Jūsų temos: Pavasaris.

Iš visų metų laikų aš labiausiai nemyliu pavasario. Vasarą šilta, žydi daugybė gėlių, mėgaujamės trupučiu daugiau laisvo laiko, keliaujam, valgau uogas, vaisius, daržoves, kurie toki puikūs ir natūralūs būna vasaros metu. Rudenį praleidžiam miške, renkam grybus, džiaugiamės gelstančiais lapais, laukiam Kalėdų, taip pat rudenį prasideda daugybė renginių, į kuriuos stengiamės vaikščioti. Žiema, mano mylimiausias metų laikas, kai kas rytą žiūriu pro langą ar ne prisnigo, visos mano gyvenimo didžiosios šventės yra žiemą: mūsų vestuvių metinės, Kalėdos, Naujieji, Viliaus ir mano gyvenimo kartu bei draugystės metinės, mano bei mamos gimtadieniai ir dar daug daug švenčių. Žiemą aš myliu sniego kvapą ir tą garsą, kai jis girgžda einant po kojom; sniego spindėjimą žvarbiomis naktimis ir tą jaukumo jausmą, kuris apima, kai mielasis būna namuose ir mes galim mėgautis vienas kito draugija bei niekur neskubėti: tada taip šilta ir ramu pasidaro būnant kartu, nors lauke ir būna nežmoniškai šalta... O pavasaris.. tas pavasaris, kuris man patinka neprasideda staiga kaip kiti metų laikai: vasarą atsibundi, o ryte nebereikia net plonyčio megztuko ant pečių užsimesti. Ruduo prasideda, kai iš pat ryto šalna pakanda medžių lapus ir jie nusidažo sodriomis, šiltomis spalvomis. Žiemos pradžia kerinti, nes iš dangaus pabyra milijonai snaigučių ir jos uždengia pabjurusį rudens purvą. Na, o pavasario pradžia visiškai neromantiška: pasibaigia žiema, pradeda lynoti, kad ir šiltesniu lietučiu ir visos pasaulio šiukšlės, susikaupusios per visus kitus metų laikus, išlenda lauk iš po tirpstančio sniego. Visur voliojasi netvarkingų šeimininkų bei jų augintinių paliktos "dovanėlės",  į kurias sunku neįminti, nes jos visur. Net mano raudoni guminukai pasidaro terlini nuėjus nuo savo namų iki tėvų, o tai tikrai labai jau mažas atstumas: tereikai pereiti gatvę. Pavasarį visi sloguoja, sirguliuoja. Pavasarį nežinai kaip rengtis, nes nei šalta nei šilta.. ir šie šalta-šilta taip greitai kinta, kad nebesuspėji susigaudyti. Pavasarį aš labiausiai nemyliu savęs. Man nebepatinka mano plaukai, mano garderobas (nors šio aš beveik visada nemyliu), mano figūra, mano oda etc. Pavasarį katės rėkia tais siaubingai nepadoriais balsais po langais. Šį pavasarį mano Gertrūda patapo didele mergaite ir ji taip pat rėkia neužsičiaupdama jau trečią (o gal ketvirtą) dieną iš eilės. (Paleidau savo muziką, tai abidvi mano augintinės pasislepė, nes joms (kaip ir jų šeiminikui Viliui) patinka jazzrock'as. O man nepatinka: tada aš bandau savyje pasislėpti.) Pavasarį man norisi graiuti savo namus, išmetinėti daiktus. Pavasarį mane dažniau ir dažniau užplūsta liūdnos mintys. Prasidejus pavasariui aš dažnai prisimenu tai, ką noriu pamiršti. Galvoju apie kitokius gyvenimo variantus ir man taip nepatinka. Pavasarį man norisi pabėgti nuo viso pasaulio. Pavasarį aš negaliu susikoncentruoti ties konkrečia veikla ir blaškausi tarp pradėtų darbelių, kurie ilgai neišbūna mano rankose ir keliauja į pradėtų darbų krūvą ant mano stalo. Pavasarį aš visiškai prarandu norą gaminti valgyti bei tvarkyti namus. Pavasarį aš būnu prasta žmona... Pavasarį aš jaučiuosi vieniša bei pažeidžiama ir susinervinu dėl menkučių dalykėlių, į kuriuos paprastai net dėmesio neatkreipčiau. Nemyliu pavasario.Niekada nemylėjau. Pavasaris man yra purvas, šiukšlės ir drėgmės pojūtis mano nugaroje. Tas pavasaris, kuris man patinka trunka vos kelias savaites, prieš prasidedant vasarai. Kai pražysta medžiai, kai pradeda žaliuoti pievos, kai daigelia, augantys ant palangės, pradeda keliauti į balkoną.. bet tai trunka taip trumpai, kad negaliu pavadinti, kad tai aš myliu. Tai trumpalaikis susižavėjimas, atsirandantis kas met... Bet pavasario nemyliu ir abejoju ar kada pamilsiu...

