Su gimtadieniu sveikinu save, nes save reikia mylėti labiausiai.:}

Atsibudau ir nežinau kaip jaustis: džiaugtis, liūdėti ar dar ką? Toks keistas sąstingis apėmė, kuriuo aš negaliu patikėti. Man 26metai. Lyg tiek ir niekada neturėjo būti bet yra. Man 26metai. Vaikštau po namus įsisupus į pledą, o ant jo kapsi vandens lašeliai nuo mano plaukų, kartojusau , bandau save įtikinti, bet niekaip negaliu tuo patikėti. Nors dovanos jau išpakuotos, gėlės žydi ant stalo, indų krūva vis dar pūpso virtuvėje po šeštadieninių linksmybių, nes vakar dienos nebuvo - pramiegojau ją - o į paštą jau ateina trumpi pasveikinimai su gimtadieniu, nuotraukos su mielais katinėliais ir nuolaidų kuponai, o pažvelgę kiti žmonės į mano tapatybės kortelę tikrai galėtų paliūdyti, kad aš senstėlėjau dar metais. Ar tikrai? Aš tai dar visai vaikas daugeliu atvėjų jaučiuosi. Na, bent kol bendrauju su bendraamžiais ar vyreniais už mane. Jaunesni mane verčia jaustis gerokai vyresne nei esu iš tiesų. Gal dėl to ir kyla tas didžiulis sumišmas mano galvoje?Čia kaip ir daugeliui klausymų, užduodamų pačia saui, aš nerandu logiško atsakymo. Man 26metai, o aš noriu pasidabinti ryškiausiom spalvom, rankoje pačiupus balionų pluoštą, ant galvos užsimaukšlinus gimtadieninę kepurėlę, ant akių užsidėjus širdelės formos akinius eiti per sniegu papuoštą Kauną ir juoktis iš visos širdies. Kvailoka, ane? Bet šiandien mano tortadienis ir man norisi pasijusti taip, kaip aš savo širdyje jaučiuosi: nesuvaržyta, spalvota ir nebijanti rizikuoti. Bet tas keistas sąstingis viduje, atsirandantis per kiekvieną mano gimtadienį, ir įsipareigojimai kitiems niekaip neleidžia atsipalaiduoti bei bėgti per pasaulį taip, kaip man to norisi.... bet šiandien mano diena. Na, ir kas, kad man šiandien neteks išpakuoti dovanų, kad aš jau dabar sėdžiu ir glostau kačiukų pumpurėliu, kad nebus torto, jei tik pati jo neišsikepsiu, ir jokių žvakučių nebus, bet šiandien vis vien mano diena: šalta, snieguota, o kai apsižvalgai po namus - ten bardakas; kad darbo kambaryje manęs laukia daugiau nei 7000 pakelių morkų sėklų ir aibė kinietiškai varginančio darbo. Na, ir kas, kad mano širdis ir protas dar, DAR nesuvokia, kad man  jau 26metai, ir kad reikės išmokti šį skaičių, kaip ir laiptinės durų kodą. Na, ir kas. Nes prieš 26metus, vasario 13dieną, 22:45, labai snieguotą vakarą, Kauno Klinikose gimiau aš, pirmagimė Zakarauskų dukra: cholerišką, liūdesiu serganti, netvarginga, čiut bohemiška, spalvas mylinti, Kalėdų manijakė, kuri lyg ir neturėjo sulaukti 26gimtaidienio, bet sulaukė. :] Tai gi su gimtadieniu mane! :]

Apie stilingus dienoraščius. Stilinga aš ar ne?

Labai netikėtai vieną dieną, gavau pranešimą apie tai, kad kažkas laiko mane stilinga. :D Žinau, kad jau daugelis dienoraštininkių/blogerių jau apsidovanojo dar praėjusiais metai, bet šis apdovanojimas tik dabar mane pasiekė. Gal vis dėlto aš ir ne tokia stilinga?:D Už šią dovaną-įpareigojimą esu dėkinga Remini, gaminančiai nuostabius popierinius dalykėlius. :)
Eime prie reikalo. :) Dabar reikės daryti tai, ką labai mėgstu: rašyti apie save (tik-net) septynis dalykėlius. :) Po to šiuo apdovanojimu apdalinti penkiolika žavingų-stilingų-nepakartojamų blogerių ir joms pranešti apie šią, joms nutikusią laimę. :D

Tai gi, septyni dalykai, ko DAR nesu parašius savo dienoraštyje:

1. Nekenčiu, nemyliu, mane labai erzina, nervina ir net nupurto, kai mane vadina Aušrele, Aušryte, Aušriuku, Aušryčiuku ir panašiai meilybiškai. Net mano tėvai niekada, NIEKADA į mane taip nesikreipia. Mieliausi mano vardo pakraipymai, kuriuos aš girdžiu iš savo tėvų ar vyro, ir man jie patinka, yra Aušrė arba Aušronė. Dar kartais vadina mane Paukšteliu ar/ir Liepsnele.
2. Aš myliu daiktus. Labai. Man patinka juos gauti, pirkti, rinkti, kaupti. Niekada neišmesiu daiktelio, kurį gavau dovanų, net jei jis ir nelabai mano stiliaus. Visada susirenku gatvėje rastus varščiukus, žiogelius, sąvaržėles, o taip rankiodama esu radus ne kartą ir piniginių, raktų, mobiliųjų telefonų, kaspinėlių ir net vokelių su atviruku bei pinigėliu viduje: man gaila pamestų daiktų, kurių niekas nenori pakelti. Neišmetu jokių drabužių, kuriuos galėčiau perdirbti, na, nebent naują šeimininką sugebu jiem rasti. :) Esu kaupikė bei daikteliautoja. :)
3. Nesu tvarkinga. Tvarką labai myliu, bet tvarkytis - ne. Pagyvenus kurį laiką bute, kuriame buvo indaplovė, tai jau trečisu metus plaudama indus bumbu, kad noriu indaplovės. O kai ateina metas užsiimti lyginimu, tai išlyginus vieną ar du drabužius, mane suima TOKS stiprus miegas, lyg migdomųjų prisigėrus. Dar ir dulkės bei voratinkliai visai manęs neerzina. Bet jei jau jau užsiimu tvarkymus - tai kapitaliai: pirma viską išverčiu, o po to tvarkau, dėlioju, perstumdau baldus, pakeičiu totaliai tvarką namuose, o po to guliu nuvargusi ir džiaugiuosi savo pasiekimais. :D
4. Aš nesu natūralistė. Niekada nesujaučiu graži be makijažo. O dar ir prieš pasidažant aš gerokai prastypsau prieš veidrodį, kad bent kiek geriau atrodyčiau. Aišku, tausodama odą aš nesidažau kiurksodama namuose, o vietoj to, prisitepu ant odos daugybę kremukų, aliejukų ir kitokių -iukų, kad tik oda gražiau, skaisčiau atrodytų. Net prieš kelis mėnesius pradėjau vaikščioti į soliariuma (ko prisiekinėjau niekada niekada nedarysianti). O pas kirpėją galėčiau valandų valandas prasėdėti, kur man visaip kaip dailintų mano šukuoseną. Manau, kad visiškai natūralaus grožio nebeegzistuoja: viskas vienaip ar kitaip yra pakoreguota.
5. Aš mečiau savo studijas Lietuvių filologijoje savo noru. Ne todėl, kad man buvo sunku studijuoti, bet aš tame reikale nemačiau JOKIOS prasmės. Nesuprantu, kodėl žmonės studijuoja tai, kas jiems nepatinka, vien tik tam, kad gautų diplomą? Tokiu atvėju, aš mieliau būsiu paprasta namų šeiminikė, turinti galimybę vieną dieną atrasti tai, ką iš tiesų nori veikti gyvenime. :)
6. Aš visada išpildau savo pažadus. Turiu gerą atmintį ir 90% atsimenu tai, ką esu pažadėjus. Jei savo pasižadėjimo iš karto neįvykdžiau, tai galiu imti ir vieną dieną nustebinti ir netikėtai tai išpildyti. Aišku, to paties tikiuosi ir iš kitų. 
7. Nors pati esu linkus į pesimizmą ir gilų, viską apimantį liūdesį, labai nemyliu negatyviai nusiteikusių žmonių, kurie daug kalba ir nieko nedaro, kuriems neįmanoma įtikti, net ir ant galvos atsistojus. Man labai sunku su tokiais žmonėmis bendrauti, kalbėtis, kai visiškai nesiruošia keistis, tobulėti ir bent kažkur įžvelgti gyvenimo džiugesio, grožio bei laimės. Ei, juk visiems būna sunkių dienų, kai nieko nesinori, tik bumbėti, na, bet juk ne kiekvieną dieną! Juk reikia prisiversti atsistoti ir įsispirti sau į užupakalį, o nuo to tikrai geriau pasidarys gyventi. (aš dažnai tai propaguoju, kai mane apima negatyvios nuotaikos :)

O dar aš apdovanosiu šias nepakartojamas dienoraštininkes šiuo nedideliu, bet maloniu apdovanojimu: tiksliai nepamenu kas buvo jau gavęs šį apdovanojimą-įpareigojimą, bet vis vien jį įteikiu:

http://nekalbadienis.blogspot.com/
http://53dressesinawardrobe.blogspot.com
http://kepyklapenki.lt
http://mukatanas.blogspot.com/
http://kitokie-amatai.blogspot.com/
http://puribite.blogspot.com
http://mmterapija.blogspot.com
http://pasakuherojus.wordpress.com
http://egles-saulytes.blogspot.com
http://mano.1001ideja.lt
http://mudviabidvi.blogspot.com
http://citrinairbulve.blogspot.com
http://zemugne.blogspot.com/
http://i-sedova.blogspot.com
http://minijairkuryba.blogspot.com/

Buvo tikrai malonu pažaisti, o dabar estafetė perduodama kitoms. ;)

Chaotiškai. Skirta mano praeičiai.

