Mano dienoraštyje daromas remontas. Atsiprašau už iškilusius nepatogumus. :}

2011-06-17

Klausimas, klausimėlis.

Visų savo mielų skaitytojų noriu paprašyti: parašykite po komentarą, kuriame apibūdintumėt mano dienoraštį. Pavyzdžiui: linksmas, įkvepiantis, liūdnas, slegiantis etc. Nes pastaruoju metu vis daugiau sulaukiu nemalonių anonimiškų komentarų, kuriuose teigiama, kad rašau "depresiškai" ar dar visaip kaip blogai. Tai tikrai mane liūdina. Taip nuliūdina, kad paėmiau ir nusprendžiau visų ne anonimiškų skaitytojų to paklausti: tai koks tas mano dienoraštis? Ir ar tikrai jis toks slegiantis? Ar tik "anonimiškiems" taip atrodo? Aišku už Jūsų brangią bei būtinai nuoširdžią nuomonę bus atlyginta miela smulkmenėle-staigmenėle. Rašykite teisybe ir aš bandysiu pasitaisyti, jei ką. ;)

Jūsų atsakymų lauksiu iki birželio 27dienos. ;)

Ačiū. :]

P.S. Nuo šiol mano dienoraštyje negalima komentuoti anonimiškai. ;)

P.P.S. Neišsigąskite, jei Jūsų komentarai iš karto nepasirodys, nes netrukus išvažiuosim paatostogauti kaime, o žinot kaip kaime su internetų būna. :]

2011-06-15

Nereikia ašarų net ir tada, kai pasaulis spardosi.

Guli atrėmus galvą į kaistantį nuo karšto vandens vonios metalą. Jauti tekančią srovę pro akis ir supranti gyvenimo trapumą. Mes mirštame kiekvieną dieną. Tik vieni tai geriau jaučia, kiti nejaučia visai. Antriesiems pasisekė. Kitiems - ne. Bet tikrai nuo giltinės alsavimo į nugarą, jos pasispardymų į šonus, gyvenimo kokybė nenukenčia. Gal net atvirkščiai. Po tokių dienų išmoksti vertinti ramybę, lengvumo pojūtį, tarsi sėdėtum ant dviračio bortelio, atrėmus nugarą į mylimąjį ir lėktum nuo stataus kalno, o vėjas glostytų veidą, šnibždėdamas pasaulio paslaptis. Tokios akimirkos padeda ištverti viską, ką gyvenimas atseikėja ne taip jau ir malonaus. Tada gulėdama vonioje, jausdama slegiantį pasaulį, kuris dar ir pasišaipo iš tavęs, vis vien žinai, kad gyvenimas ne toks jau ir blogas, kad yra kas besąlygiškai myli, kas supsis su tavimi supynėse ar netikėtai apkabins, arba kas tyliai katiniškai pritūps šalia tavęs ir pauostys švelniom katiniškom nosytėm bei ašaras nušluostys šiukščiais liežuvėliais. Net pačiomis skaudžiausiomis akimirkomis aš žinau, kad nebesu ir nebebūsiu viena, kad verta ištverti, atsistojus pasitaisyti susiglamžiusią suknelę ir nusišypsoti. Na ir kas, kad vieni miršta lečiau, o kiti greičiau.

Nelinksma man dienalė buvo.
 

2011-06-07

Apie malonias vieteles pasėdėti.

Taip  jau būna: ateini į kambarį, pasižiūri, o katė sėdi pintinėlėje. Ir ne šiaip sau sėdi, o peri. :D


Keisti tie kačių kiaušiniai: plaukuoti ir iš jų kačiukai visai nesirita. :D Va, taip jau būna pas mus namuose. O kai nueini į virtuvę apiplaukuotų vaisių nusiplauti ir vėl randi tą pačią katę, tik jau kriauklėje sėdinčią. :D


Dar būna, kad mūsų plaukuotukė vakarus leidžia sukišus galvą į orlaidę: kvėpuoja sau grynu, gaiviu oru ir piktai žvalgosi į šeimininkus, kad šie blogiečiai į balkoną ant vazonų palaipioti neišleidžia naktį.


Aišku, nutinka ir taip, kad mūsų piktoji katė būna gerai nusiteikus ir ateina pagulėti ant kelių pirmą kartą sutiktam žmogui. Bet tai būna retai.. o tiesą pasakius, taip nutiko pirmą kartą. Iš tiesų istorinis įvykis mūsų namuose. :D


O dabar, praėjus pamažu pakuotis daiktus, dienos karščius mūsų Mėja pramiega ne kur kitur, bet ant milžiniškų dėžių krūvos, stūgstančios svetainėje, ant kurios šiukštu neleidžiam užlipti Gertrūdai, o jei ši tai pabando padaryti, tai gauna iš dešinės per ausį.


Va, taip jau būna: katės guli ten kur joms patinka. :)

2011-06-02

Apie gyvenimą.

Gyvenimas per trumpas, kad galėtum turėti daug, bet nevykusių draugų. Jis per trumpas ir mylėti  žmones, kurie tavęs nemyli. Ir tam, kad mylėtum nevisa širdimi. Gyvenimas per trumpas net valgytum neskanų maistą ar atsisakytum puikaus vyno taurės arba dar vieno sausainio su riebiu kremu prieš miegą, nors ir svorio jau priaugai. Ką jau kalbėti, kad gyvenimas tikrai per trumpas juo nesidžiaugti, nesistengti į jį kabintis ir iš kiekvienos dienos stengtis pasiimti viską, ką tik įmanoma geriausio, net jei tai yra visą dieną tiesiog narplioti siūlus (bet jei tai daryti TAIP gerai). Gyvenimas per trumpas, kad net liūdesys nebūtų gilus gilus kaip tik įmanoma, nes ir liūdesys kaip ir meilė turi būti išgyventas visa savo esybe. Ir ašaros turi būti nuoširdžiai, tyrai sūrios, nes tik tokios vertos gyvenimo. Ir pykti reikia labai labai, kai to tikrai reikia. Gyvenimas yra tikrai smarkiai per trumpas, kad atidėliotum, abejotum, bijotum. Bet niekada nereikia galėtis ko nors nepadarius, o juo labiau padarius. Ir net jei atsibundi ryte, o galva plyšta į tūkstančius gabalėlių, jei jautiesi apsunkus, pavargus, o namai atrodo lyg po karo, vis atsiranda kažkas gražaus, dėl ko verta šypsotis, nes šypsantis gyvenimas neatrodo per trumpas. Visas gyvenimo grožis, jo nuostabumas slypi paprastuose dalykėliuose, mažulytėse smulkmenosi, kurias reikia pajausti savo atvira, mylinčia širdimi, jas visas išgyventi ir tada gyvenimas tikrai nebus per trumpas.

Kitą mėnesį, tokiu metu, gyvensim 13 namų toliau link pakalnės ir per vieną aukštą pakilę aukščiau žemės. Aš turėsiu labai mažytę virtuvę, bet visai nemenką kambarį savo veikinėjimams irgi turėsiu. Ir net nereikės galvoti kaip viską sutalpinti, nes vietos liks dar ir šokiams. Pasveikinkis: mes radom namus. :}