Mano dienoraštyje daromas remontas. Atsiprašau už iškilusius nepatogumus. :}

2011-11-22

O kaip kvepia Jūsų Kalėdos?

Diena bėga paskui dieną ir laiko lieka vis mažiau. Oras prisipildo malonaus nerimo, skubėjimo ir laukimo, kuris čia ir dabar užsiubuoja savo glėbyje tartum šoktum Kalėdinį valsą su juo. Kiekvieną laisvą valandėlę stengiuosi kuo daugiau padaryti. Tos valandėlės perauga į naktinius pasisėdėjimus, pasišviečiant staline lempa, kai esi pasinėrusi į savo siūlus, medžiagėles, rankas susitepus kava iškvėpintais dažais, o mintyse su kiekviena kilpele, kiekvienu dyksneliu ar teptuko brūkštelėjimu linki daug daug laimės bei vaikiško tikėjimo stebuklinga Kalėdų naktimi. Ir niekas nebeišvaiko mano šypsenos.. net ir pleistruotomis rankomis sugebu naršyti po hortenzijų žydrumo siūlus... Taip, žinau, kad nebus tokių Kalėdų, kokias paišau savo vaizduotėje, bet suvokiu, kad šios man atneš kur kas daugiau stebuklų nei kada lig šiol...

Sėdėdami ant mūsų sofkutės ir gurkšnodami raminančią arbatą mudu, su mano mylimuoju, vis dažniau kalbomis nuklystam į Kalėdinės eglutės paieškas (gal kas žino kur galima įsigyti šviežią, gražią ir aukštą eglutę?), į aptarinėjimus ką kam padovanosim, kaip ruošimės šventinėms vakarienėms ir kaip pasidalinti pakavimo popieriaus atsargas, kad dovanos širdingai būtų supakuotos... Jau nebebūna dienos, kad aš neįsijunkčiau paklausyti kartą kitą Kalėdinių dainų, o prekybos centruose praeidama paglostau Kalėdines puošmenas ir vis dažniau užsihipnotizuoju žiūrėdama į naktinio miesto švieseles, kurios taip primena švytinčią Kalėdinę eglę. Kalėdos man daugiau nei šventė. Tai atsparos taškas, kuris nulemia koki kiti metai bus.. tikiuos jie bus dar stebuklingesni nei šie. Todėl aš atsipalaiduoju ir krentu į Kalėdes fantazijas, į tą langvą prieš šventinį išprotėjimą ir gyvenu tuo.
_ ,, _

O kokios Kalėdos be šventinių kvapų kvapelių? Kiekvienam jie būna skirtingi. Vieniems Kalėdos kvepia meduoliais, kitiems mandarinams, dar kitiems karštu vynu... na, o man Kalėdos kvepia troškintais raugintais kopūstais bei pakepintais grybais. Nevisai romantiška? :D
Mano tėvų namuose, kur aš visą savo gyvenimą valgau Kūčųo vakarienę, šventinis stalas yra... kitoks. čia neišvysi penkių rūšių silkės, grybų koteltų ar panašiai. Kūčių vakareinei, kuri man priverčia širdelę virpėti taip smarkiai, lyg būčiau iš naujo įsimylėjus, mano mama ir aš (esu jau oficialiai pripažinta virėja mūsų šeimoje) priruošiame visokių "keistenybių": įvairių jūros gėrybių, tailandientiškų ryžių makaronų salotų, sušių... prisikepam įvairios gardžios žuvies, nepamirštam pasigaminti kelių rūčių vaisių skanėstų. Taip gaminam gaminam, kol ant stalo neatsiranda gerai virš dvidešimt patiekalų. :D Bet kad ir koks netradicinis gali pasirodyt mūsų šventinis stalas, bet čia visada atsiranda vietos labai tradiciniams patiekalams: kūčiukai aguonpienyje, marinuota žuvis kepintose morkose bei svogūnuose ir, kas be ko, troškinti rauginti kopūstai, o šalia jų pateikima kepinti grybai. Šis patiekalas mano prisimuose yra įrašytas auksinėmis raidėmis. Tas rūgštokas kvapas persigėręs per visa mane ir valgydama šį, gana primityvų ir visiškai negurmanišką, patiekalą aš visada pasijaučiu maža maža mergaite. Man jis yra nepralygstamas bei nepakeičiamas. Be jo Kūčios nebūtų Kūčiomis, o Kalėdinis kumpis nebūtų toks skanus, jei prie jo negalėčiau dar ir raugintų kopūsto troškinio suvalgyti šaukštelį kitą. Jei Kūčių dieną, įėjus į savo tėvų namus, neužuoščiua šio patiekalo, man Kūčios būtų visiškai sugadintos, nes būtent taip turi kvepėti mano Kalėdos. :}

Kūčiomis bei Kalėdomis kvepiantys rauginti, troškinti kopūstai, kepinti grybai bei bulvės. :D

Reikės: Raugintų kopūstų, aliejaus, nedidelė galvutė česnako, svogūno (kas valgo), aliejaus kepimui, juodųjų bei kvepiančiųjų pipirų, maltų lauro lapelių., vandens, druskos, jei tik reikia.