O mano mintys bėga. Kaip laikas. Vanduo užšalo, o laikas taip bėga, lekia ir niekaip nesustoja. Ir mintys mano tokios pat. Rankos nebespėja paskui jas. Bet kojos trepsi vietoje. Visiškas chaosas. Ir kiekvienias metais tas pats per tą patį. Tokia rutina gali visiškia pribaigti net ir didžiausius svajotojus.
Dabar mano rytai jau būna ankstyvi. Mokinuosi. Nes arbata daug skanesnė, kai ja daliniesi, kai rytą pradedi žiūrėdama į šypseną ir plėvesuojančius nuo plaukų džiovintuvo sukelto vėjo plaukus, kurie saulėtą dieną atrodo auksiniai. O mano plakai tikrai neauksiniai. Man ant galvos dratukai auga. Kai juos kerpa jie trakši. Ryt juos kirps ir mano plaukai traškės. Trakšt. Trakšt. Gaila, kad neįmanoma taip greitai pasitvarkyti gyvenimo, kaip plaukus: imi žirkles, įkerpti ten, patrumpini ten, paraitai, pašukuoji ir te... turi namus, išdažytus pilkšvai žalsvai, ir drabužių spintą, kurioje, visada yra ką apsirengti, ir galimybes, nerizikuojant, nebijant... gaila, kad gyvenimas nėra toks paprastas kaip norėtųsi, kad būtų. Nėra ir su tuo nieko nepadarysi. Ne, aš tikrai nesiskundžiu. Va, vakar stumdžiau baldus po savo darbo kambarį-sandėliuką ir toks malonus jausmas ant dūšios nusėdo. Ir kojos aprimo trepsėti vietoje ir rankos šiek tiek pasivijo chaotiškai lekiančias mintis. Bet.. šį rytą kyštelėjau savo smalsią nosį į savo praeitį ir dabar sėdžiu bei spjaudausi tulžimi, nes taip šlykštu burnoje pasidarė. Nemalonus jausmas turėti tokią praeitį. Žinau, kad praeitis mano, bet gaila, kad negalima jos imti ir ištrinti. Delete. Delete. Ir ramu.
Prieš porą savaičių ėjau į kiną kartu su savo sielos sese. Prieš prasidedant filmui mes sėdėjome ir valgėme pasakiško skonio ledus ir kalbėjomės apie tai, kad kas galėtų pagalvoti dabar, kad mes TOKIOS pasiutę buvom. Aišku ir dabar aš mintyse surūkau po cigaretę ar dvi, bet tai pasilieka tik mano mintyse.Žinoma ir dabar dar nesu gėrio bei pareigingumo simbolis, bet... verdu skaldytų žirnių sriubą, dienomis glostau morkų sėklas, audinius bei stumdau baldus.. vakare valgau pyragus prieš miegą, o ir užmiegu padėjus galvą ant mylinčio peties.. o ryte man užtaiso puodelį arbatos ir aš įsigaubus į pilkšvą apklotuką ją geriu, o po to išlydžiu ir laukiu sugrįžtant. Bet artėjant mano dienai, tai vienintelei ir karčiai saldžiai, aš pradedu blaškytis, bandydama suvokti kas ir kaip ir, žinot, man nesiseka. Turiu didžiulį šūsnį darbų darbelių, bet rankos siekia kažko kito, nežinomo bei nepatirto... ir tyliai, o kartais ir garsiai, aš save guodžiu, kad tai tik dar viena mano moteriška audra stiklinėje, kurią  nuramina šluota alstramerijų ar kitų sendintų spalvų gėlyčių. Nenormalus tas Gyvenimas, bet gal kitaip ir nebūtų įdomu gyventi?

_ ,, _

Aš sau pasižadėjau parašyti visus suplanuotus įrašus iš praeitų metų, bet... kad jau ir šių metų visai nemažai prisikaupė, o ir tų minčių mano galvoje tikrai nemažėja. Vat, gal šio ryto įrašas ir nėra labai mielas ar įspūdingas, bet man man labai reikia nors truputį savojo minčių chotiškumo kažkur ištaškyti. Gal būt kitas mano rašinėlis bus kur kas ramesnis. :)

Praeičiai. Simboliškai. Gal būt net atlaidžiai.