Už lango vėl skamba varpeliai ir paukštis kalbasi su jais.

Vakarais aš deginu žvakę, kad kambaryje būtų šilčiau. Drėgmė mane laužo ir aš jaučiu nežmonišką skausmą. Bet vis tiek išspaudžiu iš savęs šypseną. Tik miegoti negaliu naktimis. Blaškausi tarp prasmingų veiklų ir laiko švaistymo. Norėčiau, kad laikas sustotų ir aš galėčiau pasivaikščioti tarp sustingusių akimirkų. Nesugebu jų įkalinti. Jos tarsi beprotės lekia tolyn nuo manęs. O aš stoviu. Mano rankose sukarpyti seni drabužiai, iš kurių siuvu pagalves. Švelnūs vilnoniai megztiniai ruošiasi gimti iš naujo. Gimimas yra pilnas skausmo. Po to užplūsta neparėpiamos erdės pojūtis ir mes pakeliame sparnus skristi. Vienų skrydžiai būna tvarkingi, tikslūs, be jokių nuklydimų, paklydimų, klaidų... o kitų - blaškymasis, bandant pakilti aukštai, link saulės. Saulė degina, bet vis vien kylame, stengiamės, jaučiame svylančias sparnų plunksnas ir vis vien veržiamės į nepatirtas aukštumas, į tą neaprėpiamą erdvę, į kurią mes ištrūkome gimdami. Mūsų kūnai mus varžo. Siela veržtųsi toliau, bet kūnas vis traukia žemyn. Jis jaučia nuovargius, alkį, skausmą. Taip pat mes ieškome tų trumpų malonumų akimirkų, dėl kurių mes sakomės gyveną. Ir vėl tos akimirkos lekiančios pro šalį. Mūsų gyvenimai deja susideda iš tų begalės akimirkų, kurių nesuvaldome. O taip norėtųsi pagauti bent vieną ir bent trumpam paturėti, pasidžiaugti, o po to paleisti - lai skrenda...

Šiandien šviečia saulė. Dėka jos matosi viso dulkelės namuose. Man niekada dulkės netrukdė. Nesu pedantė. Man netvarka ir chaosas yra mano gyvenimo palydovai. Kai viskas sujaukta, aš noriu kurti. Ir dar tas chaosas manyje. Tiek daug visko, o aš tik viena. Taip, kūnas yra mano narvas. Einu savo narvą atgaivinti ir pamaitinti, o po to pažiūrėsiu kas toliau.

Šiaip šiandine tikrai nebloga diena. Patinka man Peter Gabriel.

Apie tingų nieką.

Tingus savaitgalis. Viskas vyko lėtai. Gal šiek tiek nuobodžiai. Nieko ypatingo. Pilki siūlai, karoliukai, vąšelis, apvalios formos. Saulė, mėlynas dangus ir nežmoniškai žvarbus vėjas, pučiantis nuo Nemuno pusės. Vilius. Susitaikymas būna nuostabiausia pykčio dalis. Gavau dovanų knygą, kurioje sutalpinta daug įdomių faktų, ir mielą pakabutį-vandenį. Čia buvo tikrai pavėluotos gimtadienio dovanos. O dar namie žydi geltoni narcizai ir baltos chrizantemos. Sanpaulija irgi ruošiasi žydėti. Manęs laukia gėlių persodinimas ir dar DAUGYBĖ planų šiai savaitei. Nežinau kaip man valdyti savo laiką, nes norisi tiesiog voliotis ant šylančių kambario grindų kartu su katėmis. Reikia prisiversti sau įspirti ir pajudėti iš tingaus sustingimo taško. Bet. Bet. Gerai, kad bent namų nereikės kuopti, nors pavasariniu tvarkymusi jau seniai kvepia... geriau eisiu pirma naujas užuolaidas siūti, nes senosios "tradicinės" mane varo į neviltį. Norisi visko naujo. Ir to naujo norisi kuo daugiau ir greičiau. Gaila, kad neturiu burtų lazdelės, kuria pakaktų pamojuoti ir norai tiesiog švyst ir išsipildytų. Turbūt daugelis kartais to norėtume. Bet dažnai visas smagumas slepiasi ne rezultate, bet pačiame procese... mano procesai dabar labai tingus, sulėtėję ir labai jau ilgai trunkantys. Kaip ir šis savaitgalis. Nieko naujo. Nieko ypatingo. Ir visos mano mintys tokios.. todėl lyg ir rašau, bet lyg ir nieko neparašau. Turbūt laikas miegot... :?

Maži Mėlyni Drambliukai.

Kartais nuo mūsų pačių pasirinktos pasaulio pabaigos gali išgelbėti tik maži, mėlyni drambliukai. Jie pasirodo mūsų gyvenime netikėtai. Jie įžengia į kambarį tvirtai dėdami kojytę prie kojytės. Jų ausys ryžtingai pastatytos ir jie nieko nebijo. Ir moko mus nieko nebijoti. Jie tikri didvyriai. Nes tik toki didvyriai, prisėdę ant lovos krašto, nušluosto ašaras ir pasako, kad viskas bus gerai, kad nereikiai niekur bėgti ir tikrai nereikia nieko naikinti, nes jie visada visada bus šalia. Maži, mėlyni drambliukai atneša į mūsų gyvenimus ramybę ir tuos pasiilgtus gilius pokalbius naktimis, kai visi taškai ant I būna sudėlioti. O atsibudus ryte tas nuostabus, dangaus žydrumo padarėlis, susiraitęs miega ant komodos ir laukia, kad vėl prieisi jo paglostyti, nes jis tikrai atliko didžiulį darbą, nors pats esti toks mažutėlis. Mano gelbėtojas telpa į mažą kūdykio rankutę ir kvepia lietumi. Bet jis mane sugebėjo išgelbėti. Ir žinokit, kai Jums bus labai labai negera ir juodžiausia praraja bandys suryti Jūsų pasaulį, į pagalbą atskubės mažas, mėlynas drambliukas. Galbūt jis bus pasivertęs kokiu meškinu ar šuniuku, gali būti, kad jis bus virtęs Jūsų draugu, o gal tai bus tik lietaus lašelis ant lango stiklo.. bet jis visada ateis. Nes tokia jau mažų, mėlynų drambliukų pareiga bei malonumas - gelbėti Jus nuo Jūsų pačių pasirinktų pasaulių pabaigų.