_ ,, _

Šią temą mano atiduotuvių proga pasiūlė Vaida. Gavosi ne pats linksmiausias įrašas, bet taip yra ir aš tikrai neapsimetinėsiu, kad pavasarį myliu. ;) Žinoma būna ir gražių dalykėlių, bet.. jų per mažai. Tikiuosi nenusivylėt?

O dabar aš klausausi The Frames. Ši diena abskritai yra gana muzikali: vakare einam į Alinos Orlovos koncertą. Tai viena iš mano gimtadienio dovanų. :) Labai dėl to džiaugiuosi. Vilius mieliau tiesiog ten neitų.. bet jis mane myli ir palaikys man kompaniją. :D Didžiausia problema (kaip visada), ką apsirengti. Būti paprastute ar persistengti? Jaučiu, kad persistengsiu, nes labai jau atsibosta būti kuklia mergina. Bet dar ne vakaras.. ir vienas Viliaus žvilgsnis gali viską pakeisti... Geriau paklausykim muzikos..


P.S. Kas dar neusdalyvavo mano atiduotuvės, tai labai kviečiu į jas. ;)

Hmmm.. grrr... O gal džiaugtis?

http://www.rfoto.eu/  <--- čia galite rasti nuotraukų su mano veideliu. Bet nežinau ar dėl to džiūgauti...????

Jūsų temos: Paslaptys arba kas slepiasi už Dreisenos vardo.

Ir vėl tema ne iš eilės. Na, beveik. :) Šį kartą aš rašau pagal Danguolesan iš po klevais (kaip gražiai, turputį japoniškai skamba jos vartas:}) duotą temą. Neslėpsiu man ši tema atrodė iš pat pradžių gana sudėtinga, nes savo paslaptis galiu skirtstyti į dvi dalis: tai ką tik aš bei mano brangusis žino (o apie tai tikrai nerašysiu ;) ir tas paslaptis-ne paslaptis, kurias mane truputį geriau pažįstantys žmonės žino. Na, kadangi Jūs visi žinot tik tiek, kiek aš čia parašau, tai nusprendžiau supažindinti su ta Aušra, kurios Jūs nepažįstat. ;) O kadangi aš nemoku "trumpai" rašyti, tai parašysiu apie kelis dalykėlius.

Pirma paslaptis: nuo 2003 iki 2008 aš buvau visiškai kitoks žmogus nei Jūs galite įsivaizduoti. Aišku, jei tik neturite ką veikti ir norite daug piktų, liūdnų paaugliškų dalykų paskaityti, tai tam skirtas mano visas archyvas iki 2008metų. ;) Bet čia labai abstrakčiai parašiau, tai gal reikėtų konkrečiau: aš buvau rūkalė (prieš pat metant rūkyti per dieną supešdavau po tris pakelius cigarečių), piknaudžiavau alkoholiu ir šiaip labai jau nemylėjau bei netausojau savęs. Prie veidrodžio kas rytą praleisdavau maždaug po valandą ar daugiau, kad pasidaryčiau gotyčną šukuoseną bei makiažą. Rengiausi beveik visada juodai. Nežiūrėjau jokių linksmų filmų, klausiausi labai slegiančios muzikos. Mane supo žmonės, kurie pamažu naikino mano ir taip labai trapų pasaulį. Apie jokius rankdarbius, namus, šeimyninę laimę, laimingas pabaigas net nebuvo jokios minties. Neslėpsiu, daugelio dalykų iš to savo gyvenimo etapo nepamenu arba tiesiog nenoriu prisiminti. Man labai skaudu ir liūdna pasidaro, kai aš užklystu į kokios nors jaunutės merginos dienoraštį ir pamatau tai, kuo aš buvau tuos penkis metus.. taip ir norisi pasakyti, kad viskas bus gerai, nešvaistyk savęs, pažiūrėk kaip nuostabiai šviečia saulė, koks gražus yra pasaulis ir užuot gailėjus savęs pakeliauk, išmok ką nors naujo bei naudingo, nes vieną dieną tu sutiksi tą, dėl kurio ir gyveni. Bet jos nepaklausys, nes ir aš neklausiau. Kad pabėgti nuo savęs tokios, kokia aš buvau, man prireikė beveik dviejų mėnesių ėjimo. Ėjau, ėjau ir ėjau. Mečiau rūkyti (visi rūkantys būtinai tai padarykit, nes pasaulis gražesnis patampa, o be to tai baisiai kenkia dantim: nuėjus pas dantų gydytoją tenką paklot ne vieną šimtinę, kad mano rūkymo pasėkmes pataisytų. Ir tai tikrai ne dantų balinimas, o jų taisymas.:/ ). Alkoholį vartoju itin saikingai. Rengiuosi gėlėtai, šviesiai, o visą savo pasaulį nuspalvinau visomis įmanomis spalvomis. Kai tai padariau, sutikau Vilių ir leidau jį sau pamilti. Esu laiminga ir tik labai retai pagaunu save savęs gailint, bet prisimenu save dabar ir TADA.. ir pasidaro daug geriau, nes dabar esu turtingas bei laimingas žmogus. :)

 Čia daug maž taip atrodžiau tuo savo nelaimingu gyvenimo periodu.

