Mano dienoraštyje daromas remontas. Atsiprašau už iškilusius nepatogumus. :}

2011-10-19

Kaip V gavo naują randą, o A tapo persona non grata.

Deja gyvenimas tikrai nebūna toks kokio mes tikimės. Kad ir: planuoji pabaigti tapetuoti kambarį, važiuoti kur nors pailsėti su mylimu vyru, pasidžiaugti ilgu savaitgaliu (net penkuomis dienomis)... bet, bet: rugpjūtis mums buvo tikrai nelaimingas mėnuo.
Po nenusisekusios kelionės į Roko naktis, mes suplanavome, kad ilgąjį Žolinių savaitgalį praleisim linksmai bei turiningai. Vilius išsiprašė paildomų porą laisvų dienų ir mudu su nekantrumu laukėmė poilsio dienų. Deja Viliaus šefas paprašė jį padirbėti ketvirtadienį, kai šis turėjo būti laisvas. Na, nieko tokio: lieka dar keturios laisvo dienos. Jau trečiadienį iš vakaro mano vyras nelabai kaip jautėsi, neturėjo apetito, o ketvirtadienį ryte atsibudęs labai nekaip jautėsi: pykino, buvo silpna. Kadangi mano brangusis turi jautrų skandį, pamaniau, kad tai eilinis apsinuodyjimas maistu, todėl sugirdžiau "šipūškės" (citrinos rūgštis+vanduo+cukrus+soda) ir jis išvažiavo į darbą. Aš priguliau dar pamiegoti (nes buvo dar tik po 6h), bet už poros valandų Vilius grįžo namo visas krečiamas šalčio. Logiška išvada: persišaldė, kyla temperatūra, todėl ir pykina. Nubėgu iki vaistinės, nuperku nuo peršalimo-uždegimo vaistų ir sėkmingai (bent taip maniau) pradėjau gydyti savo antrąją pusę. Tai nebuvo pirmas kartas, kai Vilius suserga.. ir visa tai priminė eilinį persišaldymą, todėl taisiau arbatas, viriau sultinį, bet Viliui negerėjo. Penktadienį pastebėjome keista dalyka: jo pilvas įtartinai pradėjo pūstis, o jam pačiam pasidarė sunku judėti. Darėsi vis neramiau. Pradėjau girdyti vidurių lašus, nes mano vyras pradėjo skūstis ir "palaisvėjusiais viduriais". Šeštadienio ryta mano tėtis man atgabeno ąžuolo žievės (tai labai senas būdas sutvarkyti "laisvus vidurius"), bet akivaizdžiai Viliui negerėjo. Šeštadienį po pietų, aš nebeiškenčiau ir truputį apsipykus su Viliumi iškviečiau greitąją pagalbą. Po iškvietimo ši atvyko praėjus 15minučių (manau, kad pakankamai greitai), bet atvykusi "gydytoja" truputį nuvylė: jei buvo įdomiau mūsų katės, nei mano vyro sveikata, o pati net nežinojo, kur jį vežti: ar į chirurginį skyrių, ar į infekcinį. Kai jau važiavome į ligoninę (vis dar nežinojome kur) ji tarėsi su kitu gydytoju telefonu ir nusprendė, kad reikia vežti į Infekcinę ligoninę. Ten mus pasitiko labai maloni gydytoja, kuri iš karto pamatė, kad mano vyrui yra negerai, bet nesuprato kas. Atlikus pirminę apžiūrą, pagal visus ligoninės standartus, nors ir nepaeinantį nuo skausmo pilve žmogų, ji turėjo išsiųsti namo: per mažai viduriuoja, per maža temperatūra etc. Bet parašius, kad temperatūra yra kur kas didesnė nei iš tiesų yra, ji mano brangujį išsiuntė guldyti į skyrių tyrimams. Mes jai labai padėkojome ir aš palydėjau savo perlinkusį per puse vyrą gultis į ligoninę. Ten Vilių priimė puikiai: greitai paėmė įvairiausius mėginius tyrimams, pastatė lašinę ir liepė man nupirkti gero mineralinio vandesn, džiuvėsėlių bei bananų, nes jis tikrai čia užtruks. Aš greitai išskubėjau atgal į namus. Kad man maža nepasirodytų dangus prakiuro ir pradėjo lyti kaip iš kibiro, dar pridedant ir vieną kitą saują ledo. Per valndą parlėkiau namo persirengiau, apsiaviau guminius batus, supakavau Viliui antklodę (nes ligoninėje jam duota anklodė buvo labai jau maža) ir kartu su savo mama išskubėjom atgal į ligoninę. Ten važiavom dar maždaug valandą (vis dėlto šeštadienio vakaras). Kai nuvykome ir baigėme įsiprašyti į skyrių per priimamąjį (centrinis įėjimas buvo jau uždarytas) Vilius man paskambino ir pasakė, kad jį perkėlė į kitą skyrių ir ruošia operacijai. Bijodama nulėkiau į chirurginį skyrių, kur mano vyras buvo ruošiamas apendicino šalinimo operacijai. Aš taip išsigandau, kad nesusimąsčiau nieko klausti gydytojo (kurio nemačiau iki operacijos, o tik bandžiau paguoti Vilių, kad viskas bus gerai, o visi kiti mane guodė, kad jau kitą savaitę Vilius sveikas važiuos namo. Tai buvo viena baisiausių valandų mano gyvenime. Kai pamačiau jį parvežamą po operacijos atgal man kojas surakino iš baimės. Tokio išsigandusio bei sutrikusio savo vyro aš dar neikada nebuvau mačius. Nenorėjau palikti jo nei akimirkos, bet šalimais gulinčio vaikino mama (jos sūnų buvo prieš porą valandų irgi išoperavę. Taip pat apendicitas) patarė, kad reikėtų man nueiti pasikalbėti su chirurgu apie praėjusią operaciją. Aš taip ir padariau. Nuejau į gydytojų poilsio kambarį ir pasibeldžiau. Durys buvo praviros, todėl kyštelėjau galvą: chirurgas miegojo ant sofos. Aš jį pašnekinau, bet jis tik dar labiau užknarkė. Jis man labiau priminė ne pavargusį gydytoją, o prisiliuobusį valytoją, nes visas poilsio kambarys dvokė alkoholiu. Pagalvojau, tiksliau save paguodžiau, kad žmogus po dviejų iš eilės operacijų padarė gramą ir tiek. Nuskubėjau pas Vilių. Ir prasidėjo labai ilga ir keista naktis.... Kiek man žinoma (o aš esu labai daug laiko praleidus ligoninje), po operacijos žmogų turi labai gerai prižiūrėti, sulašinti jam skysčių, tikrinti ar nekyla temperatūra, ar nesiblaško etc. Ir tai turi daryti ne kas kitas, bet medicinos sesutės, o ne žmonos ar mamos. Per visą naktį į palatą, kurioje po operacijos gulėjo du vyrai, tik kartą nosį įkišo apsimiegojusi sesutė.. ir tik tada, kai mes išsireikalavom, kad duotų termometrą. Ši dar apibumbėjo, kad mes trukdom jai miegoti!!! Kiek man žinoma, po jokios operacijos negali kilti temperatūra aukščiau 37laipsnių, bet ji buvo kur kas aukštesnė, todėl TIK ryte suleisti vaistai nuo uždegimo.
Sekmadinio rytą, kai Vilius buvo visiškai sąmoningas, aš pradėjau su juo kalbėti apie visą tai, kas įvyko ir sužinojau, kad prieš operuojant jį, niekas nepadarė papildomų kraujo tyrymų (o gal jo kraujas nekreša?), neperšvietė, neištyrė ekoschopu, tiesiog pamaigė pilvą ir pasakė "imsiu ŠITĄ". ????!!!?? Per rytinę vizitaziją nuo gydytojo sklido šlykštokas brangių kvepalų bei alkoholio kvapas. Nei vieno iš palatoje gulinčių vaikinų deramai napažiūrėjo: tik nuklojo, žvilgtelėjo ir nieko neatsakęs įmūsų klausimus išbėgo iš palatos. Nei Viliui, nei šalimais gulinčiam vaikinukui gerti vis dar nebuvo galima, o nei skysčių, nei glikozės nebuvo dar sulašinę. Aš buvau nemiegojus daugiau nei parą ir beveik dvi paras nieko daugiau nei kava nebuvau valgius, todėl, kai atvyko Viliaus tėvai aš išvažiavau bent kelias valandas pailsėti bei pavalgyti. Namie pabuvau porą valandų ir negalėdama užmigti išskubėjau atgal pas Vilių. Sugrįžus pas jį, man jis pasiskundė, kad jam vis dar taip pat smarkiai skauda pilvą, kaip ir iki operacijos, o jo pilvas vis labiau pūtėsi. Gydytojo bei sesučių reakcija buvo nulinė į mūsų nuolatinius reikalavimus kažką daryti. Taip praėjo dar viena naktis nesulaukus jokio deramo dėmesio...
