, bet galima dėti jų ir mažiau (čia "virtuvės šefo" pastebėjimas). :)

2010-02-13

Apie vasario 13 dieną.

O šiandien, tarp kitko, mano gimtadienis. Bet nieko čia ypatingo. Niekada neturėjau TIKRO gimtadienio: su daug svečių, tortu, žvakutėmis, puikia nuotaika, dovanomis ir kitais privalomais gimtadienio atributais. Ir ne todėl, kad vaikystėje manęs tėvai nemylėjo, bet todėl, kad mano mamos gimtadienis yra vasario 16 dieną ir visiems būdavo patogiau atvažiuoti ir mudvi pasveikinti kartu. Aišku būdavo ir tortas, ir žvakutės, ir dovanos.. bet net tada mano širdelėje kirbėdavo mintis, kad mano gimtadienis jau turėjo būti buvęs. Augant mažėjo ir tų šventinių dalykėlių: tetos ir dėdės vis dažniau vietoj tikros dovanos atveždavo atvirutę su pinigėliu viduje, galų gale, po 16 gimtadienio, nuo torto išnyko žvakutės, nes aš jau nesu mažas vaikas... o sulaukus 18 mano kuklios gimtadieninės šventės patapo eilinėmis vakarienėmis, kurių gale aš dar ir dovaną nuo tėvų gaudavau. Sakysite, o kur mano draugai.. ? Nelabai turėjau aš tokių draugų, kurie prisimintų mano gimtadienį. Dažniausiai jiems jis pasimiršdavo dėl vasario 14 dienos ar dar dėl kokių man nežinomų priežasčių. Kai pradėjau savarankiškesnį gyvenimą, mano gimtadieniai patapo alkoholio vartojimo diena, nes tiesiog būdavo laisvas plotas. O dabar? Juk turiu mylintį vyrą... kuris šiandien verčiasi per galvą dėl didžiojo koncerto. Mano katė užsiima pavasarinėmis dainomis. Šventiniai pusryčiai labai nenusisekė, nes kažin kas nutiko mano blyninei ir iš visų blynų gavosi košė.. dovanos buvo puikios, bet ir jas vakar vakare valgydama eilinę vakarienę pas tėvus išsipakavau. Gavau tris milžiniškus maišus medinių karoliukų, knygą apie karoliukų vėrimą, diržą, odinį, tėčio pagamintą, dėkliuką lipniems lapeliams, šmaikščią mentelę, veltinio ir vėlimo adatas, kaktusą, piniginę, užrašų knygutę, kurioje surašyti 50 pasaulio kalbomis mano vardas, braškinių saldainių, nuostabią sagę, kvapių priemonių į vonią, pakabutį, prieskonių grūstuvę bei porą žavių intymybių. Sakysite ko dar aš noriu, juk viskas tvarkoje. Gal ir banaliai nuskambės, bet ne dovanose esmė, o kad nors kartą norėtųsi gražaus, tradicinio gimtadienio..gal ir daug noriu, bet... mano nuotaika yra kaip asiliuko, kuris irgi kažkada šventė gimtadienį... et t t...

Mėja.

The Moon Band koncertas klube Nautilus.

Laukėm laukėm ir sulaukėm TheMoonBand'o didžiojo koncerto. Šis koncertas buvo savotiškas atsisveikinimas prieš darant pertrauką ir bandant įrašyti albumą bei prieš būgninikei Ernestai išvažiuojant metams į karštąją Australiją. O tokiems koncertams reikia pasiruošti ir sugalvoti kažką įdomaus: be jau įprasto TheMoonBand repertuaro nuskambėjo keli kūriniai, atliekami kartu su grupės draugais - gitaristu Giedriumi bei vokalistu Danu. O senesnius kūrinius pagyvino pritariantys Emilijos ir Sandros balsai. Buvo sukurta ir maža mizanscena, kurioje Vilius ir Ernesta "grojo" beveik" vestuvinėmis mano ir Viliaus krištolinėmis taurėmis. :)











Štai toks vat buvo smagus koncertas. Lauksime dar ir dar kitų kartų.

Už nuotraukas dėkoju Arvydui, o čia galite pasiskaityti profesionalesnį straipsniuką apie šį koncertą.

2010-02-12

Snowy White ir mano palaidų stygų bliuzas.



Nebelieka žodžių... šoku tuščiuose namuose. Gal ne šoku, greičiau tik lėtai judu vietoje. Ir klausau klausau. O muzika skamba. Retai klausausi muzikos. Seniau ja kvėpavau. O dabar apsikabinu dainą ir laikau. Nepaleidžiu. Saugau, kad tik ji iš mano širdelės nepabėgtų. Ir linguoju lyg savo glėbyje migdyčiau kūdikį. Lėtai lėtai. Pati bijau atsibusti. Turbūt...

