Grybai!

Man patinka grybauti. Man patinka rinkti bet kokias gėrybes ir neštis jas namo: dėl to jaučiuosi turtingesnė.:D Ir kaip čia nevažiuosi grybauti, kai miškas visai prie namų, o grybų jame nors vežimu vežk. Tad atsikėlėme ryte ir išvažiavome grybauti. Prisirinktų voveraičių kiekis pranoko bet kokius lūkesčius (gaila, kad nenufotografavau ): ) mes parsivežėme beveik pusę bagažinės jau nudarinėtų voveraičių į mūsų namus Kaune. Dar tiek grybų savo gyvenime nemačiau: net nereikia niekur toli eiti: atsitupi ir pjauni, pjauni, pjauni. Apsidairai aplinkui, o ten net miško paklotas geltonas nuo voveraičių. Vilius dar nemažai raudonviršių surado. Bet voveraičių... kol mes jas nusivalėme prisireikė geros pusės paros. Dabar šaldiklyje žiemos, ar šiaip tinkamos progos, laukia visas pilnas stalčius voveraičių. :)

Pasivažinėjimas motociklu.

Praėjusi vasara buvo itin vangi: mes labai daug laiko leidome namuose, retrai iš jų iškišdami nosį pasižmonėti, mažai susitikdavome su draugais, nedažnai važiavome į Smalininkus ir nė karto nesivažinėjome Viliaus senuoju motociklu... šią vasarą nusprendėme nebebūti toki namisėdos, todėl progai pasitaikius atvažiavome aplankyti Vilaius tėvų ir pasivažinėjome motociklu. Oras per šias Jonines pasitaikė itin prastas, bet mes šiltai pasirengėme ir išvažiavome pasivažinėti miško takeliais: geras jausmas laikyti apglėbus savo mylimą vyrą ir žinoti, kad jis viską padarys, kad tik būtum laiminga bei saugi.

The Moon Band koncertas Punto Picoje.

Kur buvęs, kur nebuvęs štai dar vienas The Moon Band koncertas, šį kartą skirtas paminėti Igno gimimo dieną. Bet mes jame ilgai neužsibuvome, nes Vilius irgi parsivežė suvenyrą iš Isle of Man, t.y. kosulį ir temperatūtą bei juos lydintį krečiantį šaltį visame kūne.

Mėja.

Mėjai tikrai patinka miegoti ant mano daiktų: šį kartą popietiniui miegliui pasirinktas mano rankinukas.

Isle of Man: laivais, autobusais ir lėktuvais namo.

Atsikėliau ryte, o mano kairėje jau kirbėjo nesuvaldomas jaudulys lyg būtų atėję Kalėdos. Namai jau atrodė ranka pasiekiami. O diena pasitaikė tokia saulėta ir šilta, tartum viliodama dar pasilikti bei niekur neskubėti. Bet mes jau po pietų sėdome į keltą, kuriame buvo daugybė motociklininkų irgi važiuojančių namo, ir išplaukėme į Liverpulį.

Kažkodėl visi mus gąsdino, kad mudviem su Vilium būtinai pasidarys bloga. Man malonus laivo siūbavimas yra daug geriau nei menkas krestelėjimas lėktuve, nors nei plaukt, nei skraidyt (juo labiau) aš nemoku. Ant denio ilgai nepabuvome, nes vėjas buvo labai jau šiaurietiškas, o maniškė kepurė šiltai slėpėsi Viliaus kuprinėje. Bet trys valandos pasiplaukiojimo tikrai neprailgo ir mes sėkmingai pasiekėme Liverpulį. Buvo apie dvidešimt pirma valanda vakaro... lėktuvas išskrenda šeštą valandą ryto... šis laiko tarpas, kai nei išsimiegosi, nei ką nuveiksi mus visus tris ne itin žavėjo, bet bet..

...visame kame reikia įžvelgti ir šviesiąją pusę: vaikinai išsitraukė gitaras ir tyliai ramiai grojo gamas. Na, o aš sprendžiau angliškus galvosūkius, tikrindama ar dar gerai atsimenu anglų kalbos rašybos pagrindus.

Taip kažkaip praleidome tikrai ilgą ir ne itin patogią naktį oro uoste, mes galiausiai įlipome į lėktuvą, aš, lėktuvui dar nepakilus, jau miegojau, todėl šį kartą iš baimės nelaužiau savo vyro rankos ir mes grįžome namo, kur mūsų laukė karštas maistas, išsiilgę artimieji, pikta katė ir patogi lova. Gera sugrįžti. :)

Isle of Man: apie labai organizuotą pilį ir paskutinį koncertą.