Pirmadienį jau buvo galima truputį Viliui gerti, Atėjęs gydytojas pradėjo priekaištauti, kad vienintelė palata, kuri skundžiasi yra ta, kur guli du jauni vyrai.. ir liepė keltis bei eiti pasivaikščioti. Reakcijos į Viliaus pilvo skausmą ir vis didėjantį išsipūtimą nesulaukėm. Kai Vilius pabandė atsikelti, jam apsvaigo galva ir pasidarė labai bloga. Gydytojas pasakė, kad gali truputį sultinio atsigerti Vilius ir bloga jam todėl, kad valgyt nori. (jokių skysčių ir gliukozės DAR nebuvo sulašinta). Kai atvyko mano mama pabūti su Viliumi, aš išskubėjau namo, nusiprausiau ir išviriau skaidraus sultinio. Kad Vilius galėtų jį gerti iškošiau net prieskonines žoleles. Kai daviau šio mėsos nuoviro atsigerti, jį tik dar labiau supykino. Viliui akivaizdžiai darėsi negera: pilvas pūtėsi, skausmas didėjo, o oda pilkėjo ir veidas tiesiogine to žodžio prasme sukrito. Vilius nieko nenorėjo daryti, nenorėjo kalbėti, tik gulėti ir bandyti snausti... ir tada man trūko kantrybė. Aš pradėjau reikalauti, kad pasakytų kas negerai mano vyrui, padarytų tyrimus, kad duotų jam vaistų: kaip, po velniais, gali žmogui po paprastos apendicito operacijos gali taip blogėti, o gydytojas nekreipia dėmesio. Gydytojas pradėjo rėkti ant manęs ir Viliaus, kad mes nieko nesuprantam, kad tik jis čia viską gerai žino.. o aš atgal jam pradėjau šaukti, kad jis jokių tyrimų prieš operaciją nepadarė, kad Viliui gal būt net ne apendicitas buvo, nes jam jokių drenų po operacijos neišvedė iš žaisdos (tai reiškia, kad pilvo ertmėje nėra jokio uždegimo ir nėra kam ten valytis).. o gydytojas tiesiog trenkė durim ir nuėjo toliau sau žiūrėti televizoriaus už sienos esančiame kabinete. Jaučiausi bejėgė matydama, kad man vyrui vis blogėja. Nuoširdžiai pradėjau bijoti dėl jo gyvybės. Paskambinau Viliaus tetai (ji yra medicinos seselė) ir paprašiau atvykti, jei tik ji gali. Ši sutiko tai padaryti, bet atvažiuoti iš Jurbarko vis dėlto užtrunka. Matydama visų abejingumą, aš nuėjau į registratūrą ir.. pasiskundžiau, kad gydytoas nedaro jokių tyrimų, kad ignoruoja pacijentus ir jam nusispjaut ant jų gyvybių. Registratūroje taip pat buvau apšaukta. Lipdama laiptais atgal pas savo vyrą, paverkiau, o kol ten nuėjau iš registratūros į skyrių buvo jau paskambinta ir pasakyta, kad aš skundžiuos. Gydytojas net apsiputojęs ant manęs rėkė, o aš rėkiau ant jo, bet galų gale Vilius sulaukė bent šiokio tokio dėmesio: jam per nosį buvo sukišta į skrandį šlangutė, kuri turėjo šalinti iš skandžio bet tokį turinį, kad šis nebepatektų į žarnyną, buvo suleisti vaistai, turinty išjudinti, dirbti atsisakantį žarnydą, po to galų gale padaryta klizma. Į tą laiką atvažiavo Viliaus teta. Ji taip pat pabandė su gydytoju pasikalbėti, bet jis tik bėgo nuo mūsų ir nuo savo darbo. Aš nuėjau į tualetą ir nuoširdžiai išsiverkiau: man labai buvo negera; buvau nuo penktadienio beveik nemiegojus, nelabai ką valgiau, mano širdis net drebėjo nuo patirto siaubo, bet turėjau kaip nors visa tai ištverti dėl savo mylimo vyro, nes jam dabar labai reikėjo mano pagalbos. Tai gi ligoninėje susiruošiau miegoti trečią naktį iš eilės. Ir gerai, kad pasilikau, nes Vilių miegantį pradėjo pykinti nuo tos šlangos jo gerklėje ir jei manęs nebūtų buvę, jei nebūčiau bėgus pakviesti sesutės, tai kažin ar savo vyrą dar turėčiau. Viliui buvo suleisti vaistai nuo pykinimo, sugirdėm gurkšnį vandens, kuris sėkmingai ištekėjo į maišelį prie lovos ir dar paprašiau kad kokių raminamųjų jam suleistų, kad jis galėtų bent truputį pailsėti...
Antradienio rytą galų gale sulaukėm normalios gydytojų vizitacijos. Atėję gydytojai mane norėjo išvaryti iš palatos, bet aš atsisakiau išeiti ir pareikalavau, kad man ir Viliui būtų paaiškinta, kas čia per nesąmonės vyksta. Jie mudviems pasakė, kad tai yra dinaminis žarnų nepraeinamumas, susidaręs  PO operacijos. Mes bandėms paskyti, kad visi simtomai buvo toki patys ir prieš operacija, bet niekas nenorėjo mūsų girdėti. Liepta dar palikti šlangą nosyje, padaryti dar vieną klizmą. Buvo pradėti lašinti skysčiai bei gliukozė, kad mano vyras dar labiau neišsektų. Dabar jau sesutės lakstė dėl kiekvieno mūsų reikalavimo. Bet visos priemonės, kurių ėmėsi gydytojai, nelabai davė rezultatų ir Viliui pilvo išsipūtimas tik labai nežymiai sumažėjo. Po pietų, pas šalimais gulintį vaikiną atėjos pažįstamas gydytojas iš aukščiau esančio chirurginio skyriaus. Aš su ašaromis akyse paprašiau pagalbos ir jis pažadėjo imtis priemonių. Aš vėl pasilikau nakčiai būti ligoninėje. Vakare netikėtai atėjo budintis priimamajame chirurgas apžiūrėti Viliaus. Pirmą kartą Vilių pažiūrėjo, klausinėjo ir ir domėjosi jo sveikata nuo paguldymo į šį prakeiktą skyrių. Gydytojas paklausė kokias priemones mes išbandėms ir pasiteiravo, kodėl mes iš pradžių neišbandėme pačių papraščiausių, nereceptinioų žvakučių???? Kaip mes galėjome apie js pagalvoti, jei niekas net neužsiminė apie tokią galimybę???!!! Paprašiau Viliaus brolio, kad jis nupirktų budinčioj vaistinėj žvakutes ir atvežtu jas į ligoninę. Gydytojo patartas, Vilius jas viena po kitos suvartojo tris žvakutes.. ir jam pradėjo gerėti!!! Pats budintis gydytojas laukė su manimi, kol Viliaus kūnas bent kiek sureaguos į šį naują gydymo būdą ir dar kartą Vilių apžiūrėjo bei patarė, kas kiek laiko vėl ir vėl pabandyti eiti į tualetą ir naudoti žvakutes. Iš sesutės išsireikalavau, kad mano vyrui vėl suleistų raminamųjų, kad nebepasikartotų praeitos nakties istorija ir jis galėtų pailsėti, nes šlanga vis dar nebuvo išimta. Tą naktį net ir aš numigau kelias valandas. Pagaliau pasimatė bent šioks toks pagerėjimas.
ryte chirurgas, operavęs Vilių, įtartiani buvo malonus tiek Viliui, tiek man. Matyt jautė, kad jam ši situacija taip gerai nepasibaigs. Viliui toliau buvo leidžiami paskirti vaistai, lašinamas skystis, o po pietų buvo išimta ir šlanga iš nosies. Pilvas pradėjo mažėti ir skausmas po tuputį atlėgo. Vilius patikinęs, kad jaučiasi daug geriau, išsiuntė mane namo, kad ir aš truputį pailsėčiau. Kitą dieną, matėsi dar didesnis pagerėjimas ir mano brangiausiajam buvo galima vėl gerti skysčius, nors Viliui buvo dar sunku ir atsisėsti, ir eiti. Jis buvo labai išsekęs, todėl daug miegojo, kalbėtis nelabai norėjo, bet vis dažniau užsimindavo kaip jis nori arbūzo (paprastai jis jo net neparagauja). Mus vis aplankydavo mūsų geri draugai, užsukdavo Viliaus brolis. Penktadienį Viliui buvo galima pradėti gerti sultinį, o savaitgalį bandyti valgyti ir šokį tokį pertrintą maistą. Kad ir labai atsargiai, bet Vilius bandė valgyti, savarankiškai sėstis ir eiti. Pagerėjiasm labai pasijautė, kai Vilius pradėjo nuobodžiauti ir paprašė, kad jam atvežčiau kompiuterį. :D Aš labai labai džiaugiausi, kad jam gerėja, bet man vis dar nežinojome, kas jam iš tiesų yra. Taip prabėgo dar vienas savaitgalis ligoninėje. Pirmadienį gydytoajs pranešė, kad antradienį turėtų padaryti Viliui specialius rentgeno tyrimus, kai į žarnyną prileidžiama kalkių ir jis peršviečiamas, ir turėtų paaiškėti, kas jam yra. Iš sesučių ir gydytojų kalbų bei užuomenų supratome, kad Viliui nereikėjo jokio apendicito pjauti, kad reikėjo jį guldyti į vidaus ligų skyrių, ištirti ir pagydyti ne tokiomis žiauriomis priemonėms. Aišku, kad operacijos nereikėjo, niekas garsiai nepripažino, niekas neatsiprašė.. Antradienį buvo atliktas minėtas tyrimas ir trečiadienį buvo pasakyta, kad Viliui tiesiog prailgėjusi riestinė žarna, kuri užsilenkė ir susidarė nepraeinamumas, bet tikrai ne toks baisus, kad dėl to būtų reikėja pjauti žmogų. buvo pasakyta, kad tai gali dar kartą pasikartoti , o kai pakalausėme, ką daryti, kad taip nebeatsitiktų, mums liepė pasiskaityti internete. Po to Vilius buvo išrašytas namo. Kaip buvo gera važiuoti namo su savo vyru. Kaip aš buvau pasiilgus buvimo kartu su juo. Ir kaip aš buvau pavargusi nuo ligoninės...
Vilius dar pabuvo namie porą savaičių, bet kadangi dirba ne fizinį darbą, tai daug greičiau grįžo į darbą, nei kiti po operacijos.