Truputį apgailestauju, kad negaliu mąstyti aiškiau. Bet tai ką galvoju, tą ir sakau. Ydos. Neišgydomos žaizdos. Skamba vidurnakčio, o aš girdžiu palaidų stygų bliuzą. Truputį skaudena kažkur kairėje. Tenka tik nuleisti akis žemyn ir vėl pasijausti kaltai.

Pelėdos ir pelės.

Oi ne, šis įrašas nėra apie  pelėdų bei pelyčių santykius natūralioje aplinkoje, jų gyvenimą ir mirtį, kai jos susiduria akis į akį su viena kita. :) Šis dienoraščio įrašas skirtas mieliems, minkštiems, nertiems, rankiniams pliušiukams.

Visi mes, dienoraščių rašytojai/skaitytojai, daug mažiau naršome internete. Tai taip benaršydama ir aš užsikrėčiau keista pėlėdamanija. Žiūrėjau žiūrėjau į įvairiausiomis formomis bei technikomis sukurtas pelėdas ir nusprendžiau ir aš kažką panašaus nesinerti. Kadangi turėjau niekur nepanaudojamų siūlgaliukų krūvą, o tokie siūlgalikai kaip tik tinka pelėdom nerti, tai gavosi štai kas:


O kur pelėdos, ten ir pelės (na, gal atvirkščiai, bet tiek jau to):


Šie du mieli, greiti vakaro nėrinukai atiteko Viliui Valentino dienos proga. :)

P.S. Vėliau buvo nunertos dar trys pelėdos mano tėvams bei sesei, tik šio labai skubėjo ir išskrido nenusifotografavę.

2010-02-05

Ar kepant sausainius galima išgelbėti pasaulį?

Jau antras mėnuo, kai tik prisėdu prie dienoraščio ir mąstau ką tokio jame galiu parašyti, apart savo niekuo neypatingą kasdienybę. Barbenu pirštų galiukais per klaviatūrą, įsivaizduodama, kad mano mintys sklandžiai sudėliotos ir liete liejasi į virtualų dienoraščio puslapį, bet kaip neatsiranda nė vienas žodis taip neatsiranda. Iš pradžių atrodydavo, kad neturiu pakankamai laiko, kad yra svarbesnių darbų, kad nieko gero neturiu parašyti. Galų gale vieną dieną pradėjau rašyti vieną po kito juodraščius, kurie buvo apie jau įvykusius dalykėlius, bet dėti kažkaip vis neišdrįsdavau. Esu sau prižadėjus, kad parašysiu apie visas visas gražesnes dienas mano kukliame gyvenime, bet net jas aprašius mygtukas įdėti pranešimą atrodė nepasiekiamas. Ne tam, kad kažkas pamanytų, kad puikiai gyvenu, bet tam, kad kai aš to puikumo nejaučiu, o mano dangus apsiniaukęs ir dar lyja, galėčiau įsijungti savo dienoraščiuką ir pasižiūrėti, kad gera gyventi... bet štai jau antras mėnuo tik rašau juodraščius ir skaitau/stebiu kaip kiti žmonės gyvena...

Šie du pastarieji mėnesiai nebuvo patys lengviausi mano gyvenime. Atrodytų nenutiko nei pasaulinio masto katastrofos, nei dar kas baisaus, bet man buvo sunku. Galima sakyti, kol lauke snigo, mano galvoje lijo. Kaupėsi kaupėsi tas lietus ir prapliupo. Atrodo ir visai neseniai ištekėjau, ir mano mylimiausios šventės praėjo.. bet lietus lijo daugiau nei mėnesį. Gal dėl to, kad teko atšaukti birželio mėnesį pradėtas organizuoti vestuves. Ir ne todėl, kad jų niekas nebenori, bet todėl, kad negalim turėti tokių vestuvių, kokių mums norisi. O bet kokių mes nenorim.... Gal todėl, kad viskas namie pradėjo gesti: tai šaldytuvas, tai skalbimo mašina, tai stiprintuvas, tai tapetai pradėjo atšokinėti... gal dėl to, kad būti muzikanto žmona nėra toks jau lengvas bei malonus dalykas, kaip gali daugeliui pasirodyti, ypač kaip tas muzikantas dar ir dirba pilnu tempu nuo 7h iki 16h... o po to repetuoja repetuoja....Gal todėl, kad ir Mėja jau didelė katytė ir pradėjo triukšmauti kaip didelės katytės triukšmauja pavasarį... daug daug visko... atrodo tokios nereikšmingos smulkmenos, o atsisėdi, susirieti į kamuoliuką sofos kamputyje ir žiūri į išjungtą televizorių, nes nieko gero jis niekada ir neparodo. Ne ne, man savęs nėra gaila.. gaila tik to, kad mažai ką galiu pakeisti. Ar jums taip būna, kai sėdi, o toks beviltiškumo jausmas jus spaudžia prie žemės ir žinai, kad kaip nebesistengtum stebuklo nesulauksi, jai pati neatrasi jėgų jo padaryti?
Taip bėga mano neypatingos dienos, kurių niekas neužpildys nuostabiomis fotografijomis, dovanomis, saldumynais ar dar kitokiais niekais, kurie praskaidrina gyvenimą. Todėl atsistoji, parodai liežuvį nuosaviems lietaus debesims ir eini kepti sausainių, kurie gal būt, GAL BŪT išgelbės bent jau nuosavą pasaulį. Juk svarbiausia tikėti. Ane?