Antra paslaptis: Ši paslaptis kur kas linksmesnė. :) Man labai patinka žaisti kvailus, naivius žaidimukus. Jau daugiau nei metus auginu internetinį tigriuką. Tai kvaila, bet man patinka. Čai vienas iš būdų nuraminti sukilusas blogas emocijas. Antras mano pagal mėgiamumą internetis žaidimas yra sodinti gėlytes. Tai tikrai visiškas laiko švaistymas, bet aš laiko tikrai nemažai turiu, tad galiu karts nuo karto truputį elgtsi ir vaikiškai. :}

Trečia paslaptis: Aš turiu silpną širdį, dėl to negaliu sportuoti ar šiaip daug aktuviai fizižkai judėti. Tai vargina, ypač  kai mano charakteris visiškai neatitinka mano kūno: aš noriu bėgti, lėkti, šokti etc. Bet per visą gyvenimą išmoksti su tuo sugyventi. Tereikia save kartais pristabdyti ir viskas būna daugiau nei gerai. :)

Ketvirta paslaptis: Aš niekada nepasiūlysiu pirma susitikti. Ypač su jei tai dar ir niekada realiame gyvenime nesutiktas žmogus. Ir ne todėl, kad nenoriu, bet toks jau mano charakteris. Aš truputį nedrąsi esu, nors susitikus mane gali taip ir nepasirodyti. Pavyzdžiui, aš tiek daug kartų prasilenkiau Kauno senamiestį su GinCherry, bet nė karto neišdįsau sutabdyti ją bei pakalbinti, nors norėjau. Aš beveik niekada nerašau pirma sms net savo vyrui, na nebent jau būna svarbus reikalas (parnešk pieno ar kada sugrįši, nes pietus nežinau kada gaminti?), bet šiaip niekada neparašysiu nei skype, nei sms šiaip sau vien tik tam, kad man taip norisi. Labai sutrinku, kai mane nori apsikabinti net ir draugai. O kai reikia bendrauti su ką tik sutiktu žmogum, jaučiuosi nuobodi, nors ir plepu nesustodama. Man sunku išsaugoti draugystę, bet dėl draugų aš ir ranką duočiau nukirsti. Aš labai prieštaringas žmogus: viduje kukli ir pasimetus, o išorėje triukšminga pleputė. :)

Penkta paslaptis: Aš esu prietaringa. Ne manijakiškai, bet prietaringa. Mano namuose kabančios kai kurios žolės yra ne dėl grožio, bet kad apsaugoti namus nuo blogos akies. Rankinėje visada nešiojuos Šv.Agotos duonelės gabaliuką, kad būčiau apsaugota nuo nelaimių. Simboliškai spjaudau per petį ir beldžiu į medį. Pabertą druską mėtau per kairį petį. O maistą ruošdama truputį buriu su prieskoninėmis žolelėmis ir šie burtai niekada nenuvylė, nes visada būna tikrai skanu. :D Moku labai gerai burti iš rankos, bet to jau nebedarau trejus metus. Tik šiaip savo smalsumui patenkinti žvalgausi į žmonių rankas bei delnus (bet čia tik paslapčia). :) Visa savo gyvenimą tikėjau, kad žmogus gali būti truputį magiškas, jei tik to pats nori. Juk gera tuo tikėti. ;)

Na, manęs prašė tik vieną paslaptį parašyti, bet parašiau penkias. :D Na, tai jau tikrai labai į mane panašu. :D Aišku aš dar galėčiau rašyti ir rašyti, bet manau, kad pamažu visos mano "paslaptys" ir taip šiame dienoraštyje atsiskleis. ;) Tikiuosi, kad įvykdžiau Danguolesan pateiktą temą ir Jums visą tai neatsibodo skaityti. ;)

O kas dar nesudalyvavo mano atiduotuvėse, tai maloniai prašom į jas užsukti. ;)

Atiduotuvės - Dovanoju jūrą.

Pirmą kartą mes važiavome prie jūros kartu su Viliumi: čia mano vienintelės maudynės jūroje. :D 

Nuotrauka daryta Juodkrantėje.

Čia aš Klaipėdoje prie molo: buvo baisiai vėjuota bei žvarbu.

O čia aš "maudausi" Airių jūroje. :)

Nuotrauka daryta Isle of Man.

Visų šitų jūrinių nuoraukų priežastis yra noras laimėti sagę, čia <--  vykstančiose atiduotuvėse. :)

Bet nepamirškite užsukti ir į mano atiduotuves: papuošalų nebūna per daug. ;)

Jūsų temos: Apie svajones bei tikslus.

