Apie mėlynus maišus, dėžes... iš kur mes tiek visko/nieko turim?

 Ar tikrai nėra ko bijoti? Ar tikrai viskas bus gerai? Drebančiom kojom aš pasitinku saulėlydžius. Nespėju ir nebenoriu spėti. Dulkės, šiuklės, maišai ir dėžės. Daiktai pasimetę blaškosi po namus. Aš irgi. Reikia, o aš net nesistengiu daryti. Pradėti darbai ašaroja ir maldauja mano rankų. O aš tik neriu lygius raštus ir stengiuosi kuo mažiau mąstyti. Nežinau kur gyvensiu už savaitės. Nebežinau. Mano antroji pusė nardo ieškojimuose. Aš jaučiuosi radus, o jis ne. Jo norams pirmenybė. Skaičiai ir formulės. Apsivemti galima. Aš noriu rasti kampą, kur galėčiau pasistatyti Kalėdinę eglutę ir ramiai perskaityti knygą apie katę. Noriu auginti savo paprikas, kas rytą paglostydama jų lapelius. O dabar ryte atsibundu ir vėl noriu užmigti, kol vis tai bus baigta. Nenoriu nulipti nuo savo kalno. Nenoriu paleisti šitų plonučių, mūsų paslapčių nesaugančių sienų. Noriu atgal susidėlioti savo knygas, žvakes, išsiplauti grindis ir eiti išsikepti obuolių pyragą. Gyvenimas neteisingas. Jis liepia eiti tada, kai mažiausiai to nori. Iš to pykčio noriu nuskinti visas žydinčias gėles po langu. Nenoriu duoti niekam kitam džiaugtis mūsų namų grožiu ir tyla. Noriu šaukti ir trankytis, bet žinau, kad tik man nuo to bus skaudžiau. Kaip man būti gera, jei aš nemų neturiu? Kaip viskas bus gerai, jei aš net nežinau, kur mano katės voliosis ant saulutės? Kaip susitaikyti su mintimi, kad ir VĖL mūsų norai nesutampa? Atsibundu anksti ir vėl einu prigulti. Blaškausi, tik ašaros nerieda. Norėtųsi paverkti, bet negaliu. Mintimis bandau įsakyti laikui sustoti, kad galėčiau su šia permaina susitaikyti ir ją priimti kaip naują, galbūt geresnį gyvenimo etapą. Bet laikas kaip nestoja, taip nestoja, bet aš sustingus žiūriu į didėjančią betvarkę ir laukiu to nelemto stebuklo. O prie manęs artėja dar vienas saulėlydis.

Apie draugystę.(papildytas)

Jei man kas nors prieš gerą mėnesį būtų pasakęs, būčiau nepatikėjus... bet dabar galiu tikrai tvirtinti, kad radau savo sielos sesę. Ji nevalgo šokoladinių ledų, bet mėgsta saldų likerį. Ji taip pat mato figūrėles ant suskilusių sienų ir jas piešia. Mudvi abidvi kalbam labai garsiai ir nebijom lietaus. Mums širdį kutena ta pati knyga ir mūsų balsu ištartos mintys įtartinai dažnai sutampa (net su savo mylimu vyru nekalbu tais pačiais žodžiais taip dažnai). Ji visiškas vandenis. Aš irgi. Aišku mes neesam visiškai vienodos, bet tų aš irgi per daugiau nei tris nevirtualios pažinties savaites buvo begalės. Ir man kartais atrodo, kad esam pažįstamos daug daug metų, tik ilgai nesimatėm ir dabar vėl susitikom. Jei kas būtų pasakęs, kad aš galiu taip greitai ir be jokių nejaukių tylos pauzių, jokių nutylėjimų ar tos "atsargumo zonos" pažeidimo ribos, įsileidus į savo gyvenimą naują žmogų, aš tikrai nebūčiau patikėjus. Bet dabar aš tikrai galiu tvirtinti, kad turiu draugė. Ir manau, kad šį kartą tai tikrai ilgam. :]