Apie naujas pradžias.

Visi mes turime tam tikrą saugomo zoną, kurioje nebijome apnuoginti savo sielos, kur nebijome tapti tokiais, kokiais mes norėtume būti. Vieniems tai namai, dar kitiems darbas... na, o mano apnuogintos sielos zona yra priešais fotoaparato objektyvą. Fotografuodamasi aš jaučiuosi visiškai laisva. Nuo manęs nukrenta visi kasdienybės pančiai, visi suvaržymai. Tada aš tampu graži, savim patenkinta moterimi, kuri ne tik nori, bet ir gali viską. Tik ten jaučiuosi savimi. Manęs niekada taip neišlaisvino net Vilius. Net prie jo aš save suvaržau, suspaudžiu į rėmus, kuriuos sukalė visuomenė, šeima ir net mano pačios vyras. Neslėpsiu, kad dėl Viliaus aš daug ko atsisakiau. Ir vienas tų dalykų yra laisvės pojūtis fotografuojantis. Pastaroji savaitė atskleidė daug dalykų, kurie slėpėsi šešėliuose.. todėl ir aš nusprendžiau daugiau šešėlyje nebesėdėti. Pavargau būti matoma kaip tvarkinga, klusni namų šeimininkė, kuri niekada nelėkė per pasaulį pakėlus sparnų, kuri niekada nebuvo išsilaisvinus nuo visų suvaržymų ir buvo tiesiog savimi. Labai pavargau. Aš nebežinau koks bus mano rytojus. Juo labiau nebežinau ką veiksiu už mėnesio. Nieko nebežinau. Absoliučiai. Ir pavargau sėdėti ir laukti. Todėl bent jau vieną akmenį nuo savo širdies šiandieną nuritinu ir tikiuosi, kad tai bent šiokia tokia pradžia...

Nuotrauka Žilvino Valeikos

Rausvas mielinis varškės plokštainis.

Nors šiandien saulė iškišo nosį ir kambarys prisipildė jos švelnių spindulių, man vis dar nuotaikos visiškai nėra. Todėl nenoriu rašyti liūdnai Jūsų pateiktose temose, o ir savo pamąstymus pasilaikysiu sau. Šiandien pamaniau, kad derėtų rašyti apie ką nors skanaus. Visų pirma noriu parašyti apie ganėtinai seniai keptą rausvą varškės pyragą. Aš retai fotografuoju mano pačios gamintą maistą. O jei ir įamžinu, tai ką paruošiau, tai ne kažin kokios nuotraukos gaunasi (fotoaparato, amžinos prieblandos mūsų namuose ir, gali būti, fotografės kaltė). Bet dabar šiokia tokia nuotrauka yra, todėl ja bei receptu dalinuosi su Jumis.

Skaitydama dienoraščius, kuriuose rašoma apie maisto gaminimą, pastebėjau, kad lietuviška varškė yra visiškai ignoriuojama, kai tik pakrypsta tema apie varškės-sūrio pyragus (šiaip ir ne tik apie juos). Nesuprantu kuo ji neįtinka. Argi ji tokia bloga? Visada maistą gaminu tik su lietuviška varške. Ir dar tokia, kurią Viliaus močiutė gamina. Ji puiki. Kiek rieboka, nesijaučia jokios bjaurios  rūgšties ar kvapo, o gerai pertrynus per sietelį, jos tekstūra būna nuostabi. Iš jos aš gaminu puriausius varškės apkepus (mama man priekaištauja, kad net per purius. :D), aptepus (net mano sesuo valgo varškės ir prieskoninių žolelių aptepą, o ji varškės tikrai nemėgsta), virtinukus ir, žinoma, varškės pyragus. Mūsų šaldiklyje visada galima rasti bet gerą kilogramą varškės, todėl užsimanius kažko sotaus, bet saldaus einu gaminti varškinius pyragus.

O dabar apie pyragą. Pyragas skanus. Labai. Ir labai jau varškinis. Puikiai tinka pustyčias ar pavakariams, kai tiesiog norisi užkąsti.

Rausvas mielinis varškės plokštainis.

Reikės: 20g mielių, 2 šaukštai ir 150g cukraus, 250g miltų, 1/8l drungno pieno, 100g minkšto sviesto, 500g minkštos varškės, 3kiaušiniai, 1pakelis braškinio pudingo, žiupsnelis druskos, 60g razinų be kauliukų (aš razinų nedėjau).