Buvau sau prisižadėjus, bet supratau, kad tas pažadas labai nelengvai įgivendinamas, kad visas temas, kurias man Jūs parašysite atiduotuvių proga, įgyvendinsiu iš eilės, bet... Fotografuojasi mano darbeliai, deja, ne taip greitai bei kokybiškai kaip norėtųsi. Apie pavasarį sunku kažką parašyti, kai tokia žiema vis dar už lango. Straipsniukui apie Aleksotą noriu taip pat padaryti bent kelias foto. Va o apie svajones, tikslus bei paslaptis galiu rašyti iš karto. :) Tikiuosi niekas neįsižeis, nes nei vienos Jūsų temos nepamiršau.
Šį vakarą, pabėgus trumpam nuo virtinukų gaminimo maratono, aš rašysiu Jums apie savo svajones bei tikslus, kurių, kad ir mažais žingsniukais, bet siekiu. Šią temą man pasiūlė Aurelija iš Kitokių Amatų.

Jokia paslaptis, kad aš visą gyvenimą buvau ta, kuri daugiausia laiko praleidžia svajodama, fantazuodama, kurdama keistas vizijas, etc. Aišku prabėgus daug metų nuo tada, kai buvau maža mergaitė, aš pradėjau stengtis, kad mano svajonės išsipildytų. Ir nesvarbu kiek tam laiko beprireiktų, aš vis vien labai labai stengsiuos.
Atsimenu tėtis ar mama iš kažkur parnešė vokiškų katalogų, kuriuose buvo daugybės gražių dalykėlių nuotraukų: drabužiai, gėlėtos lėkštės, pliušiniai meškučiai, etc. Tarp tų katalogų buvo įsimaišęs ir vienas žurnalas apie namus bei jų interijerą. Ten aš pirmą kartą pamačiau namą su mėlynasi langais, namą su oranžerija, namus su milžiniškom virtuvėm, kur telpa daugybė lėkščių, puodelių, stiklainiukų su įvairiausiomis gėrybėmis. Aš tuos katalogus ir tą žurnalą vartydavau ir vartydavau. Tada gulėdavau ant pievutės ir žiūrėdavau į debesis, plaukiančius akinančiai žydru dangumi ir svajodavau, kad turėsiu didžiulį namą su oranžerija, milžiniška virtuve ir mėlynais langais bei durimis. Dar svajodavau apie tamsiaakį princą, kuris gyvena ten, ant tų minkštučių, pūkuotų debesų... Svajojau, kad, kai jis mane pakels ant rankų, aš nebijosiu nukristi, ir mes turėsim bent jau porą vaikučių bei nemenką pulkelį augintinių (šunys, katės, paukščiukai ir daug daug visokių mielų gyvunėlių). Tada aš pradėjau augti ir mano svajonės buvo pamirštos. Ilgą laiką aš netikėjau laime, netikėjau net ir galimybe turėti jaukius melynlangius namus, kol nesutikau Viliaus. Kai jis pirmą kartą mane apkabino, mes buvome tik mergina bei vaikinas gyvenantys viename bute, bet nuo tos akimirkos, kai jis mane laikė pirmą kartą apglėbęs, manyje atgimė tas vaikiškas tikėjimas laimingomis pabaigomis. Aš kas dieną žvelgiau į Viliaus akis ir supratau, kad ant debesų gyvenančių žmonių akys nebūna tamsios, kad štai, prieš mane stovi tas mano debesų žmogus iš mano vaikystės svajonių, kurio glėbyje aš atrandu saugumą bei ramybę. Mes dar kukliai vienas į kitą žiūrėjome kokį gerą mėnesį... aš jam gaminau valgyti, o jis su manimi žiūrėjo filmus, grojo gamas, kurios man buvo pačios gražiausios serenados ir su kiekviena akimirka aš supratau, kad aš jį myliu, kad reikia viską daryti, kad tik jis būtų mano gyvenime... ir va, lig šiol jis yra. Turiu ir savo mėlyną langą, kad ir nuomojamame bute, turiu ir taip norėtų gyvnėlių mažutį pulkelį, tetrūksta tik nuosavo mažo žmogučio ir mano vaikystės didžiausia svajonė bus daugiau mažiau įgyvendinta. Juk nuosavus namus dar tikrai turėsim, su didžiule virtuve, oranžerija bei mėlynais langais bei durimis. Ir dar daug laimingų akimirkų kartu noriu praleisti su Viliumi, kurio pasirodymas mano gyvenime buvo nelauktas, bet tik jo dėka aš vėl tikiu laimingomis pabaigomis.
Na, o mano atrimiausi tikslai būtų studijuoti, nes man patinka mokytis. Norėčiau studijuoti VDA stiklą, bet vis dažniau pasižvalgau ir į drabužių dizainą, nes kitas kiek tolimesnis tikslas būtų turėti drabužių bei aksesuarų parduotuvytę Kaune, kurioje būtų galima rasti drabužių tokioms kaip aš: nei aš subrendusi moteris, nei paauglė. Dar norėčiau savo parduotuvytėje prekiauti drabužiais aukštiems bei liekniems vyrams, nes jiems niekur, net ir už didesnius pinigus, neįmanoma rasti padorios, stilingos aprangos. Vat, šiaip tų mažesnių ar didesnių tikslų visokiausių yra, bet labai jau ilgas dienoraščio įrašas gautųsi ir Jums tikrai atsibostų jį skaityti. ;)