_ ,, _

Sėdžiu ir visą dieną šniurkščiodama galvoju apie draugystę, apie sutiktus žmones per šiuos metus, apie tai kiek daug dovanų gavau, kiek daug gerų, palaikančių žodžių man buvo pasakyta/parašyta, kai man buvo nelengva. Prieš metus net sėdėdama šalia savo vyro aš jaučiausi begalo vieniša. Atėjus šventėm sveikindavau savo vyro draugus, gimines, bet niekam, ką galėčiau pavadinti tik savo draugu, net sms neišsiųsdavau. Ir ne todėl, kad esu nemandagi, bet todėl, kad neturėjau kam. Dabar mano galvoje sukasi įvairiausios mintys apie šventes, kuriomis aš pradedu ruoštis tikrai anksti, bandau prisiminti visų naujų pažįstamų-draugių gimtadienius, o mano telefono užrašų knygutėj atsirado nauja skiltis "blogerės". :D Dabar aš turiu kam paskambinti, parašyti, galiu net "kavos" pakviesti išgerti, paplepėti. Net mano vyras pastebėjo, kad aš tapau laimingesnė. Taip, aš sutikau savo sielos sesę, bet be jos sutikau ir dar visai nemenką būrelį nuostabių žmonių. Kai kuriuos pažįstu tik virtualioje erdvėje, su kitais teko ne vieną smagią valandą kartu praleisti, dar kitus realybėj mačiau taip trumpai trumpai, bet norėtųsi dar ne kartą ir ne du susitkti. Deinoraščio rašymas tikrai vienas nuostabiausių dalykų nutikusių mano gyvenime. Ir jei ne tai,  tai vis dar sėdėčiau kambario tyloje, laukdama kol kažkas ims ir įvyks mano gyvenime, vis labiau ir labiau gūždamasi į savo vidų ir slėpdamasi nuo viso išorinio pasaulio.
Ačiū mano brangieji skaitytojai. Ačiū mano virtualūs ir realūs (jau) draugai. Be Jūsų visų net mane užpuolusi sloga būtų visiška katastyrofa. ;D

Truputis ironijos.

"Sustok, Laike!" ir dosnios dovanos.

Jūs man paaiškinkit, nes aš visiškai nebesuprantu kur taip greitai bėga laikas? Rodos ką tik ruošiausi Kalėdom, švenčiau savo gimtadienį, jaučiausi vieniša ir sušalus, bet gyvenom tikrai ne kraustymosi mintimis, o vasara buvo tik tolimas pagalvojimas. Dabar pro orlaidę pušia gaivus vėjas, kvepia pjaunama žole ir norisi tik tingiai pasivolioti, šildant veidą saulutės spinduliuose. Bet kaip visada ir pas visus darbas veja darba, o laikas ryja pats save: ir kaip jam tai pavyksta? Jau nebetolimos ateities planai baksnoja mane su labai aštriu pieštuku, kad susiimčiau ir pradėčiau jiems ruoštis, buitis irgi prašosi dėmesio, o pradėtų rankdarbiukų gausa taip užgulė mano stalą, kad net nebežinau kurio ir griebtis. Ech, aš vis vien vyliuosi, kad vieną dieną atsisėsiu ir tiesiog galėsiu ramiai panerti ištiesus kojas, negalvodama, kad kuris nors darbas dega. O ir kokią nors knygą jau tikrai senokai esu skaičius... Bet (ir vėl) tas lėkimas per gyvenimą, skubėjimas ir įvykių gausa maloniai kutena mano vandenišką, nuotykių išsiilgusią širdį. Seniai turėjau savo gyvenime tiek malonaus laiko, praleisto plepant, apžiūrinėjant meno kūrinius, geriant LABAI skanų alų ir vėl plepant, džiaugiantis su mažiuku korgiu (va, dabar tikrai galiu visiems sakyti, kad esu lietus švelnias korgio ausytes) bei prie to dar ir dovanų ganant. :] Taip, aš ir vėl gavau dovanų. :D būna, kad išsimaudžius sėdi vonioje, apsigaubus rankšliuoščiu ir galvoji apie gyvenimą ir nežinai ar čia jaustis beprotiškai laiminga, ar šiek tiek liūdna, kad beveik nepažįstami žmonės nori man padėti geriau gyventi... pasirenku būti beprotiškai laiminga, nes pavargau būti liūdna. Šį kartą man vėl visą lobį padovanojo Gabrielė iš Blogulių. Ji jau kartą man padovanojo visą dėžę monetų iš 26pasaulio šalių+pluoštą popierinių banknotų, atsiliepdama į mano skelbimą. :) Šį kartą ji ir vėl padovanojo nemenką maišelį pinigėlių ir dar šį tą mano rankdarbiukams. Paprastai tik aš entuziastingai aikčioju apžiūrinėdma tokios lobius, bet šį kartą ir mano brangusis ne ką mažiau džiūgavo. :D

Dėžutė, o dėžutėje..

Neįtikėtinas lobis (pamačius jį, mano širdelė net šoktelėjo iš nuostabos).

Pirmiausia tai juostinis fotoaparatas. Mūsų vargšas skaitmeninis dabar šalia jo atrodo juokingai. Belieka apsirūpinti baterijomis, juostele ir bėgti greičiau išbandyti naująjį žaisliuką. :D

Visas maišas geros kokybės ožiuko (jei mano odos pažinimo žinios neišbluko) odos. Aišku Muitininkė viską patikrino, apžiūrėjo ir leido man tai bent trumpam pasilikti. :]

Juostelės ir medžiagėlės, kurių niekada nebūna per daug pas bet kurią rankdarbiautoją. :)

Pakabukas, skambaliukas ir grandinėlė. :)

Ir žinoma monetos. Šį kartą spėjau jas įmažinti, kol jos dar nesukeliavo į maišelius, nubuvo aprašytos ir saugiai patalpintos į didžiąją monetoų skrynutę. :) Gavom monetų net iš 23pasaulio šalių. :)