Tebūnie palaimintas žmogus, kuris išrado analginą. Nežinau, ką būčiau darius be vaistų... bet vaistai padėjo bent numalšinti drebulį bei galvos skausmą, o visą kitą pataisė nuostabiai praleistas laikas kartu su Viliumi besilankant Castle Town'o pilyje muziejuje.
Išvažiavome gana anksti, kad vėl netektų paskubomis apžiūrinėti muziejaus, apsirūpinome reikiamai cukraus šaltiniais ir išėjome leisti laisvalaikį kaip mudviems patinką: fotografuotis, domėtis, vaikiškai džiūgauti... ir rinkti pamestas monetas (bet apie tai kitą kartą).

Man labai patiko tos visur augančios palmės: pasižiūri į jas ir iš karto šilčiau pasirado. :)

Balandis požemiuose.

Castle Town

Čia mes buvome išgąsdinti...

 ...štai šitų sargybinių.

O čia įrodymas, koki neaukšti žmonės buvo.

Kuklus vaišių stalas... nelabai, skaniai maitinosi karaliai... :?

 +

 :D

Viduramžių virtuvė: čia liepsnojo tikra ugnis ir dūmai buvo labai kvapnūs, 

o ant sijų bėgiojo netikros žiurkės - vikas kaip ir priklauso.

Atvirai pasakius tokiam gerai, net labai organizuotam muziejuje dar nesu buvus. Muziejaus darbuotojai ne tik paaiškina, kas yra neaišku, bet ir nurodo, ką po ko derėtų apžiūrėti, kad būtum pamatęs viską. Mums abiems labai patiko. Aš net pamiršau, kad esu peršalus, pavargus ir noriu skaniai bei sočiai pavalgyti. Tad apsirūpine mielomis smulkmenomis atsiminimui ir būdami itin gerai nusiteikę dar neskubėjome atgal į Douglas'ą ir ėjome apžiūrėti Castle Town'o.

Truputį pasivaiščiojus pajautėme, kad jau artėja laikas grįžti, nes TheMoonBad'o laukė dar vienas, šį kartą jau paskutinis koncertas saloje.

Ignas karščiavo, bet koncertas buvo nusisekęs ir visiems buvo smagu. Nieko negaiždami, po jo mes ramiai parėjome namo ir jau paskutinį kartą gulėme miegoti ant nelabai patogių sofučių, galvodami, kad jau rytoj mes važiuosime namo...

Isle of man: Po lietaus visada pasirodo saulė.

Visos šitos kelionės metu, kiekvieną rytą atsibudus aš matau jūrą ir dangų virš jos. Šis rytas buvo itin saulėtas ir toks skaidrus iki begalybės. Bet vakarykštis lietus padarė savo ir šaltis šiurpino ne tik mano odą, bet ir visą mane. Bet negalėjau visą dieną praleisti įsisupus į miegmaišį, kuris man atstojo man anklodę bei paklodę, ir teko ropštis iš lovos: važiavom į CastleTown valgyti kepsnių. 

 

Mano didžiam nusivylimui teko laukti, kol vaikinai surinks ką tik nupirktą kepsninę... na, jie tikrai užtruko. O man, nors ir tikrai maloniai šildė saulutė, buvo labai labai šalta. Nuoširdžiausiai gailėjausi, kad vaistus pamiršau pasiimti, todėl sėdėjau ir ir lėtai valgiau braškes. man buvo nuoširdžiai gaila, kad tomis braškėmis reikia dalintis... :(

O kol kepsniai buvo iškepti aš galutinai sužvarbau... ir vos tik pavalgius reikėjo greitai skubėti į dar vieną TheMoonBand'o koncertą. Net nebuvo laiko ramiai išgerti karštos arbatos, kurios man taip reikėjo.

Beja šiandieną dar buvo Igno gimtadienis: su tuo mes jį ir sveikiname. O aš po kelių puodelių karštos arbatos bei dozės vaistų kažkaip neįtikėtinai atlaikiau ne tik TheMoonBand'o koncertą, bet dar turėjau jėgų ir po viso Viliaus grojimo dar ir pasivaikščioti po naktinį Douglas'ą. 

 

Sunki ši diena buvo. Vis labiau pasiilgstu namų bei kasdienybės. Pirmą kartą aš pajaučiau kokia aš vis dėlto esu prisirišus prie mūsų namų ir kaip man norisi ramiai, tyliai gyventi.