Mieles sutrinti su 2šaukštais cukraus, žiupsneliu miltų ir drungnu pienu, uždengti drobule ir kildinti. Sviestą ištirpinti ir atvėsinti.
Varškę sumaišyti su kiaušiniais, pudingo milteliais, žiupsneliu druskos, 150g cukraus ir 60g tirpinto, atvėsinto sviesto. Kas pageidauja, suberti nuplautas razinas.
Iš mielių raugo, likusių miltų, 40g tirpinto, atvėsinto sviesto ir žiupsnelio druskos užminkyti tešlą ir iškočioti ant miltais pabarstytos lentos.
24cm skersmes torto formą ištepti riebalais ir iškloti tešla. Ant tešlos sukrėsti varškės masę. Plokštainį uždengti drobule ir palikti 40min, kad pakiltų.
Kepti 225°C karštumo orkaitėje, po 10min karštį sumažinti iki 150°C. Kepti dar apie 25min.


Skanaus!

Apie mirtį bei skaudžius nusivylimus.

Praėjusi savaitė mano visą atgimusį optimizmą nuleido į kanalizaciją. Aplinkui mirtis šienavo pažįstamų bei nelabai augintinius.. mano katytė dėl neaiškių, stebuklingų aplinkybių šiaip taip išgyveno.. bet į laidotuves savaitgalį teko važiuoti: ne visi įstengia atlaikyti pavasarinį purvą.. ypač, kai nebėra peties, į kurį galima pasiremti.. tada pasirenkamas daug drąsos bei visiško nusivylimo reikalaujantis kelias. Aš negaliu smerkti tokio žmogaus pasirinkimo, kaip tai taip lengvai daro kiti, bet ir pasveikinti už tai negaliu. Tyliu. Tik čia kažką galiu pasakyti. Ir tai tik pašnibždomis, tik nukąstais sakiniais. Net apie savo visiškai netikėtą nusivylimą negaliu su niekuo atvirai pakalbėti.. todėl žiūriu Harry Potter. Net rankos nebekyla kažką daryti. Ir pikta, ir skaudu, ir lyg paverkti norisi, nes labai sunku, kai gilus tikėjimas žlunga. Žmonės, net ir patys artimiausi, gali labai staigiai nuvilti.. ypač tada, kai to mažiausiai tikiesi. Tada sėdi susiėmus už galvos, apsikrovus siūlais, pasislėpus kažinkokių filmų maratone ir slepiesi pati nuo savęs ir nuo mintis apie kažką daugiau nei vien tik vegetavimą. Nenoriu tikėti akyse išskatytais žodžiais. Nenoriu suprasti nesupratingumo. Vis dar ieškau atisiprašymo ir to užtikrintumo jausmo, kad galėčiau atsistoti bei eiti toliau. Bet bijau, kad kažtais žodžio atleisk nepakanka. Net ir labai labai nuoširdaus. Tai neužpildo tos tuštumos manyje. Niekas jos negali užpildyti. Kartais dar mažutėlytė viltelė sušildo tą nejaukią tuštumą, bet dabar atrodo, kad manyje veriasi praraja ir aš nežinau, ką man daryti. Norėtųsi pakilti ir bėgti, bėgti, bet.. aš nebe ta, kuri pabėga, kai sunkumai užklumpa, bet dar, DAR negaliu ir eiti savo problemų spręsti, nes... nes... ir vėl suvalgom sakinius ir einam žiūrėti dar vieną filmą apie burtus bei gėrio ir blogio kovą. Miegosiu dieną. Tokiom aplinkybėm ir mano būsenos man tai galima daryti... kitiap aš būsiu laibai labai PIKTA. 

Po labai baisios nakties net saulė skaisčiau šviečia.

Kai Gertrūda atsirado mūsų namuose, nuo pat pirmų valandų pasirodė jos nepaparastai atkaklus charakteris. Ji visada visko ryžtingai siekdavo: ar tai būtų pliušinė pelė, ar sauso ėdalo gabalėlis, kurį ji su malonumu gaudydavo, ar išgyventi net tada, kai jos gyvybė kabo ant pačio mažiausio plaukelio. Po labai sunkios nakties, praleistos su puikia vetrinarijos gydytoja Rūta, mano mažoji katukė išgyveno ir sėkmingai sugrįžo namo. Dabar ji ramiai miega vonioje (ten jos saugiausia ir mieliausia vietelė: kai jai būna negera, tai Gerdtrūda eina pamiegoti į vonią). Seniai taip nebuvau bijojus bei verkus. Mano širdis sustojo vien tik išgirdus, kad Gertūdai komplikavosi operacija ir ji gali mirti. Verkiau kruvinomis ašaromis, nors žinojau, kad jos nelabai ką pagelbės. Medžiausi pirmą kartą po tiekos metų.. ir mano malda buvo išklausyta (parašiau taip lyg būčiau labai religinga.. bet nesu). Labiausiai esu dėkinga Aipas veterinarijos kabineto darbuotojoms, o ypač labai jaunai, bet labai gabiai veterinarijos gydytojai Rūtai (tikrai rekomenduoju visiems šią gydytoją: ji padarė viską, kad tik mano katukė išgyventų). Man mano katukės, Mėja ir Gertrūda, yra tartum vaikai. Verkiu, saugau, pabaru ir myliu jas lyg būčiau jų mama. Tai gali kitiems nuskambėti kvailai, bet taip yra. Jos mano turtas ir aš viską padarysiu, kad tik joms būtų gera gyventi. Nežinau kaip būčiau išgyvenus, jei Gertūda nebūtų tokia atkakli bei nesikabintų į gyvenimą savo mažučiais nagučiais. Net ir dabar galvojant apie visą tą patirtą siaubą, man gnaižią gerklę ašaros. Vis prieinu prie miegančios katytės ir pabučiuoju, vis įsitikindama, kai visi blogumai jau praeityje...

Mano Gertrūda Atkaklioji.