Štai kokį lobį gavau. :) Neįsivaizduojamas Gabrielės gerumas. Kažkaip dabar nesmagiai jaučiuosi, kad jai tik kuklius auskariukus už tai padovanojau. Bet tikrai pažadu pasitaisyti (tik su padėkos dovanomis reikės palaukti dar savaitėlę, nes manęs laukia dar 4gimtadieniai šią savaitę). Didžiausias AČIŪ tau Gabriele. :] Ir linkėjimai tavo mažajai Kami. ;D

Aišku praeita savaitė nepasibaigė vien tik dovanų gavimu. Dar buvo ir vestuvės, kurioms paskirsiu atskirą įrašą, kai tik gausiu bent dalį nuotraukų. :) Na, o šiandien pirmadienis ir tikiu, kad ši savaitė bus dar geresnė. :)

Su gimtadieniu, Puške!

Nors šiandien mudviem su Viliumi nėra pati sveikatingiausia diena, bet vis dėlto ši diena yra šiokia tokia šventė. Šiandien mūsų gražuolei pūkuotukei Mėjai du metai (tiksliau, prieš du metus mes ją parsinešėm namo). Rodos tik ką tik buvo pavasaris, kai mudu atsikraustėm į Aleksotą gyventi ir po savaitės Vilius man padovanojo susivėlusį plaukų kutulą. :) O dabar ji didelė, "rimta" katė, kuri vis dar pakabo "apsikabinus" staktą, kuriai pats geriausias žaisliukas yra suglamžytas folijos lapelis, ir kuri vis dar įsivaizduoja, kad ji yra mažutė ir atsigula pamiegoti man ant kaklo naktimis. :D Taigi "tortą" iš dviejų skirtingų skonių mėsytės abi mano katytės pasidalino ir su malonumu sukirto vienu prisėdimu. Dabar Mėja jaukiai įsitaisius snaudžia ant mano kelių, o aš mąstau apie tai, kad ji yra tiktai mano katė, kuri nesutinka, kad ja kas nors dalintųsi. Skamba nuostabi muzika ir nors žuvėdros vis dar klykia manyje, aš fantazuoju apie šiltus vasaros vakarus, ramybę ir.. tortą. Kažkaip ir aš šį vakar užsimaniau torto. Tokio sotaus, kreminio, bet kartu ir gaivus. Na, bent jau bavariško kremo tai tikrai induką išvalgyčiau. :D



Už nuostabų kūrinį ačiū Simonai. ;)

"Balkono imperatorė ir šių namu karalienė Mėja Nuožmioji".

Su gimtadieniu, Puške. ;D

Muzikinis ritmas su žuvėdrų klyksmais ir mamos diena.

Šiandien mano širdyje klykia tūkstančiai žuvėdrų. Kad ir kaip tai gražiai bei poetiškai skambėtų, tai nėra labai geras jausmas. Nepaisant to, kad kūnas traukia prie žemės, kad pirštų galai netekę rasuvumo ir net sėdėdama sugebu pavargti, mano mintys skaidrios. Pasikinkiau visas optimizmo bei jėgų atsargas ir keliavau su pilnu glėbiu raudonų rožių sveikinti mamos. Mano mamai visos pačios raudoniausios gėlės pasaulyje. Ir dar didžiuliais glėbiais. :) Neslėpsiu, buvau ir pati pasveikinta su mamos diena.. bet čia tik iš anksto (ne, aš nesilaukiu). Todėl mano namuose žydi daug daug tulpių. Prasidėjo skintų gėlių sezonas ir mano visos turimos vazos tuoj bus įdarbintos. O manęs laukia beprotiška savaitė. Na, bent jau jos pabaiga tai tikrai. Nemėgstu tradicinių vestuvių, su visom tom užstalės dainom, užtvertais keliais, piršliais ir prisigėrusiais, nesąmones vapaliojančiais muzikantais. Na, bent jau popierinės gėlės salės puošimui tikrai gražios. Vasariškos tokios. O dar ir sugalvoti reikia ką pasirengti. Kažkaip nėra galimybės eiti pirkti naujos suknelės, tai teks versti spintą ir rinktis iš tų, kurias turiu. Bet deja deja turiu nuojautą, kaip kaip ir klykiančių žuvedrų pojūtis širdyje mano turimos suknelės nėra normalios ir tinkamos tradicinėm vestuvėm. Selevi - ir vėl būsiu "balta varna". Ką padarysi, kad tokia prigimtis. :D
Va, einu gersiu dar dozę sprogstamosiso medžiagosi ir bandysiu ropštis į lovą miegoti, nors su paukščiais širdyje tai nelabai patartina daryti.

Dar kartą VISAS mamas sveikinu su jų diena! Stiprybės ir neišsemiamos meilės Jums!

P.S. Mes ieškom 2-3kambarių buto nuomotis, žaliasniuose Kauno miesto dalyse, už protingą kainą? Gal kas žinot ir galėtumėt mums padėti šiuose ieškojimuose?