Išvados: Vilių pradėjo gydyti padarydami operaciją, po to sukišdami šlangą į nosį-skrandį, darydami klizmas, o galiausiai, kai visos "rimtos" preimonės nepadėjo, pabandė pačią primytiviausią - žvakutes, nuo kurių Vilius galėjo pasveikti ir namie.
Jei galite pasveikti namie, tai tai ir padarykite. Jie nėra kitos išeities ir patekote į ligoninę, tai priverskite gydytojus padaryti visus reikiamus tyrimus ir nesileiskite, kad jus taip aklai ir greitai prapjautų. Jei gydytojas jums pasirodė įtartinas, nepatikimas, tai geriau sakykite, kad jums reikia laiko pasiruošti operacijai ir sulaukite kitos pamainos ar važiuokite į kitą ligoninę. Po operacijos, pasistenkite būti su savo sergančiu artimuoju kiek įmanoma ilgiau, nes seselėms įdomiau pamiegoti ar pažiūrėti TV, ypač kai nėra mygtuko išsikvieti pagalbą. Turėkite nuosavą termometrą, rankluoščius, pižamą, papildomos patalynės, net indus, nes niekas jų neduoda. Sekite ką rašo į popierėlį, pakabintą ant lovos (Viliaus kortelėje buvo paršyta, kad temperatūra buvo normali ir pakilo tik tada, kai aš pradėjau rėkti ant visų; kad Vilius visas dienas maudėsi; kad tuštinosi po operacijos gerai ir tik trečią dieną jam "nieko neišėjo"..). Išrašą, gaunamą išrašant iš ligoninės, perskaitykite kartu su gydytoju ir paprašykite pataisyti/paaiškinti netikslumus, nes pagal TĄ popieriuką jūs atsigulėte sveikas ir išėjote iš ligoninės dar sveikesnis. Pasitikrinkite ar visus dokumentus jums grąžino. Ir reikalaukite dėmesio, rėkite ant gydytojų, jei tik prireikia, nes jūsų ir jūsų artimųjų sveikata jūsų pačių rankose.

