Miške.

Jau iš pat vakaro man kirbėjo didžiulis noras važiuoti į mišką grybauti. Labai labai norėjau pagrybauti. Nepatingėjom sekmadinį atsikelti anksčiau ir išvažaivom į mišką. Kai nuvykome, miškas jau knibždėjo nuo grybautojų, bet mums grybų tikrai pakako ir kiek sušilę bei pavargę per kelias valandėles prisirinkome nemažai gardžiųjų miško gėrybių. Aš dar būčiau likus miške, kad ir iki vakaro: kai mane užplūsta noras ką nors daryti, galiu pamiršti, kad noriu gert, valgyt ir meigot, kad kojas ir rankas jau skauda nuo nešimo bei ėjimo... gerai , kad turiu vyrą, kuris mane tokiais atvėjais pristabdo.. :)

 

Ir dar... :)

Žinau, kad tikrai galiu įkirytė, bet negaliu atsidžiaugti savo katukėmis. Turintys augintinių mane tikrai supras. :)

Pokaitukas

Mano mergaitės. :)

Apie kasdienybę.

Visi mes stengiamės kaip tik įmanydami praskaidrinti savo kasdienybę. Vienas iš mano kasdienio gyvenimo "skaidrinimo būdų" yra darželis balkone. Kažkaip niekada neprisiruošiu jo įamžinti (truputį gėda dėl to... bet neįamžino ne tik jo... todėl gėda dar labiau), bet visada stengiuos nufotografuoti savo balkoninės daržininkystės rezultatus. Pomidorai kaip visada mane džiugina.. ir visada po fotografavimo jie būna suvalgyti. :) blogai būti modeliu pomidoru mūsų namuose... :?

O čia tos pačios dienos nuotrauka. Mes po truputį pertapetuojam koridorių, nes mūsų mieloji Mėja šokinėdavo ant sienų (gerai, kad dabar tai daro kur kas rečiau) ir su savo net ir apkirptais nagučiais vargšus tapetus apdraskė. Tapetuojant mums labai norėjo "padėti" ir mūsų augintinės... bet kaip žinia ne visa pagalba gali būti naudinga, todėl keturkojas asistentes uždarėme virtuvėje. Mėjai baisiai nepatinka būti uždarytai... tai ji pasilipėjo ant durų ir kabėjo ant jų protestuodama už neteisėtą nubaudimą. Šiaip tai tai labai jau juokingai atrodo. Patys pasižiūrėkite. :D

Gertrūda

Kad ir ką dažniausiai besakytų tėvai, turintįs daugiau nei vieną vaiką, kad juos visus myli vienodau, bet vis vien su kažkuria savo atžala turi stipresnį ryšį nei su kitu vaikiu. Tai nereiškia, kad kito vaiko nemyli, bet juk dažnai būna, kad vienas mažylis mieliau kimba į mamos ranką, o kitas į tėčio. Tas pats su katėmis (bei kitais augintiniais). Mums mūsų katytės tartum vaikai. Ir dabar (galima sakyti) namie turime naujagimį. Kai pasiėmėme Mėją nuo pat pirmos akimirkos tarp jos ir manęs užsimezgė ryšys: ji manęs nemuša net supykus, laukia ir leidžia mane ją nešioti ant rankų, kai tuo tarpu net Vilius gauna antausį už tai, kad drumsčia jos ramybę. Na, o Gertrūda.. nuo pirmų sekundžių pas mus ji tapo Viliaus katyte. Ir matosi, kad Viliui tai labai patinka, nes ją galima niūrkyti, su  ja be paliovos žaisti, džiaugtis, nešiotis, mėtyti sauso ėdalo gabaliukus ir ji juos su didžiausiu malonumu gaudys. Net ant Viliaus kelių ji daug meiliau įsitaiso nei ant manųjų. Vat, dabar mudu abudu turim po katę. :)

Keksiukai su slyvomis

Kaip ir grybų miške, tai ir slyvų dar nebuvau tiek mačiusi iki šio rudens. Gyvenu visą gyvenimą mieste. Kaimas yra, bet nesu ten net nakties be tėvų praleidusi. Visos mano vasaros praleistos lakstant po Antanavos gatvę. O dabar prie kiekvienos progos važiuojame į Viliaus kaimą. O ten slyvų... net vežimu vežk (galima ir tiesiogine prasme). Kalėdoms draugams ir artimiesiems priviriau slyvų uogienės su viskiu, pridžiovinau pilną trilitrinį stiklainį slyvų, pasidalinau jomis su mama, dar užšaldžiau apie 10kg šių kaulavaisių, prisivalgėm jų lig soties... ir dar keksiukų kepiau. Dieviškai skanūs keksiukai gavosi. Tikrai dar ne kartą ir ne du juos kepsiu. Šlapias keksiukas su rūgštele - kaip man ir patinka. Net Vilius juos gyrė, nors šokolado ten buvo nerasta. :)

Recepto šaltinis yra čia<--.