Kopūstus gerai nsuiplauname (nebent Jūs mėgstate iš tiesų rūgščiai). Storadugniame puode užsikaičiam aliejų, sudedame kepinti susmulkintus svogūnus, kai jie suminkštėja sudedame smulkintus česnakus ir nelaukiant kol jie sudegs (nes sudega jie greitai) suverčiame raugintus kopūstus. Užpilame vandes tiek, kad kopūstai nebūtų visiškai apsemti. Gerai išmaišome ir paliekame troškintis. Kai kopūstai pradeda minkštėti, sudedame prieskonius. Paragaujame ar netrūksrta druskos ir pasūdome, jei trūksta. ;) Jei vandens gerokai per mažai, kad kopūstai ramiai sau troškintųsi, įpilame dar. Paliekame ramiai virti kopūsčiukus, vis patikrinant ar netrūksta vandens bei paragaujant, kad būtų aišku, kiek laiko dar virs Jūsų patiekalas. Kopūstai turi būti minkšti, bet ne visiška košė.
P.S. Jei kopūstus ruošiate ne Kūčių stalui, galite jiems besitroškinant įdėti rūkytų dešrelių, smulkintų lašinukų ar rūkytų šonkauliukų: rūkytos mėsos kvapas bei riebumas tik pagerins kopūstų skonį. ;)

Reikės: miško grybų, didelės svogūno galvos, druskos, pipirų, aliejaus kepimui.

Įkaitiname gilioje keptuvėje aliejų, sudedam kepti susmulkintą svogūną, kai jis suminkštėja, suverčiame nuvirtus bei nusausintus miško grybus, paskaminame preiskoniais ir paliekame uždengtoje keptuvėje pasitroškinti, kol iš grybų išsiskirs skystis. Troškiname grybus tol, kol jie pasidaro minkšti bei skanūs. :)

Na, bulves visi mokame išsivirti. :D

Viską dedame į lėkštę ir einame maitinti šiuo labai kaimišku Kūčių patiekalu šeimyną. ;)


Labai primityvu, bet labai skanu, o kvapas kerintis. :)

O kaip kvepia jūsų Kūčios bei Kalėdos?

P.S. Kas dar norite sudalyvauti mano Kalėdiniame iššūkyje, tai dar tikrai ne pervėlu. ;D

2011-11-14

Gal kiek komplikuotas pamąstymas apie motinystę.

Labai dažnai aš susimąstau, kad mama tapti aš dar negalėčiau... Man MAMA yra viską spėjanti moteris, kur yra ne tik rūpestingas žmogus, apsaugantis savo vaikelį nuo pasaulio, kuri parodo visos visatos grožį savo mažyliui, kuri jį mokina gyventi, bet dar ir suspėja pasirūpinti namais, savo antrąja puse, gamina valgyti ir dar nepamiršta savęs. O kur dar kūryba (o gal darbas, kuriame realizuoja save), kuria ne reta MAMA užsiima. Va jėtus kaip baisu pasidaro. Aš turiu vyrą, dvi kates, trijų kambarių butą bei kambarį, prigrūstą idėjų rankdarbiavimui, ant mano įkvėpimų lentos pakabintas ilgiausias sąrašas temų, kuriomis savo dienoraštyje noriu parašyti. O kur dar visi planai susitikti su draugėm, kurių skaičius pastaruoju metu auga kaip ant mielių. O dievulėliau. Jei dar būčiau mama, aš neįsivaizduoju kada reikėtų miegoti!!!??!!! Aš dabar visko nespėju, tai negi tada reikėtų ko nors visiškai atsisakyti?

Jei man prieš 10metų kas nors būtų pasakęs, kad norėsiu turėti tiesiog paprastą šeimą, gaminti valgyti, nerti pagalvėlės, dėlioti virtuvėje indus, rūpintis savo vyru ir be galo be krašto norėsiu tapti mama, aš nė už jokius pasaulio pinigus nebūčiau tuo patikėjusi. Būdama paauglė aš norėjau baigti mokslus, siekti karijeros, rašyti ir keliauti viena po pasaulį, gyvenant audringą gyvenimą be jokių suvaržymų bei įsipareigojimų. Jei man dar prieš 5metus būtų kas pasakęs, kad būsiu paprasta namų šeiminike, aš vėl gi nebūčiau patikėjusi, nes buvau nusivylusi pasauliu, nusivylusi vyriška gimine ir tetroškau ramybės,  apsikabinus katiną bei geriant arbatą, sėdint nedidukiame namelyje kur nors atokiai, auginant daržoves bei vištas, kurios man būtų pridėję daugybę kiaušinių. Nei vienoje savo gyvenimo vizijoje aš nebuvau numačiusi, kad turėsiu šeimą. Visada įsivaizdavau save vienišą, bet tuo patenkintą. Niekada niekada aš nenorėjau tapti tokia tvira kito žmogaus dalimi, o juo labiau su tuo žmogumi dar ir sukurti kitą gyvybę. Aš niekda nenorėjau būti mama.  O dabar vis dažniau ir dažniau susimąstau, kad gal būt tai ir yra mano didžiausias gyvenimo tikslas, gal tai ir bus mano šedevras, įėjęs į pasaulio istorija, padarysiantis pasaulį gerensiu, šviesesniu bei tobulesniu, jei tik man bus suteiktas šansas būti mama?