Juokingi pasakymai, dėl kurių norisi labiau verkti, nei juoktis:
1.Kaip išsikviesti sesutę, nes iškvietimo mygtuko prie lovos nėra? Juk tam duota stiklinė su šaukštu: imi ir pabarškini, kai prisireikia. (Viliui stiklinės ir šaukšto nedavė: reikėjo turėti nuosavus).
2.Pasakymas, kurį man išrėžė nemandagi sesutė: "Žmonos nesėdi ir neslaugo savo vyrų, tam yra mamos".
3.Po operacijos jau sekančią dieną buvo pradėti nešti kompotai ir net keitas maistas, kad ką tik išoperuoti ligoniai, negalintys dar net vandens gerti, imtų ir valgyti. Vilius galėjo kieto maisto paragauti praėjus po operacijos savaitei, nors jam kas dieną po tris kart buvo pasiūloma pavalgyti.
4.Gydančio gydytojo reakcija į dažnus nusiskundimus: "Jei dar skūsies, išrašysiu".
5.Slaugučių reakcija į tai, kad reikia išnešti pilnus basonus: "Atimsim basoną ir turėsi eiti pats į tualetą". Tai buvo pasakyta žmogui, kuris net neatsisėda lovoje. Be to visus basonus aš pati savarankiškai ir išnešiau.
6.Slaugutės reakcija, kai pamatė, kad sėdžiu ant šalimais esančios tuščios lovos: "Gulėjai, negalima čia gulėti, juk dabar man reikia taisyti, o ką aš daugiau nieko neturiu ką veikti, tik taisyti lovas?" (priminsiu, praleidau keturias naktis ligoninėj..). Be to patalynę pakeisti Viliaus lovoj atėjo tik ketvirtą kartą paprašytą, o kai jį supykino ir jis apsivėmė, grindis valiau aš pati, nes niekam nebuvo įdomu.
Daug visko galima prisiminti, kad buvo tragiškai juokinga, bet net dabar apie tai pagalvojus mane ima purtyti įsiutis. Džiaugiuosi, kad visa tai jau praeityje ir nuoširdžiai linkiu visiems nepakliūti į tokias situacijas ir jokiais būdais nesusirgti.

P.S. Pavardžių ir ligoninės specialiai neskalbiau, nes nenoriu būti apkaltinta šmeištu, nors ir parašiau gryna teisybę.

2011-10-18

Netikra lazanija.

Kažkada seniai seniai, prieš kokius gerus 15metų, prisižiūrėję legendinio filmuko apie storą katiną, mes su mama nusprendėme, kad atėjo laikas ir mums išsikepti lazanija...Pranaršėm visas parduotuves ir radom plokščių, didelių makaronų (prieš 15metų didelio makaronų pasirinkimo nelabai buvo) ir ėmėmės darbo. Tikslaus recepto, aišku, neturėjom. Neturėjom nieko, kas galėtų paaiškinti, kas iš tiesų TA lazanija yra. Žinojom, kad joje turi būti makaronai, sūris ir pomidorų padažas. Kaip žinojom, taip ir padarėm. Maltą mėsą sumaišėm su prieskoniais, susitarkavom fermentinį surį, čiupom papraščiausią kečiupą ir visą tai gražiai susluoksniavom su nevirtais makaronais skardelėje. Buvo galima numanyti, kad taip paprastai makaronai tikrai "nesuminkštės", todėl visą mūsų "lazania" užpylėm sultiniu. Ir tikrai iškeptė. Ir valgoma buvo. Ir mano tėvai vis dar karts nuo karto šį makaronų ir mėsos-sūrio apkepą kepą...
Po kokių 9metų, kai aš vis mažiau laiko praleisdavau tėvų namuose, o po to galutinai iš jų išsikrausčiau, aš pradėjau savarankiškai gaminti sau valgyti. Dažnai man pavykdavao. Dar dažniau - ne. Paslaptis tame, kad stengiausi skonius ir receptus atrasti pati, nieko neklausdama ir nesimokindama iš protingų receptų knygų: taip paruošdavau kalmarus gumos skonio, beskonius baklažanus ir pievagrybius, o bulvių kroketai priversdavo valgytovus jai pasišlykštėti. Stengiausi gaminti viską, ko mano mama negamindavo. Maištas prieš nusistovėjusią tvarką.. bet vieną dieną, kai buvau labai pavargusi nuo visko ir baisiai išalkusi, klaidžiojau po prekybos centrą ir pamačiau tuos didelius plokščius makaronus.. ir nedvejodama juos dėjau į savo pirkinių krepšelį. Dar pasičiupau įvairiausių daržovių, skardinę konservuotų pomidorų, maltos mėsos ir pasigaminau lazaniją pagal save. Nuo to tada daug praėjo laiko. Perskaičiau daug protingų knygų apie maisto ruošimą, daug visokių gudrybių išmokau dirbdama restorano padavėja (stebėdavau dirbančias virėjas ir viską sąžiningai dėjau į galvą). Paruošiau ne vieną ir ne dvi TIKRAS lazanijas, kaip ir priklauso jas paruošti... bet vis dar, karts nuo karto, aš gaminu TĄ netikrą lazaniją, kuri pastumėjo mane vietoj kvailų eksperimentų pabandyti išmokti maisto ruošimo pagrindus. Gali būti, kad daugeliui gurmanų ji atrodys nevalgoma, o gal net ir bjauri, bet mano manymu tai puikus būdas sunaudoti šaldytuve užsigulėjusius produktus (tuo atvėju, jei picos nesinori :).