Rašau čia, nes neturėsiu jėgų atrašinėti į Jūsų komentarus. Gertrūdai yra labai blogai. Labai. Nelabai aišku ar ji šiąnaktį išgyvens. Visi man aiškina, kad neverkčiau, bet negaliu. Teko gerti raminamuosius, kad nesinorėtų šaukti iš nevilties ir skausmo. Širdis plyšo ją matant bejėgę. Net negalėjau jos apkabinti.. tik ausį paglosčiau... ji taip bijojo, kai aš ją ten palikau, o dabar merdėja ir aš nieko negaliu padaryti. Jaučiuosi tokia kalta, kad ją ten nunešiau. Turbūt per daug metų pirmą kartą nuoširdžiai melsiuos, kad tik mano brangioji katukė išgyventų. Pasimelskit ir Jūs...

Gertrūdytė. ..

Gertrūda yra šiuo metu pas veterinarą. Mano kojos dreba, o širdis permušinėja. Baisiai nerimauju. Mano mažutytę katukę operuos. Stengiuosi neapsiašaroti.. žinau, kad tai jos labui, bet... kai operavo Mėją, jai po operacijos trūko siūlės ir ji smarkiai kraujavo ir šiaip labai labai prastai jautėsi visą savaitę, todėl mano nerimas tik dar labiau didėja. Neįsivaizduoju koks siaubas dedasi mano Gertrūdytės galvoj, kai ją pasodinau į narvelį ir išnešiau į kažkokią keistą vietą, kur buvo net ir šuo, daug svetimų žmonių, o jos šeiminikė, ją tiesiog ten paliko. Jaučiuosi ją išdavusi... kažkaip reikia prastumti tas tris valandas, kol ji bus pas gyvunėlių gydytoją. Meldžiu, kad tik viskas būtų gerai... ;[

Jūsų temos: Mano maži džiaugsmai.

