Kiniška pomidorų ir jautienos sriuba.

Turbūt ne aš vien tokia, bet kai man kas nors labai patinka, aš noriu tai būtinai išmokti padaryti pati. Ir nesvarbu ar tai kokia nors nauja rankdarbių technika, ar maisto gaminimas. Bet kai labai patinka kinietiškas maistas, o ypač kinietiška pomidorų bei jautienos sriuba, nenueisi pas kiną/kinę virėją ir nepaprašysi recepto, kad sriubą galėtum virtis namie ir nebeateitum valgyti jos į jų restoraną, todėl pasinėriau į interneto platybes bei eksperimentus ir šiaip ne taip atkūriau kažką panašaus į mano visų laikų mėgiamiausią (bent jau pakolkas) sriubą. Receptu dalinuosi su Jumis. Labai tinkama sriuba, kai norisi sušildyti sielą.

Reikės: poros saujų plonomis juostelėmis pjaustytos jautienos file, apie 2litrus jautienos sultinio, stiklinė ar daugiau pomidorų pastos, 2-3 kubeliais pjaustytų pomidorų, cukraus, druskos, šviežiai maltų pipirų mišinio, smulkinto laiškinio česnako (kas mėgsta). 

Sultinį užverdame, sudedame jautienos juosteles ir jas kelias minutes verdame. Tada supilame pomidorų pastą, beriame cukrų, druską ir pipirus. Skonis turi būti sodriai saldžiarūgštis. Jei trūksta rūgšties, įpilame šlakelį acto. Užviriname. Sudedame pomidorų kubelius ir dar 2min verdame. Pildami į dubenėlius, galite įsidėti laiškinio česnako. 

Sriuba labai tinka, kai norisi greitai pavalgyti ir/ar norisi kažko nelietuviško. 

P

P.S. Manau, kad visai skanu būtų verdant įdėti dar ir saujelę sojų makaronų.

Mėja.

Mūsų pukutė.

Džiovinti pomidorai.

Aš nesu vegetarė. Niekada ja ir netapsiu. Negalėčiau. Man patinka valgyti mėsą. Man patinka jos struktūra, kvapas, spalva. Bet... aš visada visada su daug didesniu noru bei apetitu valgau daržoves, vaisius. Ne visus. Svogūnų nevalgau. Ir porų. Bet pomidorai... jei mano aistra, jei mano silpnybė. Kaip ir grybai. O pomidorai su grybais: man tai beveik dieviška. O džiovinti pomidorai yra skaniau už bet kokius pasaulio saldainius. Tad, kai perskaičiau šį įrašą, nusprendžiau, kad iš didžiojo kalno, dalis pomidorų tikrai keliaus į orkaitę. Ir visiškai nepasigailėjau dėl tokio savo sprendimo. Net didesnė sąskaitą už elektrą manęs neišgasdino, todėl mes šiemet džiaugemės nuosavais džiovintais pomidorais. Dalį tiesiog suvalgėme su sūriu, o dalis iškeliavo į šaldiklį... tik nežinia kiek jie ten išgulės. :)

Darbas.

Aš esu iš tų šeimininkių, kurios mėgsta kaupti maisto atsargas, bet aš niekada neužsiėmiau koncervavimu, nes  (tiesiog) mano mama už mane tai darydavo. Šiais metais nusprendžiau, kad bent jau išsidžiovinsiui pomidorų ir išvirsių pastos, kurią mes su dideliu malonu valgome su makaronais, mėsa bei daržovėmis. O ir šiaip daug skaniau valgyti naminį, o ne iš paruotuvės, pomidorų padažą. Tad manęs jau laukia ant stalo sukrauta 50kg pomidorų krūvelė. Nei daug nei mažai. Žiūrėsim kas gausis. :)

Birštonas.

Kartais supratimas apie būtinybę slegia. Tada po bemiegės nakties paremi galvą į automobilio langą ir žvelgi pustuštėm akim į tolį. Ir net kiubetė su vyšniom nebesugeba atgaivinti. Žmonės aplink mane spaudžia mano pasaulį. Žiūriu į dangiškas akis ir matau natas, o man ašaros mintyse kaupiasi. Pavargau. Nepakeliama, nešvari naktis buvo. Naktis su žmonėmis, kurie paslapčia pašiepia, paniekina tai, kas man svarbu, kuo aš tikiu. Tikiuosi ne aš viena ten jaučiausi tarsi žuvis išmesta į krantą, kuri nori gyventi, bet suvokia, kad čia jai vietos nėra ir nebus. Tikiuosi. Tikiu. Gal tik to ir tereikia? Gal tereikia pusvalandį praleisti ant Nemuno kranto, valgant gaivų arbūzą ir jaučiant, kad kuo arčiau namai, tuo lengvesnė širdis ir sunkesni akių vokai darosi? Gal.. Vienatvė su mylimuoju niekada neslegia. Net tada, kai nebeturim vienas kitam pasakyti. Gyvenimas painiai paprastas, bet kelią iš jo labirinto tikrai nėra lengva surasti..