P.S. Kai visi drabužiai nuosavame lagamine pabosta, reikia pasikuisti tarp vyro drabužių. :D
P.P.S. Marškinėlius dekoravau pati. truputį giriuosi. :}

Isle of Man: apie šaltą lietų.

Kaip jau esu minėjusi, man ir Viliui būtina bei malonu kažką naujo sužinoti, patirti, pamatyti, todėl po vienos nieko neveikimo dienos, mudu nusprendėme toliau tęsti salos apžiūrą ir iš pat ankstasu ryto patraukėme į Laxey. Į šį miestelį sumanėme važiuoti ne autobusu, o senoviniu elektriniu traukiniu. Ir nors oras nežadėjo nieko gera, mes vis vien buvome ryžtingai nusiteikę. Atėję į stotelę, iš kurios turėjo mūsų transporto priemonė pajudėti mes supratpme, kad šiandien lietaus tikrai neišvengsime, bet stengėmės vis vien būti nusiteikę optimistiškai. Kol laukėme traukinuko aš susidraugavau su Čerliu. :)

 

Į traukinį įsėdome jau daug maž sušlapę, bet vis dar nepraradę ryžto pasivažinėti dar vienu, į kalnus vežančiu, traukiniu bei pamatyti didįjį vandens ratą. Kelionė traukinuku tikrai buvo smagi. Elektrinis traukinys daug tylesnis, gal kiek greitesnis, nei jo kolega garo traukinys, ir beveik visą laiką mes važiavome pakrante, kur galėjome mėgautis nuostabiais vaizdais į jūrą. Bet atvykus į Laxey gera nuotaika pamažu pradėjo sklaidytis. Visų pirma lietus vis labiau ir labiau purškė, ne lijo bet purškė. Visų antra, sužinojome, kiek kainuoja pasivažinėti kalnų traukinuku... po 17svarų kiekvienam, mums pasirodė per prangu.. tad mūsų kelionė į kalnus buvo greitai greitutėliai išbraukta iš mūsų planų sarašo. Bet mes vis dar nebuvome praradę vilties apžiūrėti didįjį vandens ratą. Tad nors ir purškiant bjauriai šaltam lietui mes apžiūrinėdami ištuštėjusį miestelį patraukėme ieškoti kelio link didžiojo vandens rato.

Beieškodami didelių dalykų dažniausiai randame mažus, bet ne ką prastesnius. Štai ir mažesnysis Laxey vandnes ratas. Aišku čia tik kopija, bet vis vien įspudingai atrodo.

Kai jau tolumoje mes išvydome mūsų kelionės tikslą, lietus buvo gerokai įsismarkavęs ir mes pradėjome žvalgytis, kur čia bent truputį išdžiūti bei išgerti karštos arbatos, kurios mums taip labai reikėjo. Įkišome nosis į vietinę užeigėlę, bet ji buvo sausakimša, todėl arbatos susiradome vietiniame suvenyrų kioskelyje-parduotuvėlėje. Seniai arbata tokia skani nebuvo. Kiekvienas gurkšnis gaivino mūsų mintis bei sužvarbusisu kūnus. Čia pat mes iš labai malonios moteriškės sužinojome, kad pėsčiomis iki didžiojo vandens rato mus truks daugiau nei pusantros valanodos eiti, o lietus vis labiau ir labiau smarkavosi, tad mudu nusprendėme eiti į autobuso stotelę ir važiuoti atgal į Douglas'ą. Mūsų visus planus nuplovė prakiuręs dangus, bet mes vis dar tikėjomės, kad ši diena bus puiki, tad vietiniame mėsos turgelyje mes įsigijome dešrelių, parduotuvėje alaus bei daržovių, ryžių ir grįžę namo nuspendėme pasiruošti skanią vakarienę. Bet... dešrelės buvo klaikios. Jos visiškos nebuvo mėsiškos ir net virimas aluje jų nepagerino. Ryžiai irgi buvo kažkoki keisti, o daržovės irgi galėjo būti sodresnio skonio. Bet gal maistas buvo neskanus dėl to, kad jaučiausi peršalus.. gal. Lietus vis dėlto padarė savo ir diena nebuvo tokia jau linksma, kokios mudu tikėjomės. Tad vakarui dar vienas filmas prieš miegą ir daug poilsio.

Isle of Man: veikiam nieką.