Per savo trumpą gyvenimą man teko patirti daugybė ne itin malonių dalykų. Deja, jie labai giliai įsirėžia į atmintį ir juos kur kas sunkiau pamiršti nei tuos mažutėlius, širdį kutenančius dalykėlius, kurie gali praskaidrinti dieną. Seniau tai buvo rytinė cigaretė, gero alaus gurkšnis po darbo, kasmėnesinis plaukų kirpimas ir bliuzo klausymas gulint ant grindų vidury nakties. Kiekvienas mano gyvenimo etapas turėjo savo mažus džiaugsmus, be kurių man diena būdavo sugadinta. Dabar tai.. termosas arbatos, kurią man mano vyras palieka, kad galėčiau gerti iš pat ryto jo sutaisytą arbatą; raštelis, kurį randu prie puodelio arba ant mūsų "skelbimų" lentos; Mėjos meilus ūkavimas, kai ji prašo sausainio; Gertrūdos žvilgsnis, kai ši stebi judinamą pirštą; saulės apšviestas mėlynas lango rėmas; tas širdies suspurdėjimas, kai gaunu sms, nes galbūt tai Vilius man parašo, norėdamas priminti, kad myli ir rašydamas pa; tie rytai, kada aš einu miegoti apie 6h bei ruošiu Viliui pusryčius ir tas dėkingumo kupinas Jo žvilgsnis; malonus kutenimas, kai gaminu kokią smulkmenėlę dovanų ir nekantrauju ją atiduoti Viliui; taip pat tas mano mylimojo lūpų kampučių virpėjimas, kai Jis nori kažką man padovanoti; tie kasdieniai vakarai, kai abu esam pavargę nuo kasdienybės rūpesčių ir susiraitę ant sofutės žiūrim MD House; tas kvapas, kurį kas kart užuodžiu, kai atrakinu namų duris (kvepia duona, pyragu ar šiaip šviežiu maistu); Mėjos vibrisių kutenimas, kai ši naktį sumano atsigulti man ant kaklo (taip, taip ant kaklo); vakarinės gamos, kurios pastaruoju metu tokios retos; žvakės liepsnelių šokis; ūžianti orkaitės orapūtė, nes nieko nėra maloniau nebūna už ruošiamą maistą; naujų siūlų kamuolėlis ar karoliukų sauja; minkomo molio pojūtis pirštų galiukuose; liejamo stiklo karštis, kurį vis dar pamenu iš savo vaikystės; bimbinėjimas su mama po parduotuves; atradimo jausmas, kai kuistuke randi (beveik) svajonių suknelę už 20ct; stalo serviravimas šiek tiek prašmatnesnei vakarienei; tas virpulys, kai man plaunant indus mano brangusis apkabina ar/ir pabučiuoja į kaklą; švarių skalbinių kvapas; jaudulys važiuojant motociklu apsikabinus Viliaus juosmenį; užliejanti gaivuma, kai pūkšteli į vandenį, o mane sugauna mylimo rankos, nes taip vis dar plaukt ir neišmokau; tylus pasidižiavimas, kai pridedi dar vieną stiklainiuką sudžiuvusių gėlių žiedlapių, nes visos tos gėlės buvo dovanotos su meile; jausmas, kai tūkstantąjį kartą klausai tos pačios dainos, o ji vis dar nebūna atsibodusi; širdies virpulys, kai paimi ant rankų draugų dukrytę, o ši mane apsikabina bei padeda galvą ant peties; šviečiantis naujas komentaras, kurį Jūs parašote po kuriuo nors mano dienoraščio įrašu; ramus pasivaikščiojimas, draugiškia šnekučiuojantis; saugumo jausmas, kai Vilius mane laikydamas už rankos vedasi per pasaulį; važiavimas dviračiu, kai aš sėdžiu ant dviračio bortelio (ar kaip jis ten vadinasi), o Vilius mane vežasi per visą Laisvės Alėją namo; mieguisti rytai, kai prabundu ne viena, o šalia savo vyro; malonus pasitenkinimas, kai kažką atnaujini namuose; užbaigtas naujas piešinys, nėrinukas ar koks nors papuošalas; kutenantis atisipalaidavimas, kai man masažuoja pėdas; suvalkietiško godumo (norėjimo kaupti) patenkinimas, kai prikraunu pilną lentyną pačios gamintų gėrybių ir žinau, kad žiemą bus galimą šį bei tą gardasu suvalgyti; lengvas susigėdimas, kai Vilius pasilenkia man užrišti (vėl) atsirišusio bato; Gertrūdos griausmingas burzgimas, kai ši snaudžia ant mano kelių; ilgesys, kai lauki grįžtančio po darbo Viliaus; pasivoliojimas gėlėtoje pievoje; akmenukų rinkimas prie jūros (man patinka nemokami suvenyrai, nes jie būna jaukiausi); šiltumo pojūtis, kai įsisupi į savo senąjį, mėlinąjį užklotuką ir skaitai kitų žmonių dienoraščius; Viliaus juokas, kai aš jį pasigavus kutenu; pražydusi mano auginama gėlė; balta patalynė; visi mėlynos spalvos atspalviai; mano močiutės megztos dryžuotos vilnonės kojnės bei kumštinės pirštinės; gėlės mano plaukuose; pasivaikščiojimai vėlai vakare, grįžtant iš miesto, kai gali nuo Aleksoto kalno žiūrėti į naktinį Kauną; kvapas, kai karštą vasaros vakarą būna netikėtai paliję; Kalėdinės eglutės kvapas ir viskas, kas tik susiję su Kalėdom; Gertrūdos atkaklumas gaudant kamuoliuką ar sauso maisto kąsnelį; stalo žaidimai; nepriekaištingai supakuota dovana (tiek dovanoti, tiek gauti); gėlėti audiniai; Mėjos didieji šuoliai, atsimušinėjant į sieną (tai reikia pamatyti); miegančio Viliaus apsikabinimas, kai aš atsigulu šalia, o Jis tiesiog mane apglėbia... Mano maži džiaugmai yra ir gero vyno gurkšnis, mėgaujantis nuoširdžiu pokalbiu; sultingos jautienos kepsnio kąsnis; baziliko kvapas bei skonis; raudonėlio arbatos puodelis prieš miegą; spagečių lėkštė naktipiečiams (būtinai su grietine, pomidorais bei bazilikais);  kefyro stiklinė (tiksliau, visas litras) bei marinuoti agurkėliai iš ryto, kai iš vakaro būna šiek tiek padauginta vynelio; kiniško ryžių traškučio spragsėjiasm karštame aliejuje; pirmoji šviežia braškė, kuri ištirpsta burnoje; viso (tikrai milžiniško) arbūzo savarankiškas sudorojimas; šviežių sulčių stiklinė; rauginti troškinti kopūstai su kepintais grybais (vienas mylimiausių mano patiekalų, be kurio Kūčios nebūtų Kūčiomis); mėlynų gaivių ledų porcija (Junga); ispaniškos vytintos dešros plonutė riekelė; pieniška makaronų sriuba su cukrumi (mano vaikystės mylimiausioji); sultingos uogos, valgomos tiesiai nuo krūmo; dar neišdžiovinti, kiek karstelėję graikiniai riešutai ir kepinti sūdyti migdolai; cukrėti pradėjas kondensuotas pienas ant šviežio batono riekelės; lengvutis it pūkas varškės apkepas; kakavos puodelis sekmadienio pusryčiams; džiovinti pomidorai ir pomidorai abskritai; švieži žirneliai su morkomis grietinėls padaže (galiu juos tiesiog vienus valgyti); šviežios mielinės bandelės; Tarchūnas; džino su toniku taurė uliavojant su draugais; gero burbono gurkšnis; ant šakos padžiuvusi pernokusi vyšnia (jos skonis tiesiog sprogsta burnoje); vaisinė kramtoma guma; šokoladas su mėtomis; vaisiai (be išimčių); gaivaus šaltinio vandesn gurkšnis (yra toks vienas šaltinėlis Rokuose, iš kurio teka, pats gardžiausias vanduo); tarkuotos morkos su cukrumi; troškinta žuvis; pupelių troškinys, ruoštas gamtoje ant laužo; stiklinė gaivios giros; šviežias agurkas su medumi; bet koks per pusę su Viliumi pasidalintas skanesnis kąsnelis - su mylimu žmogum pasidalintas maistas yra kur kas skanesnis.. Daug daug mano gyvenime yra mažų džiaugsmų. Jų su kiekviena diena vis naujų atsiranda. Taip, būna bjaurių, sunkių akimirkų ir tada jokiais būdais neįstengi galvoti apie tai, kas yra nuostabu mano gyvenime, bet kai pradedi galvoti apie visa, kas gera esti mano pasaulėlyje, supranti kiek nedidelių stebuklų kasdien aplink mane ir man nutinka, susimąstai, kad gyvenimas yra nuostabus, nepaisant visų tų sunkumų, su kuriais tenka susidurti. Aš esu laiminga moteris, nes vos pramerkus akis mano rytai prasideda nuo pačių mažiausių, bet pačių puikiausių džiaugsmų.