_ ,, _

O čia tie juodraščiai, patapę dienoraščiais atgaline data. Kam įdomu galite paskaityti.

Visų pirma norėjau parašyti apie tai, kaip mes dar su būsimu mano vyru važiavome į Drezdeną. Tai buvo labai labai seniai, bet kaip minėjau anksčiau, aš noriu parašyti apie visus, absoliučiai visus gražius dalykus mano gyvenime, Tai štai: pirmoji diena, antroji diena, trečioji diena, ketvirtoji diena ir kitų dienų trumpas aprašymas.
Taip pat įdedu dar vieną seną įrašą apie mūsų įspūdžius Panevėžio mieste.
Dar vienas juodraštis/dienoraštis buvo parašytas apie Blusų turgų Vilniuje.
O kaip gi mano dienoraštis apsieis be TheMoonBand'o naujienų (na, dabar jau senienų) aprašymo. Jos yra čia, čia, čia, čia, čia. Taip pat čia rasite pirmąjį TheMoonBand interviu. O čia truputį daugiau informacijos apie būsimą grupės koncertą.
Kam labai įdomu kaip gyvena mūsų mažoji Mėja, apie jos nuotykius gali pasiskaityti čia, čia, čia, čia, čia, čia.
O dar parašiau šį tą apie paskutinį derlių, sniego gniūžtę, kaip šventėm Kalėdas bei Naujuosius metus, apie mūsų kelionę į Kadagių slėnį, kokią dovaną gavau nuo GinCherry ir kokias lydekaites bei pyragą kepiau.
Galų gale aprašiau ir mano bei Viliaus vestuves, tai kam labai labai smalsu į mus TĄ dieną pažiūrėti ir sužinoti kaip mums sekėsi, tai prašom apie tai pasidomėti čia.

Tai tiek. Tikiuosi kažkam buvo įdomu.

2010-02-04

Sveikuoliškai.

Visai ne paslaptis, kad aš esu vaisių bei daržovių mėgėja ir mieliau sugraušiu kokią sultingą bei traškią morką, nei valgysiu šokoladą. Bet mano antroji pusė valgyti vaisius vengia, nebent jie yra pateikti kokia nors neįprasta forma. Pavyzdžiui taip:



Jei kam nėra aišku, tai paprasčiausios namie spaustos sultys iš šaldiklyje surastų juodųjų serbentų bei braškių ir iš rūsio (tiksliau spintos) atsigabentų morkų bei obuolių. Skanus, paprastas ir gana sotus reikaliukas. Patiks net ir tiems, kas nelabai mėgsta rūgštelę. ;)

2010-02-03

Trupininis pyragas.

 

Žinot, kaip sakoma, kad įsimylėjusi šeimininkė nusūdo visą ruošiamą maistą... man atsitinka panašiai, bet vietoj to, kad aš paruoščiau ką nors per sūraus, aš pagaminu per saldų trupininį pyragą... ech... tos vat mano gyvenimas...

2010-02-02

Lydekai paliepus, man panorėjus.

Man patinka skaniai pavalgyti. Ypač man patinka valgyti žuvį ir visas kitas jūros (ir ne tik jūros, taip pat upių, ežerų bei tvenkinių) gėrybes. Galėčiau kiekvieną dieną mėgaučiausi žuvimi. Tai labai apsidžiaugiau, kai mama man pasiūlė dvi puikias lydekaites.

 

Ruošiau aš jas taip:
Išvalytas, nuplautas ir kuo geriau nusausintas žuvis ištryniau prieskoniais (juodaisiais bei kvapiaisiais pipirais, česnakine druska, krapais, trupučiu petražolių ir dar šiuo tuo). Paguldžiau į keramikinį kepimo indą, į kurį buvau įtiesusi kepimo popierių. Į žuvelių vidų pridėjau sviesto (ne margarino, bet tikro svieto be jokių priemaišų), jas apšlaksčiau alyvuogių aliejumi, trupučių tailandietišku žuvų padažu, dar įbėriau prieskoninių žolelių (kad maža nepasirodytų), apdėliojau žuvis citrinos riekelėmis, apklojau laiškiniais svogūnais (nors jų ir nemėgstu) ir viską sandariai baigiau vynioti į kepimo popierių, kad skystis iš jo neišbėgtų. Žuvis kepiau/troškinau apie 40min apie 150-120 laipsnių temperatūros orkaitėje. Skanu su grietinėlės bei sviesto padažu, ryžiais ir šviežiomis ar konservuotomis daržovėmis. 


Skanaus!