Ne, aš nesilaukiu. Turiu nuojautą, kad to artimiausiu metu ir nebus. Bet ar blogai galvoti apie tai, kam reikės atiduoti visą savo gyvenimą, gal būt atisakant didžiosios dalies savęs? Argi negeriau šią mintį savyje išnešioti bei subrandinti dabar, o ne vėliau, kai į pasaulį pasibels naujas mūsų šiemos narys? Negi man tada abejoti bei svarstyti? Daug klausimų sukasi mano dar jaunoje galvelėje, bet kuo daugiau mąstau, tuo aiškesnė mano ateitis darosi. Dabar suprantu, kad šiemos man niekas negali pakeisti. Nei studijuojamas mylimas dalykas, nei kelionės, nei kūryba. O galų gale, gal viena dieną ir aš būsiu ta, kuri spėja viską ir dar yra tiesiog gera mama, nes man nereikia visus pasaulio rūpesčius susiversti ant savo pečių: juos aš turiu su kuo pasidalinti. Turiu tai, apie, ką niekada net nedrįsau svajoti, nedrįsau tikėti, kad turėsiu, o dabar turiu. Tad net tada, kai būna labai labai blogų dienų, kai pasaulis vėl ir vėl įskaudina ir tenka nebe pirmą kartą nubraukti nusivylimo ašarytę prieš miegą, aš vis vien stojuosi ir tikiu, kad stebuklų būna ir laimė slypi kur kas paprastesniuose dalykuose, nei mes kartais įsivaizduojame.

O dabar einu pasinerti į savo kasdieninius malonius rūpesčius, po kuriais yra pasislėpusi tikroji gyvenimo tiesa, nes likimas visada priima pačius teisingiausius mums spredndimus, Kurių tuo metu mums reikia. Tereikia mokėti su tuo susitaikyti.

2011-11-11

Mano įkvėpimui, mano gyvenimui.

Gulėjau savo raudonų apelsinų spalvos lovoje. Šalia manęs burzgė dvi mano pukuotusios, o aš žinojau, kad mano atroji pusė tuoj eis pietauti. Mane kankina nemiga ir aš miegu paryčiais. Kažkoks keistas liūdesys gniaužė mano rankas. Išsiritau iš savo šilto prieglobsčio. Namie nėra šalta. Neretai po juos vaikštau apsirengusi vasarišką suknelę, bet vis vien apsivelku chalatą, nes gera, kai kas nors apkabina savo švelnumu.
Ant stalo, mūsų didiajame kambaryje stovėjo mėlynas puodelis ir juodas termosas, sklidinas juodos arbatos, kurią man užtaisė mano mylimasis, nes žinojjo, kad prasikankinau visą naktį. Atlikau pareigą prieš savo kates - jas pamaitinau - ir pati sėdau prie daikto, dažnai rišančio mane su pasauliu. Įsipyliau arbatos ir lėtai gurkšnoju, žiūrėdama, kaip gyvena kiti. Ir... išgirdau tai, kas manyje pažadino tai, kas užmigo, kai aš nemiegojau.

 Muzika persigėrė per mane, kaip lietus perlyja kiaurai drabužius. Tai įkvepia ir atgaivina. Taip ir klausau dar ir dar kartą. Jos balsas pritraukia, o žodžiai žadina. Norisi stotis nuo kėdės ir bėgti per gyvenimą pasišokinėjant. Prieš kiekvieną aušrą būna tamsa. Kartais mes patys būdami aušra, užgožiame ją savo tamsumais ir neleidžiame švisti. O po to netikėtai pakylame ir išblaškome visus nerimus bei lūdesius, kurie mus spaudžia prie žemės ir neleidžia godžiai įkvėpti to, kas stumtels mus į kūrybą, džiaugsmą ir tą nepakartojamą norą gyventi taip, kad neliktų ko gailėtis.

Įkvepiančios Jums dienosm, o aš einu toliau šokti viena pati savo namuose ir dainuoti visa savo širdimi.

2011-11-10

Su kuo Mėja ir Gertrūda žaidžia.

Eikime tiesiai prie reikalo. Klausiu tų, kurie turi augintinių namuose: kiek jūsų numylėtinis/numylėtiniai turi daiktelių, skirtų žaidimams. Šį rytą aš kažkaip ėmiau ir suskaičiavau. Baisu. Kai kurie vaikai turbūt tiek žasilų neturi. :D

Čia išdėliojau savo kačių žaislus. Tetrūko dviejų, labai mylimų pelyčių, kurių niekaip negalėjau rasti (turbūt į kokį batą įkišo, ar į drabužių spintą... nežinai. Aišku, kad tai bus mažiausiai tam tikėtina vieta.) Tai gi, rodom viską išsamiau:

Iš dešinės į kairę: pakabinama spiralinė pelytė (atnešė dovanų Kalėdų proga mūsų draugai), juoda kailinė pelytė, pilkšva kailinė pelytė, guminė pelytė, labai mylima oranžinė kailinė pelytė, Mėjos mylimiausia balto kailio pelytė (padovanojo buvusi Gertrūdos šeimininkė), vibgruojanti pelytė (gavo dovanų nuo mano sesers), nuo smūgių cypsinti pelytė (gavo dovanų nuo mano sesers), prisukama pelė, medžiaginė pelė ir visų labiausiai mylima ir jau į pensiją išleista, mėlynoji pelytė.