Na, tikiuosi, kad Aurelijos pateiktą dienoraščio temą aš tinkamai įgivendinau. :)

P.S. Kas dar nesudalyvavo, tai nepamirškite užsukti į atiduotuves. ;)

Kai vienatvė padaro savo.

Šeštadienio popietė. Aš ir vėl sėdžiu namuose viena, tik katės palaiko man kompaniją. Mano brangusis stengiasi dėl mūsų geresnio gyvenimo. Jo ir rytoj nebus. Jis grįžta pavalgyti ir pamiegoti. Ir bėga toliau. Aš jam gyvenimą galiu palengvint tik šokoladu bei bučiniu prieš miegą. Jis dirba, o aš klausausi ūžiančios skalbimo mašinos, uostau raugintų kopūstų kvapą, pasklidusį namuose, ir žiūriu kaip sninga mažutėmis sniagutėmis. Žiema sugrįžo. Jos sugrįžimą paliūdija ir karštutėliai radiatoriai. Namie nėra šalta, bet aš vis vien kas rytą velkuosi šilčiausią megztinį, kurį tik randu savo spintoje. Sniegas už lango tartum įpareigoja tai daryti. Aš myliu žiemą, bet jau pradedu ilgėtis vasaros, bei tų milžiniškų puokščių gėlių, kurias galiu parsitįsti iš tėvų daržo... Mano gimtadieninės gėlės pradėjo vysti. Aš skabau  jų žiedus ir dedu į pintinėlę, kad išdžiūtų. Tada gėlių džiuvėsius kišu į stiklainius ir nešu į tualetą. Draugai sako, kad pas mus tualetas labai jaukus, nes ten pilna džiovintų gėlių koncervų, puokščių ir kabo Klimto Bučinys. Dar seniau tualete laikydavau ir mokslinį komunizmą bei vokiškos moderniosios poezijos knygelę, bet po nelaimės, kai Vilius per kraustymąsi pametė daugiau nei trečdalį mano turimų knygų, jų nebegaliu ten padėti... gaila man pamestų daiktų. Kiekvieną aš prisimenu ir man širdį taip suskausta. Aš iš tų, kuriosm patinka turėti daiktus. Ir iš tų, kurios nepripažįsta naturalaus grožio. Ironiška, nes aš sėdžiu nepasidažius ir nesusišukavus. Kai baigsiu rašyti savo sapaliones, kurių niekas neskaitys, eisiu aprišti savo galvą šilkine skarute ir nubrėšiu dvi plonutes linijas ant apatinių vokų. Tiek užteks, kad būčiau ne tokia pilka šiandieną. Bet juk pilka irgi spalva. Ne mano mėgiamiausia, bet spalva. Kai man būna gera nuotaika, aš ryškiai pasidažau, tartum primindama sau tas diena, kai svėriau 10kg mažiau, rengiausi vaikiškai mažais draužiais ir kas dieną buvau vadinama gražuole. Dabar aš tiesiog miela namų šeimininkė, su didelėm ambicijom dėl artimiausios ateities. Dabar esu graži tik savo nuosavam vyrui. O sau? Nesu sau graži, kai man tenka sėdėti namie ir bandyti prisiversti eiti iškuopti namus, kad tik šie būtų idealiai švarūs. Juk idealų nebūna... tad jei aš paliksiu, nenuvalytą viršutinę lentyną, kurios niekaip nepasiekiu, net pasilipėjus ant kėdės, tai bus viskas pagal visus gyvenimo dėsniu. Idealų juk tikrai nebūna. Kaip ir stebuklų, krentančių tiesiai iš dangaus. Viskas vienaip ar kitaip yra tik logiški mūsų veiksmų padariniai. Tad jei aš labai pasitengsiu, tai šiam vakarui turėsim nuostabią, gurmanišką picą bei burnoje tirpstantį karamelinį desertą, beveik idealiai sutvarkytus namus, grįžus Viliui ateis draugai ir mes žaisim uno, kalbėsim apie draugų vestuves bei kaip norisi, bet negalim dar turėti vaikų... bet bus tikrai smagus vakaras.. o rytoj aš ir vėl sėdėsiu viena savo namuose, nepasidažius, susivėlus bei įsisupus į savo didijį, mėlinąjį megstinį, katės tingiai snaus ant mano kelių, nes joms atrodo, kad tai tinkamiausia vieta miegoti, ir bus tik dar vienas labai eilinis sekamdienis, tik šį sekmadienį niekam aš nekepsiu kiaušinienės ir nevirsiu kavos, kurią visada Vilius geria savaitgaliais, nes jis tiesiog labai stengiasi dėl mūsų patogesnio gyvenimo. Aš pusryčiaudama patikrinsiu savo elektroninį paštą, peržvelgsiu savo dienoraščio statistiką ir su dideliu nusivylimu pasitrauksiu nuo kompiuterio, nes niekam čia neįdomu nei mano rašymai, nei atiduotuvės, nei mano noras bendrauti... juk dažniausiai skaitomi dienoraščiai būna tik tų žmonių, kuriuos ir taip gerai gyvenime pažįstame, kurie yra draugai, kurie perka krūvas naujų drabužių ir juos demonstruoja plačiajai visuomenei. O aš nesu nei graži, nei stilinga, nei turiu gerą fotoaparatą, kad visą savo gyvenimo grožį nufotografuočiau ir parodyčiau čia, o ir pietum aš valgau ne prašmatnias, lengvas salotas, bet riebius raugintos kopūstus ir užsigeriu arbata, kurią man termose palieka kas ryta mano mylimasis. Gyvenimas nevisada būna toks, kokio norisi. Bet vis dėlto tai yra visiškai nesuvaidintas mūsų gyvenimas.
Na, o pabaigai truputis mano praeities. Va, tokią mane įsimylėjo tada dar būsimas mano vyras: pliką, pilką ir nuo viso pasaulio pavargusią. Už tai jam esu labai dėkinga.