_ ,, _

Šią dienoraščio temą man pasiūlė į gyvenimą su šypsena žvelgianti Simona. Tikiuos teisingai supratau jos duotą temą ir ji nenusivylė skaitydama apie mano mažutėlius gyvenimo džiaugsmus. Jei norite ir Jūs rasti mano dienoraštyje įrašą su Jūsų sugalvota tema, tai apsilankykite atiduotuvėse, nepatingėkite palikti komentarą ir net gi išbandysite savo laimę kuklioje loterijoje, kurioje galima laimėti mano gamintą apyrankę-vėrinuką. ;)

Apie savaitgalį.

Kažkoks labai keistas man šis savaitgalis buvo. Įsisiūbavo mano supynės galvoje ir pradėjau balškytis nuo minimumo iki maksimumo. Iš proto galima išeiti. Kūnas irgi parodė savo nemeilę man ir dėl to jaučiuosi tik dar labiau sutrikus. Matyt dėl to pavasario. Reikia vitaminų pagert ar ką? Turėjau eiti prekiauti į kaunietišką Kaziuką savo papuošaliukais. Juos net susipakavus buvau, pasiruošus.. O sėdėjau ir nėriau sau pavasarinį antpečiuką, dekoratyvines juosteles, lupau žievę nuo pagalių ir tuos pagalius (galų gale po beveik dvejų metų) kabinom ant sienos. Vilius gyrė mano kulinarinius sugebėjimus, o aš džiaugiausi matytama savo vyrą daugiau nei dvi valandas per dieną. Niekur nėjom. Visiškai. Visi mėgaujasi pavasariu, o mes mėgavomės namais. Sujauktais, nesiurbliuotais, pilnais nelygintų drabužių bei suplanuotų darbų, kuriems nei pradžios nei galo nematyti. Man mat mano supynės įsisiūbavo galvoje. O gal ne tik tai? Kartais sveriu visus už ir prieš, o po to einu panerti. Labai daug turiu darbelių sukrautų ant ir po mano darbo stalu, bet man tik neriasi. O reiktų ir siuvimo mašina jaukintis, nes pūpso visai nemenka taisytinų, siuvamų drabužių krūvelė, o kur dar patalynės bei pirmo skautinio siuvimo užmačios. Ettt...Planuotoja aš. Prisigalvoju tuntus darbų, o po to blaškausi tarp jų, nežinodama, kurio čia primo griebtis. Gal visų pirma reikėtų namus apkuopti, išsilyginti, pabūti gera žmona, pagaminti valgyti, pasirūpinti savo katukėmis, o tik po to, pristabdžius savo supynes eiti ir šį tą sukurti. Turbūt. O paukščiai rėkauja už lango. Pavasaris?

Bum.. bum.. bumėjimas.

Ryt Kaziuko mugė Kaune. Visiškai jokio noro neturiu joje dalyvauti. Mieliau eičiau baigti nerti sau pavasarinį nertinuką, iškepčiau kokį pyragą, pasivaikščiočiau, sulaukčiau gįžtančio iš darbo vyro, gal išgertume vynelio ir žiūrėtume MD House. Atvirai pasakius, praeitais metais irgi neapsimokėjo eiti, bet ėjau. Kėliaus anskti, šalau kojas, gadinau nervus. Gerai, kad tada dar tėtis padėjo, jei ne, tai visai stogas būtų nuvažiavęs, o pardavaiu tik keturias poras auskarų. :/ Ne kas sakyčiau. Kauniečiai visiškai nelinkę pirkti. Jie tik žiūri ir dar tiesiai į akis sako, kad mes patys tokius pasidaysim. Pfiu ant tokių žiūrėtojų. :/ Nervas ima dėl viso savaitgalio. Norai dar ne viskas. Einu gaminti baltos mišrainės, kepti jautienos ir dar kokių kesiukų iš to nervo: gal smagiau pasidarys. Kas alkanas?

Kai sapnai aplanko ir juose eini gerti arbatos su tuo, ką norėtum pamiršti visiems laikams.