Šią vargšę iš  ties labiausiai yra sukramtę. Ją net natimis į lovą Gertrūda mums atnešdavo. Neapsikentus ją padėjau į Memories dėžutę.


Toliau barškučiai ir kamuoliukai, ir kiti draiskaniukia-kailiukai. Vėl iš dešinės į kairė. Viršutinė eilutė: kažkada buvęs apvalus, o dabar tik draiskanėle telikęs, triušio kailio kamuolėlis, kurį pati pasiuvau (dėl jo užverda toki mūšiai, kad atrodo lyg dvi laukinės katės dėl grobio peštųsi), pelyčių uodegos, kurias smagu pagraušti, du kutukai, kuriuos pasivogė iš mano rankdarbių dėžutės, kinderiukų plasmasinės šerdys. Antra eilutė: labai įkyriai barškantis vielinis kamuoliukas, kurio viduje buvo kailinė pelytė (sėkmingai buvo iškrapštyta), barškantis plastikinis kamuolėlis, du guminiai kamuolėliai, skirti mušinėti į sieną (mano vaikystės žaislas) žalias barškantis kamuolėlis, guminis kamuolėlis, du dideli teniso kamuoliukai, du barškantys kamuoliai (padovanojo buvusi Gertrūdos šeimininkė: manė, kad mažoji katytė neturės su kuo žaisti :) ir mažas teniso kamuoliukas. Tečia eilutė: du barškučiai, kurie ne itin kates domina, keturi Maximoje gauti kamuoliukai (net nežinau kam skirti), du sujungti veltinio kamuolėliai (pavogti iš mano rankdarbių dėžučių), "spygliuotas" guminis kamuoliukas ir kamuoliukų favoritas Kamuolytis: visiškas Gertrūdos numylėtinis.

 Kamuolytis.

Labai įdomus yra žaislas, kurį kažkada itin mėgo Mėja, ir su kuriuos vis dar karts nuo karto pažaidžia, yra folijos kamuoliukai. Pirmą dieną, kai Mėją parsinešėm namo, mes savo mažąjai katukei neturėjom jokių žasliukų, todėl aš suglamžiau aliuminio folijos lapelį ir daviau mažylei pažaisti. Nuo tada tai yra mylimiausias Mėjos žaislas.  Dabar šio gėrio esam prikaupę tiek:

Reikėtų didžiąją dalį išmesti, bet kažkaip vis neprisiruošiu to padaryti. :)

Dar yra štai šie žaislai.: pakabinama jūros žvaigždė, į kurią smagu suleisti nagus ir spardyti, besijuokiantis raktų pakabukas, kurį Mėja nusavino iš mano žaislų lentynos (ją labai audrina, kai tas daiktas "juokiasi"), pliušinis delfinas, kurį Mėjai parvežėm iš kelionės prie jūros (na, jai patiko tąsyti pliušinius žaislus.. čia kol Gertrūdos nebuvo),  ir visiškia nedominanti "Cats catnip" pagalvėlė.


Dar radau tris plastikinisu pagaliukus, su kuriais mėgsta žaisti Mėja, saują šniūrelių, du popierinius lėktuvėlius, du į kaspinėlius surištus saldainių popierėlius ir trintuką (:?). Raudonas pagalėlis yra labai mylimas Mėjos žaislas, tik labai ilgai reikia kartu su ja žaisti, kol Mėjai pabosta pagaliuką medžioti.

Dar žaislų pintinėlėje voliojasi pavadėlis, kurio taip ir nesame panaudoję, nagų žirklutės ir šepetukas šukavimuisi (ant jo Mėja šnypščia :D).


O čia labai protingai investuoti 18lt: ir katės, ir šeimininkai patenkinti. Pelė ant spiralės, su kuria galima kovoti, o ji juda ir juda... tuo tarpu šeimininkė gali, kad ir ramiai panerti, nes katės užsiėmusios. :D Tai irgi labai mylimas žaislas. (reikės kada nufilmuoti, kaipGertrūda įsikandusi pelę tysia per visus namus, o pelės "pagrindas" velkasi jai tarp kojų :).


Ir pačiai pačiai pabaigai parodysiu tai, kas pirmą kartą pamačius atrodo miela, bet kai tai reikia padaryti maždaug 100 kartų per dieną - vargina. :D


Jei nemėtai atnešto kamuoliuko, pelės ar kito norimo daikto, Gertrūda ir Mėja pradeda ūkauti bei kniaukti.:/ (atsiprašau už prastą video kokybę ir kad reikia žiūrėti jį pakreipus galvą :}).

Tai gi, suskaičiauvau daugiau nei 120 vienetų daiktelių, su kuriais mano katės gali pažaisti. O kur dar visa kita, ką galima pavogti, nusavinti ar pasiskolinti. Vajė ir ne kitaip. :D

Smagios Jums dienos, o aš einu mėtyti Kamuolyčio. :D

2011-11-08

2011 metų derlius.