Nostalgiškas penktadienis. :)

Visiems tiems, kurie kažkada buvo maištautojai... bet užaugo. ;)

Pietūs mylimąjai.

Praėjusiais metais, širdelių dienos proga, mano brangiausiasis gamino man vakarienę. Jam tada nuostabiai pavyko pagaminti romšteksą ir aš likau tuo sužavėta. :) Šiemet Vilius taip pat norėjo mane palepinti, bet pietus Valentindienio proga gamino vasario 12dieną, nes pirmadienį jam nusimatė be galo ilga darbo diena, o sekamdienį jau buvo sutarti pietūs pas mano tėvus. Tai, kol mane kankino kas metinis, prieš gimtadieninis nieko nenoriu, niekas manęs nemyli, niekam aš nereikalinga savigraužos priepolis, Vilius kuitėsi virtuvėje ir gamino pietus. Kaip ir praeitais metais, jis man nesakė, ką ruošiasi gaminti, tad aš laukiau staigmenos. Nuostabūs, rūgžtoki kvapai sklido iš virtuvės. Galų gale pietūs buvo pateikti ant stalo. Deja, po pirmo kasnio buvo aišku, kad šiemet nebuvo pataikyta į dešimtuką... bet bulvių košė buvo paruošta nuostabiai. :) matyt didžiausia Viliaus klaida buvo, kad jis labai aklai sekė receptą, kuriam aš tikrai turėjau preikaištų, kai tik jį perskaičiau.

Kiaulienos muštiniai citrusiniame padaže.

Reikės: 800g kiaulienos sprandinės, 2 citrinų, 2 apelsinų, 20g sviesto, 4 skiltelių česnako, 1valg.š. garstyčių, 1valg.š. balzaminio acto, 1arb.š. džiovintų čiobrelių, 3valg.š. alyvuogių aliejaus, aliejaus kepimui, druskos, pipirų

Kiaulienos sprandinė nuplaunama, nusausinama ir supjaustoma 1,5 cm storio gabaliukais. Kiaulienos gabaliukai lengvai pamušami. Citrinos, apelsinai švariai nuplaunami, nutarkuojamos žievelės, išspaudžiamos sultys. Sultys sumaišomos su žievelėmis, susmulkintomis česnako skiltelėmis, garstyčiomis, balzaminiu actu, čiobreliais, alyvuogių aliejumi, druska ir pipirais. Į marinatą sudedami kiaulienos muštiniai ir 30-40min. padedami į šaldytuvą pasimarinuoti. Kiaulienos muštiniai išimami iš marinato, nuvarvinami ir apkepinami aliejuje iš abiejų pusių po 4min. Į keptuvę supilamas marinatas, uždengiama ir ant silpnos ugnies patroškinama apie 7min.
Kiaulienos muštiniai išimami iš keptuvės ir sudedami į dubenį. Padažas (marinatas) pakaitinamas ant stiprios ugnies, kol sutirštėja, sudedamas sviestas. Kiaulienos muštiniai užpilami citrusiniu padažu ir patiekiami. Kiaulienos muštiniai citrusiniame padaže labai skanu su bulvių koše. Skanaus.