Mėja ir Gertrūda

Aš visada buvau, kad jei turi vieną katę, tai kitą katę būtinai reikia įsigyti: juk divems visada kartu smagiau. Aišku prireikė daugiau nei metų, kad mes ryžtumėmės dar vienam katukui, bet Gertrūda atsirado mūsų nauose taip netikėtai ir savaime, kad viskas buvo aišku, kad REIKIA ją priglausti. Taip pat mes tikėjomės, kad Mėja džiaugsis savo naująja sesyte... bet didžiam nusivylimui mūsų Nuožmioji Mėja savo pravardę pateisino. oi kiek šnirpšimo, prunkštimo ir pukuotos katytės pasipiktinimo buvo. Kelias pirmas naktis teko net atskirai jas uždaryti. Bet Gertrūda gavo greitai irgi pravardę - Atkaklioji. Tas jos meilus atkaklumas net ir Nuožmiosios Mėjos širdį suminkštino. Todėl nepraėjus net savaitei jos jau miega kartu. :)

Gertrūda

Gertrūdytė yra labai paprasta katukė, su ryžtelėjusia nosyte... ji nėra nei tokia išdidi, nei puošni kaip Mėja.. bet jos meilumas užvaldo visų ją pamačiusių širdis. :)

Rudenėjančiame Kaune.

Taip jau būna, kad kai visi žiūri krepšinį, mes einame pasivaikščioti... kaip jau ne kartą esu minėjus - Vilius ir aš nesame sportiška pora. O ir šiaip dažnai jaučiamės nevisai toki, kokių iš mūsų tikėtųsi visuomenė... bet, gal tame ir slypi visas žavesys? Juk negali visi būti vienodi... todėl užsidedu dar mano mamos jaunystės akinius ir keliaujame pasivaikščioti po Laisvės Alėją.

P.S. Krepšinį mes vis dėlto žiūrėjome tą vakarą... nes net Senamiesčio Vyninėje jį rodė...

šokoladinis cukinijų keksas

Kai pamačiau šį nuostabų šokoladinio cukinijų kekso receptą jau žinojau kam panaudosiu bent jau vieną iš daugybės turimų cukinijų. Net man, nemėgstančiai šokolado, šis keksas patiko: toks drėgnas ir tikrai labai šokoladinis. Mano antroji pusė liko sužavėtas. :)

Gertrūda

Per visą savo netaip jau ir ilgą gyvenimą aš padėjau išgyventi, suradau namus ar pati pas save priėmiau ne vieną katę. Matyt paveldėjau kažkokį paslaptingą geną iš savo mamos, pas kurią, paslaptingos jėgos vedami, atiena gyvūnai, kuriems labai labai reikia pagalbos. Taip ir man yra. Galiu tapti labai labai labai nepopuliari dėl šio savo požiūrio, bet niekada pagalbos neištiesiu elgetaujantiems žmonėms, neaukoju jokiuose labdaros renginiuose... bet pašeriu kiemo kates ir šunis. Pakalbinu visus pakeliui namo sutiktus gyvūnus. Į laiptinę įleidžiu šąlančius katinus, kad šie ramiai ir šiltai žvarbiomis žiemos naktimis galėtų išsimiegoti. Kai gyvenau viena ir turėdavau atliekamų pinigėlių net specialiai nueidavau į senamiestyje esančią gyvūnų priegladą, kad paaukočiau vieną kitą stambesnį banknotą... Ir niekada nelaikiau namuose katės, kurios nereikėjo gelbėti iš gatvės. Man sunku praeiti pro tuos, kurie tikrai nepaprašys pagalbos ir kiekvieną dieną kovos su visu pasauliu, kad tik išgyventų. Labai malonus jausmas užplūstą širdį laikant pavargusį kačiukąsavo rankose, kuris sočiai privalgė ir galų gale jaučiasi saugus... ir  žinai, kad daugiau tam angėlėliui jokių rūpesčių gyvenime nebebus..

Derlius.

Saldžiarūgštis malonumas.

O mūsų šeima jau tapo didesė.

Spėkit į ką taip rūsčiai žvelgia Mėja?

O gi į Gertrūdytę, mūsų mažąją burzgimo bei "viską suvalgysiu" mašinėlę, mūsų atkakliąją katytę. Šiandiena tapo pirmaja diena mūsų namuose. Nuo šiol mes būsime jau keturiese. :)