Šiandien aš būsiu neįdomi. Šis įrašas labiau man. :) Rašysiu šiandien aš apie savo augintus pomidorus bei paprikas.
Kiekvienais metais aš savo balkone užsiveisiu gana nemenką vienmečių augalų sodą. Plius, dar į lauką išnešu dalį kambarinių gėlių, kurios labai nori saulės, o namuose jos nebūdavo. Kadangi šiemet mes jau pavasarį žinojom, kad reikia kraustytis kitur, tai aš, su dideliu skauduliu širdelėje, savo sodo nedariau. Tik vat mama man buvo jau buvo priauginus balkoninių pomidorų, paprikų ir aitriųjų pipirų daigelių, kurių neturėjo kur dėti (gi jie buvo skirti man). Tad juos visus parsinešiau, susisodinau į patogius transportavimui vazonus, dar priglaudžiau porą vietos nerandančių pelargonijų ir imitavau, kad turiu miniatiūrinį darželį. Pesikraustymas ir bandymas įsikurti naujuose namuose, kur yra labai šviesus balkonas, atimė daug laiko ir jėgų, todėl tik probėgom palaistydavau savo augaliukus, juos paglostydavau ir aptvarkydavau. Kuo toliau tuo rodės vis mažiau ir mažiau laiko yra iškišti nosį į balkoną apžiūrėti savo daržą: visi pasivažinėjimai papoilsiauti, vyro liga ir kiti darbai rijo mano laiką. Ir nors šiemet aš labai nepuoselėjau savo naudingųjų gėlyčių, jos vis vien apdovanojo mane gėrybėmis. Jas čia ir parodysiu:


2011 liepos 30diena

2011 rugpjūčio 12diena

2011 rugpjūčio 26diena

2011 rugsėjo 13diena

2011 spalio 2diena

2011 spalio 30diena

Viso mano pomidorai užaugino apie 111pomidoriukų (na, vienas paskutiniųjų buvo gestelėjęs.. bet vis vien užaugęs. :), o paprikos padovanojo 25 vienetus orandžinio džiaugsmo (5vienetai buvo įgedę, bet apipjausčius buvo vartotinos. :) Aitriosios papriko buvo padovanotos mano anytai ir porai draugių, bei du augalėlius pasilikau sau: jų uogytės puikiai laikosi lig šiol ir yra aitresnės nei aš tikėjausi.

Kitą pavasarį-vasarą tikiuosi iš savo tuščiojo balkono padaryti nemenką žaliąjį kampelį, kur užsiauginsiu kelis skanėstus savo šeimai ir DAUG gražių gėlių. Juo labiau, kad saulė ten kepina beveik kasdieną. :) Štai tiek naujienų iš mano kasdieninio daržininkystės gyvenimo. :D

O pabaigai gėlės, kurias radau tik išsiritus iš lovos:

Mano vyras nuoširdžiai nustebino mane. :) Tai daug gražiau nei šluota rožių. :)

2011-11-07

Burokėlių sriuba su rūkytais šonkauliukais bei dūmo kvapu.

Dar vienas įrašas atklydęs iš vasaros karščių. Na, tą dieną buvo tikrai labai kraštą.. taip karšta, kad lyg ir nereikėjo galimti to, ką gaminau. :D Šį įrašą mane paskatino, o tiksliau viską sąžiningai nufotografavo ir liepė parašyti Simona iš Mukatanas dienoraščio. :D

Kaip žinia, švenčiant kokią  nors šventę, o yapč paskutinįjį Viliaus dvidešimt~ , kur alum palyja, apyniais pasninga, iš ryto labai norisi to, kas širdelę gaivintų ir priverstų norėti ne tik abejingai tysoti saulės atokaitoje. :) Aš tikrai nujaučiau, kad taip bent vyriškąjai mūsų kompanijos pusei nutiks, todėl sąžinigai pasiruošiau, kad virsiu didžiulį puodą burokėlių sriubos.. ir ne kur kitur, o ant laužo. :) Bet pasikeitus planams (apie Viliaus gimtadienio palnus galite paskaityti čia<--), burokėlių sriubą teko virti puodą pastačius ant kepsninės. Daugiau šiaip padriko teksto neberašysiu ir pateiksiu patį pirmą įrašą mano gyvenime su išsamiu patiekalo gamybos procesu :)

Burokėlių sriuba su rūkytais šonkauliukais bei dūmo kvapu.

1. Užsikuriame ugnį kepsninėje ir leidžiame jai įsidegti, uždedame groteles ir pastatome ant jų puodą su vandeniu.

 Atkreipkite dėmesį koks gražus ir baltas puodas.. :)

2. Kol užverda vanduo, o tai nutinka pakankamai greitai, nusiskutame bulves.


3. Kai vanduo yra jau užviręs, į jį sudedame susmilkintus parūkytus šonkauliukus. Leiskime jiems gerai nuvirti, bet tik nepamirškite sąžiningai nugriebti visas atsiradusiais putas.


4. Kol šonkauliukai verda, susimulkiname bulves:


5. Dar verdant rūkytos mėsos nuovirui sudėkime susmilkintas bulves ir leikime joms virti:


6. Kol verda bulvės rūkytos mėsos nuovire, nusilupkite iš anksto išvirtus burokėlius.


7. Kai bulvės pradeda minkštėti, tiesiai į puodą (nenusideginant rankų, nes gi verdame ant atsoros ugnies) sutarkuojame burokėlius.