Mano pastabos: jei jau naudojama tiek daug citrusinių vaisių, tai kam dar ir balzaminio acto pilti? Ir tikrai būtų pakakę tik po vieną citriną bei aplesiną sunaudoti, nes žievelių skonis užgožė mėsos skonį ir atrodė, kad tik iš marinato pagamintą padažą valgom. Ir sviesto padažui reikėtų kur kas daugiau, nei 20g: koks čia padažas, kai tik šaukšras sviesto naudojama.. bent jau aš į padažą kur kas daugiau sviestuko sunaudoju (mudviems pasisekė, kad jokių kolorijų nereikia skaičiuoti ir galim valgyt visko kiek tik norisi ir kokio riebumo mums norisi). Ir pastaba mano bei kitiems brangiausiems, kurie nori pradžiuginti savo antrasias puses pietumis ir eksperimentuoja su nauju receptu: ragauti VISKĄ reikia!

Recepto teksto visiškai nekeičiau, o jo šaltinis štai čia <--.

Labai tikiuosi, kad Viliaus noras karts nuo karto pagaminti ką nors skanaus man pietums, tikrai nedings, nes man labai patinka tiesiog patogiai įsitaisyti ir laukti ant stalo atkeliaujančių pietų, net jei tai tik keptos bulvės. :}

Apie vyrus ir jų aistras.

Kadangi šiandiena yra širdelių šventė, manau man derėtų ir apie savo širdelės sąvininką pakalbėti. Iš esmės, jei ne Vilius, tai ir šio blogo nebūtų. Tai jis prisėdęs prie kompiuterio vieną dieną pasakė, kad man sukūrė blogą ir pareiškė, kad geriau čia rašyti, nei rašyti piktų vaikų apsuptyje arba nerašyti visai. Tai aš susirinkau savo bent kiek padoresnius senus rašymus ir persikrauščiau čia. :) Ir visiška bei absoliuti tiesa, kad jei ne mano mylimas vyras, kurį aš sutikau tada, kai aš to mažiausiai norėjau, šis blogas būtų tamsus ir niūrus, toks, koks buvo visas mano gyvenimas iki Viliaus. Aš kartais paskaitau savo senus keverzojimus, kurių dalį galima rasti čia archyve, ir man pasidaro taip skaudu, taip lūdna, kad tiek mažai aš tada save mylėjau. Už viską, ką nuostabaus bei gero turiu savo gyvenime dėkoju savo brangiausiajam. Ir vien todėl, kad aš jį taip beprotiškai stipriai myliu, aš rašau būtent šį įrašą.

Kaip čia tiksliau išsireiškus: mano vyras keistas. Jis dėl to tikrai neįsižeis, nes jis tikrai keistas. :D Jis valandų valandas gali prasėdėti prie kompiuterio, vien tik tam, kad sudarytų savo giminės medį (ir dar dažnai mane spaudžia, kad ir aš saviškę giminę ant popieriuko surašyčiau.. :?) ar vien tik tam, kad susikurtų patogią katalogavimo sistemą. Dar jis myli muziką, kurios aš nesuprantu, na, o jis nesupranta, kaip aš galiu klausyti tų "mergaitiškų briedukų". :) Jis taip myli muziką, kad jei tik būtų menkutė galimybė, tai jai jis visą gyvenimą paskirtų. Daug daug jis turi keistų, man nesuvokiamų įpročių, kuriuos aš ne tik toleruoju, bet dar ir labai myliu. Viena iš tų keistų manijų, kuri dažnai valdo mano vyro šviesią galvelę yra monetos. Daug monetų. Labai labai daug monetų. Mes (nes jis mane irgi "užkabino" jas rinkti, ieškoti bei nešti jam) renkam visas monetas. Susirenkam monetas, kurios pamestos voliojasi gatvėje, perkam sendaikčių turgeliuose, antikvariatuose, kartais elgiamės labai negražiai ir išsitraukiam vieną kitą pinigėlį iš fontano (žinau, kad tai negražu, bet jei jame guli blizganti monetytė, kurios dar mano brangusis neturi, tai aš nuryju gėdos jausmą ir staigiai kišu ranką į vandenį, kad tik tą monetą ištraukti ir atiduoti jam). Taip pat mes prašome šeimos narių, draugų, gerų ir menkiau pažįstamų žmonių jų sukauptas, bet namie be jokios naudos besivoliojančias, monetas padovanoti ar iškeisti į jiems labiau patinkantį pinigą ar daiktą. To aš prašau ir Jūsų, mano mieleiji skaitytojai.

Tai, jei tik turite monetų, kurių nebepaleisite atgal į apyvartą, ir jos Jums nėra brangūs prisiminimai, o tik dar vienas namuose be jokios naudos kaupiamas daiktas ir Jums jų negaila padovanoti ar iškeisti į ką nors vertingiau, ko Jums labiau reikia, tai susisiekite su manimi. :) Vilius ir aš būtume labai dėkingi už Jūsų pagalbą bei papildytą dar vieną, iš daugelio skrynučių (kurias Vilius taip pat renka. :}).