Netikra Lazania.


Reikės: didelių, plokščių makaronų, megiamos maltos mėsos, kiaušinio, fermentinio sūrio, konservuotų pomidorų tyrės, sezoninių daržovių (brokoliai, cukinijos, baklažanai, kalafijorai, papriko etc), konservuotų agurkėlių, mėgiamų prieskonių, mėsos ar daržovių sultinio.

Pirmiausia sumaišom maltą mėsą su kiaušiniu bei mėgiamais prieskonias (panašiai kaip papraščiausiams kotletams), susitarkuojam fermentinį sūrį, susipjaustom daržoves.. ir pradedame gražiai dėlioti į pasiruoštą kepimo indą produktus: makaronai+mėsa+konservuoti agurkėliai+pomidorų tyrė+sūris+makaronai+daržovės+pomidorų tyrė+sūris+makaronai+pomidorų tyrė+sūris. (Aišku variacijų čia visokių gali būti: juk čia netikra lazanija. Čai net ne lazanija... :). Apkepą apipilame atsargiai sultiniu ir pašauname į įkaitintą orkaitę. Kepame-troškiname kol pagaliukas lengvai perduria visus sluoksnius, o sūris ant viršaus apskrunda. Palaukiame kol truputį atvėsta ir valgome.

Kaip jau minėjau, tai puikus ir greitas būdas suvartoti šaldytuve gulinčius produktus ir dar sočiai pamaitinti išalkusią šeimyną. :)

Skanaus!

P.S. Reikia išmokti gražiau fotorafuoti maistą, o tai beveik neestetiškai jis atrodo įmažintas. :/

2011-10-14

O vasara buvo...

Daugiau mažiau mūsų vasara prasidėjo kraunant daiktus į dėžes ir laukiant didžiojo persikėlimo per trylika namų arčiau bažnyčios, bet vasara visada kviečia iškišti nosį iš kasdienybės ir leistis ieškoti didesnių ar mažesnių nuotykių. Jie prasidėjo nuo nedidukės kelionės į mano mamos vaikystės miestelį Vadžgirį. Ten mes aplankime giminės kapines, jau gerokai apleistą mamos senelės sodybą, o pakeliui sustojome pasisvečiuoti ir Smalininkuose.
Vadžgirys nelabai kuo išsiskiriantis miestelis-kaimas (tiksliai net nežinau), kuriame vienintelė bažnyčia pagyvina vietinę architektūrą. Visa kita jau kažkur matyta, bet kartu miela ir artima širdžiai. Negalėjau nenubraugti ašaros pamačiusi susigraudinusią mamą, kai bridome per kelius siekiančias žoles link jos vaikystės namų, ir žinant, kad seną sodybą butų buvę galimą išgelbėti, jei ne atsainus mūsų giminių požiūris...
Kadangi mano tėvai Smalininkuose lankėsi pirmą kartą, tai mes visi nuėjome prie senosios Vandens matavimo stoties ir ant pylimo, pasigrožėjom Nemunu, pasirinkome akmenukų. Smalininkai iš teisų be galo gražus miestelis, kurį vertą aplankyti, o ir nuveikti jame yra tikrai ką. Galima ir pajodinėti, ir su kartingais pasivažinėti, ir į muziejų nueiti, po parką pasivaikščioti, į medines skulptūras pažiūrėti, pasigrožėti senais vokiškais pastatais, pylimu, Nemunu etc. Gal kada ir išsamiau apie Smalininkus aš parašysiu.. :)

Senoji sodyba, aplink kurią kažkada augo dvidešimt keturi ąžuolai..

Senoji vandens lygio matavimo stotis Smalininkuose.

Sekanti mūsų "kelionė", buvo Viliaus išvajotos atostogos kaime. Niekam nepaslaptis, kad aš niekada niekada nesu atostogavus kaime... ir dabar suprantu kodėl: man norėtųsi daugiau veiksmo, daugiau veiklos, kartu su mylimu vyru pabūti, daugiau neįpareigojančios  laisvės, kai gali keltis kada nori, valgyti kada nori ir ką nori, mažiau baimės leptelti ką nors ne taip, kaip aš įpratus ir niekad nepasakys, kad tą ar aną aš blogai darau. Na, kaip jau supratot, man šios atostogos buvo nelabai pasisekę. Bet ko nepadarysi dėl mylimo vyro. Aišku prisivalgiau trešnių tiek, kiek per visą gyvenimą nebuvau suvalgius vienu sykiu. Bet tai tekdavo stovint prie medžio daryti, kai žvarbus vėjas šiurpindavo mano odą, o lietus pildavosi ant galvos, todėl daugiausiai laiko praleidau sėdėdama ir nerdama nėrinius naujiems namams, apie kuriuos nesiliaudavau galvojus nė akimirkos.. Aišku buvo gerų akimirkų, kai mes ėjome į mūsų busimų vestuvių vietą: ten aš net ašarą nubraukiau, bežiūrėdama į gražujį Nemuną ir galvodama, kad vieną dieną aš dar kartą šioje vietoje ištekėsiu už savo Debesų Žmogaus.. Na, dar šventėm jonines, bet taip labai jau kukliai, kad aš net šventinės nuotaikos nepajutau. Ir į Suvalkus važiavom, kur prisipirkau miltų ir raudonųjų lęšių, na, dar aliejaus gruzdinimui... Kuklios tos atostogos buvo. O po jų, mes iš karto pasinėrėme į gyvenimą tarp dviejų butų, tada nesijaučiau pailsėjusi dar labiau. Bet guodžiu save ta mintimi, kad dabar aš tikrai žinau, kokios yra tos atostogos kaime. :)

Ant šio smėlio iškyšuliuko mudu su Viliumi vieną dieną dar kartą susituoksime.

Stovėsime arti arti vandens ir arti arti vienas kito, nepaisydami vėjo ir žvelgdami į upę šalia kurios mudu abudu gimėme bei užaugome, nors iš esame kilę iš skirtingų miestų.