8. Sutarkavus burokėlius pasakaninkite sriubą mėgiamais prieskoniais, druska (jei tik mėsa nebuvo labai sūri) bei pačiu parasčiausiu actu (čia užvirė mūšis tarp manęs ir Simos: kiek acto reikia pilti?!!!? Man patinka rūgščiau, todėl aš acto pilu nemažai, be to atgaivinti skrandį tinka rūgštokas maistas. Sima būtų pylusi acto tik vos vos, nes jos nuomone, ten ir taip viskas buvo skanu. :D Nugalėjo draugiškas kompromisas. :] ). Sudėjus prieskonius leidžiame dar truputį pavirti sriubai vis patikrinant ar bulvės dar nėra išvirusios (stengiamės jų  nepervirti, nes tokiu atvėju jos bus labai neskanios).

Atkreipkite dėmesį, kad prieš tai baltas puodas, pasidarė itin juodas. :)

9. Pilstome burokėlių sriubą su rūkytais šonkauliukai bei dūmo kvapu į dubenėlius, skaniname grietine ir valgome, kol puode nelieka nė lašo



Tai buvo sriuba, kuri ne tik padeda nuo rytinių skraindžio-galvos skausmo bei troškulio, bet ir labai smagus nuotykis, kur visi draugai susirenka kartu ir išsiverda itin skanią bei aromatingą sriubą, kuri net ir tokią be galo karštą ir saulėtą dieną tik dar labiau mielai sušildo širdis. :]

Ačiū Simonai už šį įrašą: be Tavęs jo tikrai nebūtų. :D O ir sriuba nebūtų buvus tokia skani, jei ne Tavo pagalba. ;)

2011-11-05

Apie tai kaip Dreisena atrodo.

Man visą gyvenimą, imantis bet kokio rašymo, visada būdavo sunku, labai sunku pradėti pradžią. Ir nors aiškiai žinau apie ką aš šiandien noriu rašyti, pradėti, rodos, beveik neįmanoma. Todėl sėdžiu ir siurbčioju gerokai pasaldintą arbatą iš namuose telikusio vieno tikrai teisingo dydžio puodelio (visų savo Kalėdų senelių aš einu ir zirziu, kad man DIDELĮ puodelį padovanotų). Tai gi ką aš apie čia. :)

Kaip jau visiems, dažniau čia besilankantiems, yra aišku, kad šis mano kampelis yra rašomas tikrai ne kokia konkrečia tema. Todėl, jei tik man šauna į galvą, galiu čia rašyti net ir apie filosofinius būties klausimus, perskaitytą straipsnį ar dar kokius velnius. O šiandien man norisi pakalbėti apie... savo išvaizdą.

Aš tikrai seku daug stiliaus blogų ir mano nuomone aš tikrai nesu stilinga asmenybė (bent jau lyginant su kitomis dienoraštininkėmis). Aš į savo garderobą tikrai labai labai mažai investuoju, nes dabar yra tikrai svarbesnių dalykų. Neperku aš ir kosmetikos (dažniausiai ją gaunu dovanų), nors labai mėgstu dažytis. Pas kirpėjus nevaikštau, nes mano plaukuoseną labai brangiai kainuoja sutvarkyti, todėl jei jau nueinu, tai ir praleidžiu ten daugiau nei dvi valandas. Ir šiaip kasdienybėje aš atrodau maždaug taip:

Nors ir nemėgstu dėvėti kelnių, bet džinsai yra mano nuolatinė kasdieninė apranga, kurią patogu vilkėti ir gamtoje, tvarkantis, gaminant valgyt arba kai tiesiog tingisi kažką galvoti apsirengti originaliau (pavyzdžiui važiujant į prekybos centrą pirkti duonos). Marškinėlių ir megztukų kolekciją teko persikrausčius į naujus namus gerokai praretinti (kaip ir visus kitus drabužius), nes nebebuvo kur jų susidėti.. ir šiaip susitikus, šiais metais, su ne viena ir tikrai ne dviem dienoraštininkėm susidariau įspūdį, kad jos mane tik taip ir įsivaizduoja. Per didžiąją savo vasaros nerašymo pertrauką aš labai daug galvojau, kodėl mane įsivaizduoja tokią ganėtinai nykią?.. Gal dėl to, kad labai dalinuosi savo kasdienybe, bet ne tuo, ką mes veikiam už namų sienų, kai iškišam nosis į miestą? Juk vos tik man reikia išeiti iš namų, aš tikrai nuoširdžiai stenguosi puoštis ir tikrai nebeatrodau visiškia pilkai. Gal ir nesu labai jau originali bei madinga, bet stengiuosi apsirengti taip, kad man būtų gera ir kad mano apranga atspindėtų mano visomis vaivorykštės spalvomis išdažytą vidinį pasaulį. Todėl šią vasara, galvodama apie būtent šį įrašą, aš kelis kartus paprašaiu, kad mano brangusis nufotografuotų mane, būtent tada, kai aš apsirengus tai, kas mane tikrai atspindi.