Šaindien beprotiškai graži diena. Rodos lango rėmas susilieja su dangumi. Jokių ribų tartum nebėra. Violetinės tulpės kelia galvas mėlynoje vazoje. Aš miegu padėjus galvą ant mėlynos pagalvės. O mano brangusis žiūri į mane mėlynomis akimis. Net mano visa šiandienos apranga persismelkusi mėlynumu. Mėlyna visur. Ir rodos nieko blogo mano gyvenime nėra, bet.. jie galėčiau atisisakyti, iš savo gyvenimo visiškai išmesčiau sapnus ir palikčiau tik tą malonumo jausmą, kai miegi tyliai, ramiai šalia mylimo vyro, o mano pašones dar ir mano katės apgula. Mano sapnuose mėlynumo labai mažai. Šiąnakt sapanavau savo praeitį ir dabar jaučiuosi lyg į širdį (vėl) įspirta. Lyg ir nieko blogo, bet skaudu prisiminti tai, ką būni pamiršus. Tada toks liūdnumas vėl atsiranda manyje. Tik šį kartą be pykčio. Ir galvoji, o kas būtų kitaip, jei... tiesiog bandau save įtikinti, kad be viso to skausmo nebūtų mano mėlynų dienų dabar. Kad nepatyrus viso to, nemokėčiau vertinti savo kasdienybės, visų tų paprastų akimirkų, kai guli su mylimu vyru mėlynoje lovoje ir tiesiog tyliai glostai jo plaukus.. arba tarkuoji bulves kugeliui ir šildai pieną, nes Jam taip skanu.. bet.. Atsikeli vieną rytą, o tas bjauriai nemalonus jausmas kirba ir tiek. Nepadeda niekas jo išvyti, nes prisimeni tai, kas buvo visai gražu.. ir tik dar skaudžiau pasidaro, nes to gražu visai nenori prisiminti. Nesinori ir nekęsti, bet ir gražu savo atmintyje nesinori turėti. Ir sapnuoti nenoriu. Visiškai. Juo labiau savo praeities dabarties kontekstuose. Kartais taip norėtųsi, kad būtų galima pažymėti nenorimus prisiminimus atmintyje ir juos tiesiog ištrinti. Bet širdis, kaip akmens luitas: jei ką jau įrėžei, tai labai jau sunku nutrinti. Išblukini truputį, bet vieną dieną, valydama dulkes randi ir sustingusi žiūri į tai, kas buvo bandyta naikinti. Ir prisimeni lapus, pirštines, batus, pirmus bei paskutinius pokalbius etc.. ir net bandant galvoti tik apie esatį, praeitis kišą savo bjaurią nosį ir viskas. Dar bandai tada pykti, bet to pykčio nebėra. Nebėra neapykantos. Tik liūdnumas. Ir sapnai. Juose nieko blogo nėra. Tik muzika bei arbata miniatiūrinėje virtuvėje, cigarečių dūmai plaukuose ir tyla... o tada atsibundi ir.. bandai vėl pamiršti... Nebenoriu nieko sapnuoti. Norėčiau atsigulti ir miegoti šalia svajojo Dabesų Žmogaus... ir prisiminti tik tai, kas išgyventa, kas patirta su juo. Kas buvo gera ir kas buvo ne taip šaunu. Net kiekviena nubraukta ašara ar trinktelėjimas durimis, kai supyksti, yra man brangūs, nes patirti su tuo, kas suteikia tą beprotiško saugumo jausmą, kas apgobia savo meile bei šiluma, kas mano pasaulį išdažo mėlynai. Bet net nežemiškai mėlynomis dienosmis vos atisibudus jauti tą beviltišką liūdnumo jausmą, kuris nenori niekur trauktis, kol jo bent truputį nepalaikysi paėmus ant rankų. Ir laikau... kartais norėtųsi sutikti ir paklausti kaip gyveni? nusišypsoti ir nueiti savo mėlynu tiltu atgal ant savo kalno.. tiesiog įsitikinant, kad manyje dar mažiau skaudulių bei pykčio yra likę...

Klausom, nes tai šiam momentui tinka:

Terliukai.

Tvarkydama savo senus piešinėlius kompiuteryje aptikau keliatą skanuotų paveiksliukų, kurie buvo piešti dar mokykloje, 12-oje klasėje. Dažniausiai aš juos paišydavau pamokų metu, nes kai piešinėju, tai galiu visiškai puikiai susikaupti bei klausyti dėstomo dalyko. Jie nėra ypatingi. Tiesiog tų "dūdlinimų" dėka mano galvelėje gimė mintis, kad visai neblogai būtų išmokti iš tiesų gerai piešti... Dabar, po tiek daug metų (siaubas kaip aš seniai mokyklą baigiau o.O), tas mano paišymo būdas, šiek tiek patobulintas ir be tuo metu buvusio pykčio praeitą savaitę vėl atgimė. Pasidariau keliatą eskiziukų, Vilius (jis mano didysis kritikas :D ) juos gana teigiamai įvertino.. dabar belieka juos gerokai apdirbti photoshop'u ir turėsiu naujutėlį, gražutėlį, iš nieko neskolintą Dreisenos "rūbelį". :) Senieji mano piešinukai yra nespalvoti, o naujieji (jei viskas seksis kaip susplanuota) margės įvairiausiomis spalvomis. Bet negaliu aš ignoruoti savo terliukų pačios pradžios ir atiduodama pagarbą jiems (jei jau sukėliau savo senus rašymus, tai ir piešinius turiu parodyti ;) šiandieną rodau juos Jums.

Aišku palyginus mano piešimus dabar ir tada, tai šiuos terliukus reikėtų tiesiog trinti ir pamiršti. Bet negaliam sunaikinti to, kas paskatino bandyti kažką daugiau padaryti. Bent jau tada visai neblogai mokėjau pieštuku tonuoti. ;D

P.S. Naujesnius piešinisu parodysiu tada, kai nepatingėsiu juos nuskanuoti. ;) Galėsit tada juos palyginti. ;)

Šios savaitės reziume.