Mūsų kuklusis Joninių laužiukas, prei kurio pasėdėjom valandėlę ir nuėjome miegoti.

Nepaisant to, kad po grįžimo iš Molynės (t.y. kaimo kuriame praleidome savaitę), mes stačia galva pasinėrėme į kraustymasi, tapetų lupimą, sienų palopymą, tapetų rinkimąsi ir mąstymą kaip susidėliot daiktus namuose, kuriuose labai daug erdvės, bet nėra spintų, mes nepamiršome, kad turime ir savo draugus.. o ir jie nepamiršo, kad turi mus. :) Tai vieną saulėtą ir karštą savaitgalį mes susiruošėme važiuoti į Dzūkijos miškuose įsikūrusį kaimuką, pavadinimu Mardasavas. Nei Viliui, nei man Dzūkija nėra pažįstamas kraštas, todėl buvo gana keista važiuoti per miškus bėgančiu keliu, ir matyti tame pačiame miške įsikūrusius kaimukus. Į Mardasavą keliavome ne šiaip sau papramogauti, o pasveikinti vienos nuostabios dvimetės mergytės su gimtadieniu.Ten labai smagiai pavakarojome ir sekanti diena išaušo be galo karšta. Bet labai labai karšta. O aš vilkėjau ilgą džinsinį sijoną ir bliuzelę nuoga nugara, tada kartu ir kaitau, ir svilau savo pečių odą. Nepaisant to, kad mano apranga netiko tai dienai, mes labai smagiai pasibuvome: vaikinai žaidė futbolą, aš žaidžiau su mažaja šeimininke bei bendravau su jos mama, ėjome pasigrožėti Ūla, o pabaigai važiavome prie Lavyso ežero, esančio visai netoli. Mudu ten važiavome pirmą kartą (tikiuosi ir nepaskutinį), todėl negalėjom atsigėrėti vaizdu į Merkio slėnį, kylančiu vakariniu rūku, o mane penktą vlandą ryto pažadino ne kas kitas, bet milžiniškas paukščių choras, uždainavęs taip sutartinai vienu metu ir nutilęs taip pat vienu metu. Matyt paukščiai saulę sveikino. :) Čia aš supratau, kad poilsis kaime su draugais yra visiškai kitos, nei poilsis kaime su giminėmis. :}Norėtųsi daugiau tokių kelionių.


Na, ir tada atėjo Viliaus gimtadienis. Tai mūsų vidurvasario šventė, kurią dažniausiai stengėmės praleisti gamtoje. Kadangi Viliaus gimtadienis buvo viduryje savaitės, tai mes iš pradžių kukliai paminėjome jį mano tėvų sadelyje. Kaip visada mes sočiai ir skaniai pavalgėme, pažaidėme Uno... ir pradėjome ruoštis artėjančiam savaitgaliui, kuriam turėjom nuostabių grandiozinių planų...


...bet šiais metais pastebėjau, kad mūsų planus įveikia kiaulystės dėsniai. Mes sąžiningai visą mėnesį planavom Viliaus gimtadienį, galvojome kur būtų gerai nusivežti draugus, ką smagaus nuveikus, suvalgius, išgėrus, kur nakvoti etc. Ir nusprendėme, kad būtų labai smagu važiuoti palei Nemuną link Jurbarko, pakeliui apžiūrint vietines įžimybes: pilis, dvarus, piliakalnius. Po to pasivaikščioti Smalininkuose, gal prie Pašvenčio ežero nuvažiuoti, gal prie vieno iš daugybės karjerų, jei tik oras leis maudytis. Planavom, kad bus apei dvylika žmonių, plius minus dar du, todėl prisipirkom daug mėsos, kurią užmarinavau, daržovių (nes ne visi svečiai mėsą valgo), pasiruošiau gaminti daugybę tortų, desertų, gaminau užtepėles, o sekmadienio pusryčiams susiruošiau virti burokėlių sriubą ant laužo. Vilius nupirko daugiau nei trisdešimt litrų alaus... ir kai mes jau beveik viską buvo suruošę ir dar įpareigoję Viliaus jaunesnį brolį paruošti sodybą, kuriome ruošėmės nakvoti, vieni po kitų, mūsų svečiai pradėjo atsisakinėti, teisindamiesi, kad pamiršo šian ar ten savo mamą nuvežti, kad remontuoja namus ar kad kažką smagiau susiruošė dar veikti... taip iš dvylikos žmonių, norinčių atšvęsti Viliaus gimtadienį, liko šeši... ir kas blogiausia tik vienas automobilis. Nepamenu kada aš tiek daug keikiausi ir keikiau: juk niekaip nesutalpinsi šešių žmonių ir dar visų savo gėrybių į mūsų opeliuką, ir jokiais būdais nevažiuosi palei Nemuną, stoviniuojant prie vietinių įžimybių, jomis pasigrožėti... niekaip. Todėl penktadienio vakarą mano vyras ir aš atsisėdome, išgėrėme po stiklinę alaus ir spontaniškai išsprendėme mums iškilusią problemą: tiesiog per du reisus Vilius mus visus suvežios į Arlaviškes, o ten mes tiesiog kukliai ramiai atšvęstime Viliaus gimimo dieną. Kaip tarėme taip ir padarėme. Šeštadienį apie dvyliką valandą, mes, sukaupę geros nuotaikos likučius, važiavome į Arlaviškęs.. ir nors nebuvo taip, kaip planavome, bet buvo fantastiškai smagu: juk tie, kurie iš tiesų norėjo būti, jie ir buvo. Niekas negalėjo sugadinti mūsų visų puikios nuotaikos, o dar oras buvo kur kas geresnis nei mes tikėjomės, todėl mes pasistatėme palapines, įkūrėme laužavietą, pasitiesėm pledą ir pavertėm jį vaišėmis nukrautu stalu.. ir šventėme taip smagiai, kaip seniai to nebuvom darę. :) 
O sekmadienio rytą, aš kaip ir planavau viriau burokėlių sriubą (ne ant laužo, bet ant kepsninės), mes visi ja gaivinom "pavargusias" iš vakaro dūšias, maudėmės, galutinai nusvilome odą, po to važiavom į Kadagių slėnį, į Aukštapelkę, kurioje dar ir žygį per mišką įveikėme. Buvo daugiau nei smagu ir mes esam labai dėkingi tiems keturiems ištikimiausiesm, kurie niekada nenuvilia. ;]

Kadagių Slėnis.
Kadagių Slėnis.
 Mikė Pukuotukas dilgėlyne. per kurį mes bridome, norėdami pasiekti Girionis. 
Aš suprantu kaip mes ten patekome, bet ką čia veikė šis meškažvėris liks amžiaus paslaptis.