Dievinu šį orandžinį lietpaltį (nors tikrai nemėgstu orandžinės spalvos.. na, nebent vieną kitą detalę). Jis šios vasaros pagrindinis pasirinkimas, kai reikėdavo ką nors šilčiau apsivilkti. Mano nuomone tai buvo labai protingai investuoti 5lt. :D


Dar vienas dalykas, kuris itin vyrauja tik mano kasdieninėje aprangoje, tiek pasirodant viešumoje yra gėlėti, plonų audinių sijonai. Jų labai norisi, kai tik prasideda pavasaris bei vasaros pradžioje, kol dar nebūna atsibodę.:] O metams persiritus į antrą pusę, kažkaip vis dažniau išsitraukiu ramesnių raštų sijonus bei sukneles.

Šis derinys gavosi beveik netyčia: žali, labai seni marškiniai, kurių raštas man labai patinka, buvo netyčia suderinti su raudonu sijonu, o pasijuokus, kad reikia dar ir geltonos, kad visiškai kaip vėliava atrodyčiau, tai dar ir gelsvus trumparankovius marškinėlius apsivilkau. Tikra krepšinio fanatikė atrodžiau (tuo metu kaip tik vyko didžioji krepšinio šventė Lietuvoje). :)

O šis raudonas, klostuotas, dvisluoksnis, šilkinis sijonas buvo išgelbėtas nuo keliavimo į pečių. Šią vasarą jis buvo vilkėtas irgi ne kartą ir ne du, nes tai irgi buvo greitas puošimosi variantas, kai nesinori ilgai medituoti, žiūrint į spintos turinį. Ir dar tas malonus šilko šiurenimas, kai eini gatve, nuteikia labai moteriškai. :]

O čia jau mano šiltasis variantas rudeniui, kai išeini pasivaikščioti Laisvės Alėja susikibus už rankučių su vyru, geri karštą spanguolinį gėrimą ir niekur neskubi, nes vakaro oras dvelkia rudenine drėgme ir ta kiestai liūdna romantika. Tokiems vakarams turiu labai šiltą rausvą sijoną, kurį man įtaisė anyta ir trumpą berniukišką švarkelį, po kuriuo gali apsivilkti net ir labai šiltą megztinį.

Nuotrauka Romo Šarakausko.
 
O čia mano koncertinė apranga. Aišku šis derinys jau gerokai man pabodo, nes buvo irgi vilktąssi ne kartą ir ne penkis, bet jis visada efektyvus bei laiku ir vietoje. Trumpa ilgarankovė suknelė, mėlynos blauzdinukės, mėlynas dirželis (kurio čia nesimato), mėlynas makiažas ir miniatiūrinis rankinukas, sukurptas dar tada, kai mokiausi mokykloje. Paprasta ir visai miela (bent jau taip aš manau).

Tai tiek apie mano spintos turinį. Čia parodžiau tik gal kokį procentėlį kitą iš to, ko esu prikaupusi ir ką vilkiu. Nežinau ar verta pradėti man rašyti apie savo aprangą, šukuosenas bei makiažą, nes vis dar tiksliai nesuprantu, ko Jūs, mano skaitytojai, tikitės užsukę į mano dienoraštį... bet jai tik tai Jums įdomu, aš su didžiuliu malonumu stengsiuos kuo dažniau įamžinti tai, kaip Dreisena atrodo. :D

2011-11-04

Apie malonias vieteles pasėdėti. Antra dalis.

Vakar vakare susimąsčiau, kad jau senokai apie savo pukų kamuoliukus rašiau. Tai vat, atėjo laikas ir antram įrašui Apie malonias vieteles pasėdėti. Pirmasis turėjo visai neblogą pasisekimą. :D

Persikrauščius į naują butą rodos katės mažiausiai streso patyrė. Joms tai tapo savotiška nauja žaidimų vietele, kur galima kopinėti, žiūrinėti, kur daug didesni langai ir kambarių daugiau, kitokios durų rankenos (lengviau įveikiamos), o kur dar betvakė mūsų namuose, kurioje galima slėptis ir medžioti viena kitą.. arba savo šeimininkus. Žinoma, atsirado ir naujos pasisėdėjimo vietos, vietelės kur galima numigti vieną kitą posmą etc. Viena keisčiausių tai tualetas. Gertrūda labai ten mėgsta įlįsti ir numigti...

Ateini sau ryte užsimiegojusi... o ten irgi miega. Ir dar atsisako išeiti: niurzga, kai išneši ją iš jos "jaukiosios" miegojimo vietelės.

Kas be ko, jei jau viena ten miega, tai ir kitai reikia užsukti patikrinti kas ten gero yra. Maža kas, gal ten vorų kolonija gyvena ir Gertrūda saugo juos nuo Mėjos dantukų. :)

O dar kur pasiruošimai kelionėms. Ruošiesi, pakuojiesi, galvoji kaip čia ko nepamiršus, o kai atieini pasiimti kelioninio šaldtytuviuko randi ten gulinčią Mėją ir į svečius užsukusią Gertrūdą.

Žinoma, o kur dar pasivoliojimai-padūkimai šeimininkų lovoje. Atrodo tik tik buvai sutvakius užtiesalą, o už 15minučių jis vėl būna susuktas į gumulą, o tame gumule dar ir dvi kates randi.