O šiandiena nebuvo niekuo ypatinga. Tiesiog vaikštinėjome, valgėme ledus, žvalgėmės. Vakare TheMoonBand turėjo koncertuoti Amber klube. Ir šiaip jautėmės truputį daugiau mažiau aptingę, apsnūdę, gal dėl to kaltas ir apniukęs oras, kuris pradėjo pamažu kvepėti lietumi. Prieš pat koncertą pasižiūrėjome (net penkiolika minučių) motociklininkų-kaskadininkų šou. O iš paties koncerto nuotraukų nebus, nes aš šį vakarą filmavau. Video irgi nebus, nes mes jo  VIS dar net neperžiūrėjome... ir šiaip: kartais taip gera tingėti... :)

Isle of Man: čiuku čiuku traukinuku.

Galų gale sulaukėm TIKRAI laisvos dienos, kai nebus JOKIO koncerto ir nereikės NIEKUR skubėti. Tokia įpatinga proga Vilius, aš ir Ignas nuprendėme pasivažinėti senoviniu gariniu traukiniu, tad atsikėliau (ir vėl) pirmoji bei prižadinau vaikinus, papusryčiavome ir sparčiu žingsniu nuskubėjome į stotį, iš kurios netrukus mes išvažiavome pasivažinėti traukinuku iki vietinių pamėgto kurortinio miestelio Port St Mary. Patogiai įsitaisėme beveik autentiškoje traukinio kupe ir jusdami kaip ne itin greitai puškuoja traukinukas mėgavomės kelione.

Smagiai pasivažinėję, mes atkeliavome galutinę stotelęm esančią jau minėtame Port St Mary. Nieko negaišdami nusprendėme apžiūrėti šį miestelį.

Miestelis labai tvarkingas. Papludymys pritaikytas šeimoms su mažais vaikais, kurių čia tikrai netrūko. Netrūko ir pramogų mažiesiems, o jų tėvai tiesiog tingiai voliojosi ant smėlio arba maudėsi ledinėje jūroje (vietiniai tikrai yra atsparesni šalčiu  bei žvarbiam vėjui, nes mes visą laiką vilkėjome paltus, kai tuo tarpu jie vilkėjo tikrai vasariškus drabužius ir atrodė, kad net nejaučia viską kiaurai košiančio ledinio vėjo). Bet miestas tikrai nepasiruošęs sutikti jaunų žmonių ir nepasiūlo jiems jokių pramokų.. na, nebent vietiniu bariukus, kur gali prisigerti vietinio alaus... bet ką daryti, jei prisigerti nenori? Tai pavaikščioję paplūdymu, mes nusprendėme važiuoti į Douglasą ne pačiu paskutiniu traukiniu, bet į jį pavėlavome vos penkiolika minučių, todėl priverstinai įstrigome čia dar pusantros valandos. Tai nieko nelaukdami patraukėme į vietinį muziejų: nieko ypatingo, bet ten bent šiek tiek turiningiau praleidome penkiolika minučių.

Atidžiau apžiūrėję šios dienos transporto priemonę, įsigiję siuvenyrinį pirkinių maišelį (jų niekada nebūna per daug), vietinėje vaistinėje galų gale įgijome Viliui akinius nuo saulės, o tai niekaip nerasdavome tokių, kokie patiktų ir tiktų mano išrankiąjam vyrui.

Trumpai pasivolioję ant pievutės, mes Igną palikome pasinėrusį į mobiliojo interneto malonumus, o patys išėjome ieškoti ledų, nes nieko nėra geriau, kaip ilsėtis valgant skanų maistą, ypač jei tas maistas yra desertas.
Suvalgę tikrai skanių vanilinių ledų, mes galų gale sulaukėme kelionės atgal į Douglas'ą. Šį kartą teko kupe dalintis su mažais vaikas bei juos prižiūrinčiais žmonėmis, tada mes ir supratome, kad mes esame vieninteliai ne pensijinio amžiaus ir ne tėvai su mažamečiais visame traukinyje. Tokia vat kelionė gariniu traukiniu. Bent kartą gyvenime verta juo pasivažinėti, rekomanduočiau visiems, kuriems laisvalaikį norisi praleisti veikiant nieką, tiesiog sėdint bei mėgaujauntis vaizdais per traukinio langą. 

Na, o vakarą praliedome itin banaliai: tiesiog sėdėjome ir žiūrėjome filmą, valgėme bei ėjome anksti miegoti. Kaip aš buvau to pasiilgusi.. tad galiu teikti, kad diena buvo net labai sėkminga. :)

Isle of Man: pilis Peel'e ir netikėti koncertai.