Liepa mums buvo labai  aktyvi. Nors mudu turėjome sąžiningai tapetuoti savo būsimąjį miegamąjį ir kuopti namus, mes nei vieno savaitgalio sąžiningai to nedarėms. 
Sekantis savaitgalis buvo ne toks saulėtas bei šiltas, bet mudu vis vien keliavome plaukti baidarėmis Verknės upe. Aš plaukti nemoku. Na, nebent kirvuku nerti į dugną. O ir baidarėm nei Vilius, nei aš nebuvom plaukę. Man buvo baisoka ir širdies glūdumoje aš būčiau mielai pasilikus tapetuoti, bet mano nuotykių ištroškusios mintys mane nugalėjo ir mes išvažiavome. Atvažiavome į labai gražią kaimo turizmo sodybą-stovyklavietę, kurioje viskas buvo sąžiningai ir tvarkingai paruošta atvykstantiems žmonėms: laužavietė, pavėsinė, kepsninė, malkos, vieta palapinėms, tualetai, vanduo ir net elektra, jei tik jos prisireikia. Visa tai įėjo į dviejų dienų pasiplaukiojimo baidarėmis kainą. Aišku šalimais stovyklavietėje įsikūrę kaimynai gadino nuotaiką garsiai leisdami muziką ir negražiai (koliodamiesi, gerdami, mušdamiesi, etc) trukšmavę iki pat šeštos valandos ryto. Nors vakarą praleidom labai smagiai ir jaukiai, bet naktį nepailsėje, ryte buvome truputį sudirgę, bet rytinė arbata pataisė nuotaiką ir mes susiruošėm pasiplaukioti. Mano dūšelė drebėjo iš baimės ir vis man rėkė, kad nori likt ant kranto, bet aš sukaupiau visą zuikiško dydžio drąsą ir įsėdau į baidarę. Pirmos penkiolika minučių buvo kupinos siaubo ir kiekvienas baidarės susvyravimas žudė manyje bet kokį ryžtą, bet Vilius man prižadėjo, kad jokiais būdais neleis man atsidurti vandenyje.. ir savo pažadą sėkmingai ištęsėjo. Šiaip mums sakė, kad Verknės upė yra skirta tikrai ne pirmą kartą plaukiantiems žmonėms, bet kadangi upė buvo nusękusi, tai mūsų plaukimo maršrutas buvo tikrai įveikiamas, nors ir upės sraunumo pakako, ir vingių (tik atsipalaiduok akimirkai ir žiū jau neša į krantą, nes upės vingio nepastebėjai), o kur dar visi medžiai nuvirtę į upę, per kuriuos labai jau dažnai teko laipioti. Neapsėjom neapsitaškę vandeniu, neprisidarę daugybės mėlynių, o kur dar lietus, karts nuo karto vis palyjantis mums ant galvų. Bet buvo fantastiškai smagu. O su mūsų fiziniu pasirengimu tų trijų valandų pasiplaukiojimo buvo per akis. :) Deja mes sau buvome pasižadėję, kad plauksime tik vieną dieną ir vakare, privalgę  lauže keptų pupelių, mes keliavome namo. Ir labai gaila, nes kita diena išaušo be galo saulėta ir šilta, o mes turėjome norom nenorom užsiimti tapetavimu.. Bet žinau, kad dar ne kartą ir tikrai ne du mes plauksime baidarėm. Ir gal iki kito karto aš prisiversiu save išmokti plaukti. :D
 Aš pirmoji atsikėliau ryte ir pamačiau, kad šalia esančių (tų triukšmadarių) kaimynų pavėsinės stalą "tikrina" labai mieli vietiniai šuniukai. Smagiai iš to pasijuokiau, kol nepriėjau prie mūsų stalo.. nors visi maisto produktai buvo sudėti į maišus, naktį šuniūkščiai iš vienos merginos, plaukiančios kartu su mumis, iškrapštė fasuotą rūkytą vištieną ir ja "pasivaišino"... o likučių atėjo dar ir ryte pribaigti. 
Stovyklavietė.
  Bandymas žaisti vandens krepšinį kajakais...
Tuo mūsų vasaros nuotykiai nepasibaigė. Pavasarį, vos tik atsirado galimybė įsigyti bilietus, mes suplanavome, kad rugpjūčio pradžioje važiuosime į Roko naktis. Deja deja, mums ši kelionė nelabai pasisekė... 
Kai mes ruošiamės važiuoti kur nors stovyklauti, mes stengiamės tai daryti kuo labiau organizuotai ir kuo patogiau, nes norisi ir sočiai bei skaniai pavalgyti, ir patogiai bei ramiai pamiegoti, net jei aplinkui ir šimtai paūžti nusiteikusių žmonių, todėl aš visą savaitę ruošiausi, kad savaitgalį Roko naktyse mes ne tik linksmai pabūsime, bet kartu ir pailsėsime. Jau penktadienį iš ryto aš pakavau ir kroviau prie durų daiktus bei laukiau grįžtančio po darbo vyro, nes jis niekaip negalėjo pasiimti laisvo dienos, todėl galėjome į Zarasus išvažiuoti tik vakare. Na, nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Tada taip maniau. Vilius grįžo, mes greitai greitai susikrovėm viską į automobilį ir išvažiavome linksmai nusiteikę... tik labai jau netoli nuvažiavome, nes vos tik privažiavome Aleksoto (atsiprašau, Vytauto Didžiojo) tiltą, mums prasidėjo juodasis rugpjūtis, t.y. mus sustabdė policija... pasirodo, mano viską planuoti, užsirašinėti, kad tik nepamirštų, mėgstantis vytas pamiršo, kad mūsų automobilio techinkinė apžiūra buvo prieš du metus ir dar prieš savaitę reikėjo šį reikalą susitvarkyti. Tai vat, mes gavom baudą. Mes susipykom ir penktadienio vakarą praleidom nelabai kaip nusiteikę. Aš jau nusiteikiau, kad mudu į jokias Roko naktis navažiuosime, todėl įsitempę ir labai nervingi išvažiavome į Smalininkus, kur turėjo Vilius pataisyti kelis mūsų automobilio gedimus (jis dar iš vakaro pabandė "praeiti technikinę"), o jų nesutaisęs negalėtų niekur važiuoti negavęs dar vienos baudos. Taigi, laikydami špygas, kad tik nesutiktume pakeliui nekaip nusiteikusių policininkų, važiavome į Smalininkus. Ten aš nuėjau prigulti porai valndų, nes galvos skausmas mane žudė, o už poros valandų neramaus snaudimo Vilius mane žadino ir visas tepaluotas ir išsišiepęs iki ausų sakę, kad kelčiausi, nes mes važiuojame į Zarasus, nes visi automobilio dokumentai jau sutvarkyti. Pusiau miegodama ir nesuprasdama, kas ir kaip vyksta, aš atsikėliau ir kartu su savo vyru nuo vieno Lietuvos pasienio, nuvažiavom per dieną į kitą Lietuvos pasienį, tik pakeliui sustodami Kaune, pasiimti palapinės bei maisto. Vis dėl to, kažkaip nusikapstėme į Zarasus. Iš visų koncertų mums buvo telikę tik du paskutiniai, bet nuovargis bei stresas padarė savo ir truputį pasistumdę prie scenos per GuanoApes, mes juos iškeitėm į greitą kinietišką maistą, kuo prieš dešimt metų Vilius nebūtų nė už jokius pinigus nepatikėjęs. Aišku likusi naktis praėjo puikiai. Beja aš vos išlipus iš automobilio iš karto atpažinau anonimišką-Vaidą, kurią buvau mačiusi tik iš nuotraukos, ir su ja labai smagiai pabendravau: Viada tu nuostabus žmogutis. ;D 
Sekamdienį mes susiruošėm ir apie pietus išvažiavom į Uteną papietauti, bet neradom nei vienos vietelės, kurioje norėtųsi ilgiau užtrukti nei dvi minutes. Todėl daugiau nei valandą pasiblaškę, po gana tvarkingą miestą, pasigrožėje Utenos centre įrengtu parku su vandens telkiniu (atsiprašau nežinau ar tai ežeras, ar upė ar dar kas.. :?), mes iškeliavome į Ukmergę, kur jau tradicinėje vietoje suvalgėme po jautienos kepsnį, užkopėme į piliakalnį ir važiavome atgal į Kauną... Roko naktys nebuvo tokios kokių mes norėjome... ri kad ir kaip stengėmes pasitaisyti nuotaiką, širdyse kirbėjo nuojauta, kad nėra viskas gerai...
Pamoka, visada žinokit, kada baigiasi jūsų automobilio technikinės apžiūros galiojimo laikas!!!!
Dar šia vasarą planavom važiavom prie jūros ir į festivalį Menuo Juodaragis, bet mano vyrui nutiko nelaimė.. bet apie tai bus atskiras įrašas, nes šir ir taip jau gerokai per ilgas: va, taip jau atsitinka, kai kelių mėnesių nutikimus pabandai sukišti į vieną pasakojimą. :D Tikiuos labai nuobodu nebuvo .;)