Na, o tai, kuriai jokios aukštumos, rodos, nėra neįveikiamos, galima labai retais karteliais leisti prigulti ir ant šeimininko peties.. o šis tuo tarpu dar ir pakaso ausį: dvigubas malonumas garantuotas. :D

Deja pavyzdys lipti kuo aukščiau yra užkrečiamas (kaip ir pavyzdys mėtyti daiktus nuo stalo arba vogti sausainius), todėl mūsų mažoji (na, dabar gerokai apvalesnių formų) Gertrūdytė tik šast ir atsiduria ant pačių durų viršaus: ir kada ji spėjo išmokti taip šokinėti? :o

Ir dar pabandyk ką nors be kačių nuveikti: jokiais būdais tatai neišdegs. Kad ir fotografuoji daiktus pardavimui-atidavimui, nes jų jau nebereikia, ir tyčia netyčia kažkaip kadre atsiranda katės.
O gal kam reikia senos senutėlio televizoriaus?

Bet pati pati smagiausia, mylimiausia ir kas diena apūkiama bei apkniaukiama vietelė, kur norisi iškišti savo pukuotąsias nosytes yra ne kas kita, bet balkonas. Prie kiekvienos progos, vos tik išeini į balkoną, Mėja ir Gertrūda tiesiu taikymu bėga pakvėpuoti grynu oru, pamedžioti vabalėlių ar stebėti viso, kas tik juda aplinkui: balkonas yra jų šventovė... kurios lankymo sezonas kaip tik baigiasi, nes atšalus orams nėra reikalo tokios vertingos šilumo išleisti į lauką.

Rodos nebūna nei dienos, kad Mėja ir Gertrūda neitų ieškoti nuotykių, nekrėstų pokštų, nebūtų pabartos ir paglostytos, nes jų gyvenimas yra tikra žaidimų aikštelė, kur popietinis miegelis LABAI jau vertingas yra. :]

2011-11-03

Apie nostalgiškai geltonas akimirkas mūsų dangaus žydrumo gyvenime.

 Tai yra vaizdai, matomi pro mūsų namų langus (o ypač balkoną). Tas senas rausvas namas yra tie namai, kuriuose aš užaugau ir kur lig šiol mano tėvai gyvena.

Dažnai bėgame tolyn nesusimąstydami apie tai, kas vyksta aplinkui. O ką jau kalbėti, kad stapteltume pasigrožėti iki išprotėjimo geltonais beržais, rudeniška ryto gaiva, kurią užuodi iškišus nosį į balkoną, o rankuose tuo tarpu garuoja karštos arbatos puodelis. Nesusimąstome apie tai, kad skubėdami mes pamirštame iš tiesų gyventi ir kai sustojame dažniausiai pamatome, kad šitiek laiko iššvaistėme veltui. O tikrą, nesumeluotą, nesuvaidintą laimę gali suteikti nuoširdus pokalbis su mylimu vyru, kai kalbama net ne apie pačius žaviausius dalykus pasaulyje, naivių animacinių filmukų peržiūra, sėdint Jam ant kelių ir kikianant nežinia iš ko (juk suaugėliai turi juoktis tik iš LABAI juokingų dalykų) arba tiesiog plauni indus, o kitame kambaryje Jis kažką meistrauja ir tavo širdį užlieja toks nepakartojamas ramybės bei laimės jausmas, kuris niekada negimsta galvojant apie studijas, gerą darbą ir kitus rimtiems žmonėms priklausančius dalykus. Tada norėtųsi čiupti Jį už rankos ir pabėgti nuo viso pasaulio į jūsų dviejų vienatvę, kur niekas niekas jūsų neišskirs ir kur galėsi tiesiog žiūrėti į geltonuojančius beržus, padėjus galvą ant Jo peties, o po to, kai šaltis pakutens nosis, eiti namo ir valgyti pačią parasčiausią moliūgų sriubą.. ir tai vadinti tikra laime.


Pati papraščiausia moliūgų sriuba.

Reikės: vištiesno krūtinėlės arba vištienos file gabaliukų, moliūgo (naudojau nediduką kvapnųjį moliūgėlį), 3morkų, 4-5česnako skeltelių, aliejaus kepinimui, natūralaus skonio lydyto sūrelio, petražolių lapelių, juodųjų pipirų žiupsnelio, drusko pagal skonį, ciberžolės saukštelio.

Užsikaičiam virti vištienos sultinį. Kol jis verda, nuvivalome morkas, česnaką ir moliūgą, susismulkiname nedidukais kubeliais. Pekepiname česnaką, po to suverčiame morkas. Kai morkos pradeda minkštėti, sudedame moliūgo kubelius ir dar truputį patroškiname pridengę dangčiu. Į jau išvirusį vištienos sultinį suverčiame morkų-moliūgų troškinuką ir dar kelias minutes paverdame. Po to viską labai gerai pertriname, kad neliktų gumulėlių ir vėl užkaičiame dar truputį pavirti ant silpnos ugnies. Labai atidžiai maišant įdedame lydytą sūrelį ir labai gerai išmaišome, kad neliktų jokių sūrio gumulėlių. Galiausiai įmaišome šaukštelį ciberžolės ir dar kartą gerai išmaišome. Va, ir sriuba jau paruošta: pilstome į dubenėlius ir mėgaujamės. Labai skanu su skrudintos duonos kubeliais.