P.S. Mes renkame net tarybines kapeikas bei rublius, jubiliejinius litus, monetas, nepakliuvusias į apyvartą... taip sakant beveik viską, kad yra plokščias, metalinis ir vadiansi pinigu. :D

Negirdėta, neregėta - Dreisenoje atiduotuvės!

Ilgai, labai labai ilgai atidėliojau šį įrašą ir jo nerašyti vis atsirasdavo priežasčių. Taip praėjo metai po paskutinio nepavėluoto, nejuodraštinio įrašo. Aš bloga blogerė. Nepatinka man šis žodis. Aš dienoraštininkė, nelabai vykusi, bet dienoraštininkė. Argi negeriau taip save vadinti? Žodis deinoraštininkė kažkaip jaukiai ištirpsta ant mano liežuvio galiuko. Bet ne apie naujų žodžių išradinėjimą bus šis įrašas. Šį vakarą aš norėčiau pasidalinti su Jumis, mano skaitytojai (jei tik Jūsų dar yra), savo ketvirčiu amžiaus. Garbingą gabaliuką gyvenimo nugyvenau. Taip šiandien (ir vėl) mano gimtadienis. Kur kas linksmesnis nei praeitų metų ir daug daug linksmesnis nei visi kiti buvę kartu paėmus. Rankose jaučiasi vakarykščių linksmybių drebulys, mano brangusis anksti anksti nuėjo miegoti, katės tingiai gulinėja ant pagalvėlių, ant kurių joms nederėtų gulėti, o aš tęsiu sau duotą pažadą ir bandau kažką naujo Dreisenoje parašyti. Bet temos, kurios sukasi mano galvoje nei šiokios nei tokios. Net apie savo gyvenimo ketvirtį nesugebu tinkamai parašyti, o taip ilgai galvojau, mąsčiau, sukau galvą, bet bet... matyt man reikia pagalbos iš šalies. :) O čia aš pradėsiu įdomiąją dalį.
Skelbiu atiduotuves  (žodis giveaway man irgi nelabai prie širdies). Na na, ar bent truputį ką nors sudominau? Visi mes mėgstame gauti šį tą už dyką. O jei dar šis tas yra papuošaliukas, tai iš viso smagu (ne, bent jau man taip yra: papuošalų man niekada nebūna per daug)

Dovanoju mano pačios darytą apyrankę, iš karoliukų, kuriuos pati nulipdžiau, nudažiau, apsukau siūliuku ir prisiuvau karoliukus, suvėriau ir tai darydama, jau žinojau, kad būtentį šį papuošalą aš dovanosiu Jums, mano mielosios/mielieji skaitytojos/skaitytojai. Daiktelis gali ir ne pats prašmatniausiais, bet aš vis dar mokausi  gaminti papuošaliukus ne tik sau, bet ir kitoms spalvų mylėtojoms.

Norint laimėti šią apyrankę-vėrinuką nereikia tapti mano dienoraščio sekėju (bet būtų labai malonu), visiškai nereikia reklamuoti mano dienorašačio saviškiame (bet mano savimeilę paglostytų), tereikia truputį man padėti. Parašykite komentarą po šiuo įrašu ir būtinai parašykite bent vieną temą naujam dienoraščio įrašui. Aš būtinai ir kuo greičiau pasistengsiu sukurti naujus įrašus su Jūsų pateiktomis temomis. 

Nebūtina, bet taip pat būtų malonu, jei Jūs parašytumėte savo nuomone apie senesnius mano įrašus. Prašau pasakykite ką Jūs tikitės rasti, kai čia užklystate, kokių temų galėtų mažiau, o kokių daugiau. Man labai svarbi Jūsų nuomonė bei pageidavimai. :) Jei Jūs čia užklydote tik dėl atiduotuvių, tai taip ir parašykite: gal būt jos bus daromos ir dažniau (jei tik pasitesins ;D).

Kadangi aš dienoraščio padoriai neatnaujinėjau metus laiko, tai atiduotuvių trukmė bus du mėnesiai. T.y. atiduotuvės pasibaigs balandžio 13dieną. Balandžio 14dieną bus surašyti ant lapelių visų dalyvių vardai ir neutralus asmuo, kuriams visiškai neįdomios šios atiduotuvės, dienoraščiai etc, ištrauks nugalėtoją, kuri/kuris bus paskelbta/as balandžio 14dieną.

Atrodo viską surašiau. :) Tai tada sviekinu visus su mano 25uoju gimtadieniu ir linkiu Jums sėkmės!

Aušrė

P.S. Komentuokite kiek širdis geidžia, bet vienam žmogui viena galimybė laimėti. ;)

P.P.S. Nebūkite anonimiški! Būtinai parašykite savo vardą ar slapyvardį. ;)

Atiduotuvės baigėsi!