Pirmą kartą gyvenime aš pasiilgau sriubos. Net mintis apie burokėlių sriubą, kurios paprastai aš nevalgau, man atrodo gundanti, o skrandis tik skausmingai sugurguliuoja. Bet nė vienoje maitinimosi įstaigoje nemačiau pardavinėjamos sriubos. Ne gi vietiniai jos neverda ir nevalgo? Čia net daržovių patiekalų labai menkas pasirinkimas.. gerai, kad aš nesu vegetarė, o tai tektų maitintis vien tik bulvėmis bei šampinionais, kurie tiekiami prie visų karštųjų patiekalų. Vien dėl maisto negalėčiau gyventi Didžiojoje Britanijoje. Bet gana verkšlenti, juk ne pavalgyti čia atvažiavome!

Vat, galų gale atsirado galimybė truputį geriau apžiūrėti salą ir kartu su Viliumi, ir be nieko daugiau (kaip aš pasiilgau būti tiesiog dviese su savo vyru) išvykome to padaryti. Buvo suplanuota, kad šią dieną nebus jokių koncertų, todėl mes ramiai sėdome į dviaukštį autobusą ir išvažiavome apžiūrėti Peel pilies. Kaip tik šį sekmadienį šiame mieste turėjo vykti šventė, bet mes nusprendėme pirma aplankyti pilį. Mes nebūtume mes, jei eidami link pilies pasirinktume vaizdingesnį, bet kur kas ilgesnį kelią ir nors vėjas žvarbiai kando, mudu ryžtingai kopėme į kalvą.

Simbolinis "išsimaudymas" Airių jūroje.

Kalnas, į kurį mes kopėme, bet taip ir neužkopėme.

Pajutę, kad jau gana ilgai vaikštome aplink pilį, nusprendėme galų gale į ją užeiti. Prieš pat užeinant pastebėjome, kad turime tik truputį daugiau nei valandą apžiūrėti pilį, o muziejaus po atviru dangumi plotas tiesiog didžiulis, todėl negaišdami laiko čiumpame (tiksliau aš čiumpu, nes mano antrosios pusės anglų kalbos žinios truputį šlubuoja) mūsų nešiojamą "gidą" (milžinišką mobilujį telefoną primenantį radiją, kur minkai myktukus ir klausai informatyvaus pasakojimo) ir inirtingai bėgame apžiūrėti šio keisto muziejaus.

Balandis vegetaras.

Senoviniai antrankiai.

  Virtuvė. :)

Nuostabus, labai tvarkingas muziejus. Itin patiko nešiojamas "gidas", tik gaila, kad neturėjome daugiau laiko viską apžiūrėti ir išklausyti visų pasakojimų apie šią seniausią salos pilį. 

Prieš eidami į pilį, mudu buvome nusižiūrėję vietelę, kur siūlė paragauti šviežių krabų. O po tokio pasivaikščiojimo Vilius ir aš jautėmės labai išalkę. Bet paskambino Ignas ir pranešė, kad šį vakar atsirado proga pagroti Rovers Return bare, tad nieko negaišdami mes grįžtame į Douglas. Tai gi be pietų, sugriaužę tik po obuolį skubame į koncerto vietą. Ten sužinome, kad, bus bandoma dar kažką daryti ir Paramount naktiniame klube, todėl TheMoonBand gros ir ten. Tai, kad maža nepasirodytų, dieną, kai turėjome tiesiog ilsėtis, buvo netikėtai suplanuoti net du koncertai. 

 

Mano subjektyvia nuomone, tai buvo itin vykęs koncertas: publika labai gerai priimė TheMoonBand'ą, o ir jautėsi, kad vaikinams buvo linksma groti. Bet po šio koncerto nebuvo laiko atsikvėpti ir reikėjo subėti į Paramount naktinį klubą. Na, kaip čia pasakius: kaip ir pirmą kartą čia ne itin linksma buvo. 

Prieš TheMoonBand  grojant, savo akustišką, kiek migdančią programą atliko šie vaikinai, kuriuos praminėm hobitas (savaimę suprantama dėl jų mažo ūgio). Atsiprašau, bet jų vardai man taip ir neišliko mano atmintyje.

TheMoonBand atliko vos kelis kūrinius... ir mes keliavome "namo", bent truputį pailsėti.

P.S. Vietoj šių dviejų koncertų, aš mieliau būčiau suvalgius krabą, išgėrus mėlynių sidro ir šiaip leidus laiką tik su Viliumi. Pradedu pasiilgti kasdienybės. Bet, turbūt, tik aš šioje kelionėje taip jaučiuosi.