Neįtikėtian buvo savaitė. Tiek veiksmo mano gyvenime buvo jau seniai. Tiek šnekėjau irgi labai seniai. Ir buvau sutikus tiek nuostabių žmonių irgi seniai. Jaučiuosi lyg vaikas žaislų paruotuvėj, kur akys raibsta nuo visų norimų grožybių. O įspūdžių, įspūdžių. Nuo jų net galva svaigsta. Nuo visko gausos krentu į lovą jau 23h, nes malonus nuovargis pakerta smegenis ir kūną. Pirmą kartą per tiek laiko iš tiesų džiaugiuosi, kad pradėjau rašyti šį dienoraštį. Vien dėl šios savaitės buvo veta išgyvenit visas dienoraštininkės egzistencines krizes, svarstymus bei balškymusis. Iš pradžių šią savaitę pagaliau pavyko pajudėti su auskarų fotografavimo darbais (rezultatai čia ir čia). Už tai esu dėkinga Elenai. Penktadinį (po trijų metų) keliauvau viena į Vilnių ir susitikau Ingą ir Aureliją. Viena apdovanojo mane pasivaikščiojimu po Kaziuko mugę, o kita nuostabiais auskrais. Maža to Gabi mane sekmadinį apdovanojo monetomis iš (NET) 26pasaulio šalių ir nemenku pluoštu popierinių pinigėlių, kurių taip atidžiai nespėjau apžiūrėti. Ir šnekėjau, šnekėjau, šnekėjau. Tai man padėjo pajudėti iš to bjauraus sąstingio taško, kuriame buvau jau ilgą laiką įklimpus. Pradėjau piešti. Ilgai galvojau apie Dreisenos naują dizianą ir gerokai pasitūmėjua kurdama jį šią savaitę. Apkuopiau namus, kuriuos buvau gerokai apleidus. Aptvarkiau ir savo kūrybinį kampelį. Ir (galų gale) nelabai turėjau laiko liūdėti. Galvoje verda tiek daug idėju, kad norisi imti ir daryti, o ne vien tik mąstyti apie tai. Aš tiek daug noriu iš gyvenimo, kad rodos, kad laikas ryja pats save ir aš nieko nebespėju. Galėčiau atsisakyti (ir vėl) miego, bet taip gera susiraityti šalia miegančio brangiojo, tad šio malonumo tikrai neatsisakysiu. Todėl nieko per daug negaišdama, baigiu čia sapalioti ir einu griūti į savo šviežiai paminkštintą lovą ir sapnuoti kokį itin malonų sapną. Ačiū Jums, kad esate, mano brangienji Dreisenos skaitytojai. Jūsų apsilankymai bei komentarai labai praskaidrina mano dienas. Ačiū ir toms merginoms, kurios nori su manim bendrauti ne tik virtualioje erdvėje. Tikiuos nei viena nenusivylėt. You made my day kitaip sakant. ;D

Apie vakar.

Dundanti šiluma užliejo rankas. Jos vėl prakiuro, kai pabandžiau pagirdyti kūną. Raidės šokinėja it pašėlę, o mintyse keista ramybė. Šiandienos bijota, bet tikrai nevertėjo to daryti. Juk ne visi žmonės kandžiojasi. Gera tai suvokti. Mano atmintyje ši diena bus visada vyšniuota. Pamažu realibituoju nemėgiamybes ir viliuosi, kad ir rytoj švies saulė mano danguje. Dabar tereikia įprasminti savo veiksmus.. kaip man trūksta pasaulio pritarimo. Stumtelkit mane nuo šakos, kad bent galėčiau pabandyti skristi. Juk dabar mano sparnuose vorai audžia ploniausio šilko audinius. Norėčiau bent kartą skirsdama nebebijoti nukristi. Taip, mūsų klaidos padeda mums tobulėti. Jų dėka išmokstame klausti ir net klausyti. Tada mums būna suteikta galimybė pažinti net ir tuos, kurie tik raidėse gyvena. Tai darydami mes raštui suteikiame balsus, o paveikslėliams judesius. Šiems veiksmams prireikia daug drąsos. Mes tai darydami rizikuojame ir tai nevisad buvo atliginama. Bet tik ne šį kartą. Net drebulys širdies pašonėje ir egoistiškas noras laistytis nuosavais žodžiais nepakišo kojos. Ir tada už dosnumą atlyginama dosnumu, už draugišką šypseną - šypsena, o ir apkabinimas nebetampa toks gąsdinantis. Ir laikas tampa niekšingai trumpas, o kūnas pavargimą kyšteli panosėn tik tada, kai ištiesi kojas lovoje. Gera buvo diena. Bent man. Vyliuosi ne tik man. Patinka man net ir tyliai dundantys traukiniai.

P.S. Tekstas pradėtas rašyti vakar traukinyje, o užbaigtas šį vakarą. Seniai kažką panašaus rašiau. Ir piešiau seniai, o šiandien net du paveiksliukai gimė. Gera truputį iškišti nosį iš nuosavo kiemo ir bendrauti ne tik su katėm. :D Ačiū Ingai ir Aurelijai. Jūs nuostabios. ;D

Rankdarbiukai.

Tęsiu toliau savo spalvotukų auskariukų paradą. Dabar pereisim prie mano mylimiausiųjų, kurie man kiekvienas toks mielas širdelei, kad dažnai net sunku su jais išsiskirti. :)

Pirmiausia mano vieni pirmūjų lipdinukų. Net nelabai žinau kaip juos galėčiau pavadinti..

Kitas būrelis auskarų yra kur kas apvalesnių formų. Burbuliukai:

Šie auskarai yra gana minimalistiniai, mažučiai, lengvučiai ir (bent jau man taip atrodo) labai lietuviški. Miško uogos:

Šie auskarai buvo kurti Kalėdoms, bet manau, kad jie gali tikti ir bet kuriam kitam metų laikui.

 

 Ir pabaigai mano mieliausieji. Nuoširdžiai tikiuosi, kad bent ši tie Jums patiks. ;)

Na, manau, kad artimiausiai savaitei pakaks. Kitą kartą parodysiu dar šūsnelį senų savo auskariukų, nemažai vėrinukų, gal kelias sages ir, žinoma, dar auskarų. :D

O dabar noriu visiškai rimtai ir nuošidžiai paklausti Jūsų: kas su mano darytais auskarais yra negerai? Norėčaiu pabandyti tas klaidas ištaisyti. Juk visiems reikia kritikos, kad galėtume patobulėti. :)

P.S. O jei Jums patiko mano papuošalai ir Jūs vieną tokį norėtumėte turėti bei dar už tai ir nemokėti, tai prašom užsukti į atiduotuves. ;)