2011-10-13

Mea culpa, mano brangieji Skaitytojai...

Sunku būna sugrįžti. Neplanavau taip ilgai pabėgti iš savo dienoraščio. Bet kai neparašai mėnesį, po to antrą, trečią ar ketvirtą, sunku vėl prisėsti ir aiškiai reikšti savo mintis, pasakoti apie laimes ir nelaimes savo gyvenime, dalintis naujais patyrimais. Labai sunku. O ir nesinori rašyti, kai nuotaika yra slogesnė nei norėtųsi. Labai atsiprašau tų nuostabių žmonių, kurie vis dar užsuka į mano apdulkėjusius virtualius namus ir neranda juose šeimininkės. Labai atsiprašau, jei ką nuvyliau... bet ne visada gyvenimas klostosi kaip norėtųsi.
Kas naujasnio mano gyvenime? Daug kas persimainė, pasikeitė, statėsi ir vėl griuvo, žlugo kai kurios iliuzijos (o atrodė, kad tai realybė), buvo daug nusivylimų ir ašarų, buvo daug juoko ir tylios ramybės. Per visą šį laiką patyriau visą jausmų spektrą. Birželį laukiau, liepą mėgavausi, rugpjūtį kovojau, rugsėjį sustingau, o spalį bandau pabusti iš miego.

Kai "išėjau atostogų", mudu su mano brangiuoju iškeliavome į jo kaimą pabūti. Mūsų laukė labai nemalonus persikraustymo procesas, kurį mes daugiau mažiau sėkmingai išgyvenome, pradėjome beveik tris mėnesius užtrukusį kambario pertapetavimo procesą (dabar daugiau mažiau užbaigtą), beveik mėnesį praleidome gamtoje, o po to ligoninėj, kur teko savyje atrasti daug stiprybės bei jėgų kovoti už mylimą vyrą, tai mane taip išvargino, kad sekantį mėnesį buvau tokia išsunkta, kad tiesiog gulėjau nieko nedarydama ir laukdama stebuklo... po to savaitei gavau darbą, kurio iš karto ir netekau (ne visiems žmonėms aš atrodau energinga ir kalbi :??). Na, o dabar nepaleidžiu iš rankų įvairiausių darbelių, skirtų Kalėdoms, geriu kakavą ir vėl ruošiuosi tapti uolia dienoraštininke.

Kas dėl "Klausimo, klausimėlio"? Aš pažadėjau apdovanoti rašiusias komentarus skaitytojas.. tai ir ruošiuosi ir padaryti, bet... Iš pat pradžių planavau apdovanoti vieną skaitytoją, po to penkias... na, o dabar, kai rudeniniai vėjai vis dažniau man atpučia Kalėdų kvapą ir manyje užgimsta maža mergaitė, norinti apdovanoti visus, aš susiruošiau tai ir padaryti, bet ir vėl bet. Po mano įrašu komentarus paliko net aštuoniolika nuoširdžių skaitytojų, kurių komentarai ne tik padąrsina, bet ir priverčia susimąstyti (aš visą šitą nerašymo laiką ir galvojau apie rašymo tikslus ir galimybes kažką daryti kitaip), todėl aš apdovanojimą norėčiau dar truputėlį atidėti. Tiksliau tai norėčiau padaryti gruodžio mėnesį. Tikiuosi nenusivylėte? Aš tikrai pasistengsiu įtikti ir patikti, o gal ir Jūsų šventes praturtinsiu maža, malonia smulkmenėle. Ar sutariam? :} Taigi Mudviabidvi, Gabiko, Vaida, AuksarankeJuraJura, PasakųHerojau, Egle, Ieva, RagaNaite, Brumbrumai, Ieva, Neringa, Irma, Just, Mika, Supergirl, DanguoleSan, -Minija- aš su Jumis visomis susisieksiu ir išsiaiškinsiu kaip galėčiau gruodžio mėnesį įteikti Jums visoms po širdingą dovanėlę. :)

O dabar aš pasistengsiu Jus pradžiuginti kuo dažnesniais dienoraščio įrašais.
Nuoširdžiai Aušrė Puke.